| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Valstybė turi tarnauti žmogui Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos prezidentas
Didžiau prasminga, kad šiandien šioje istorinėje salėje esame visi kartu: Seimo nariai, visuomenės atstovai ir Nepriklausomybę paskelbę Kovo 11-osios Akto signatarai. Mūsų žvilgsniai šiandien krypsta ypač į buvusios Aukščiausiosios Tarybos narius, kuriuos išrinko Lietuvos žmonės, kurie drąsiai vykdė tautos valią, balsavo už Nepriklausomą Lietuvą. Tuo pačiu su jumis, mielieji, balsavo kartu ir visa Lietuvą. Šiandien jūs, Seimo nariai, iš šios, tos pačios salės gavę Kovo 11-osios įgaliojimus, vykdote ir įgyvendinate Kovo 11-osios Aktą. Kovo 11-osios Aktas reiškė daugiau negu formalų Nepriklausomybės atkūrimą. Išsivadavo Lietuvos žmonių dvasia. Tą dieną visam pasauliui pareiškėme: nuo šiol būsime laisvi ir kursime savo valstybę. Lietuvoje dar siautėjo okupantai, dar laukė sunkiausias mūsų tvirtybės išbandymas, būtent tragiški 1991-ųjų sausio įvykiai. Tačiau iš nepriklausomybės kelio mes nepasukome ir savo laisvę apgynėme. Stiprus ryšys sieja dvi svarbiausias naujųjų laikų Lietuvos istorijos datas Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Jei nebūtų buvę 1918 m. vasario 16-osios, šiandien nebūtų ir Lietuvos. Ne per vieną dieną ir anuomet buvo atkurta mūsų valstybė. Ir tada už Nepriklausomybę teko mokėti pačią aukščiausią kainą aukoti savo gyvybę. Jei nebūtų buvę Kovo 11-osios, okupantas ir Vasario 16-ąją būtų ištrynęs iš istorijos. Šias dvi datas skiria 72 metai, tačiau Lietuvos valstybę kūrę ir dėl jos aukojęsi Lietuvos sūnūs bei dukros tarsi stovi greta tai Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, tai Nepriklausomybės kovų savanoriai ir Sausio 13-ąją žuvę mūsų laisvės gynėjai, tai pokario metų rezistentai ir Medininkų posto aukos. Juos sujungė istorija. Ir amžiams įrašė į savo puslapius. Istoriškai penkiolika metų labai neilgas laiko tarpas, mūsų atkurtoji valstybė dar visiškai jauna. Tačiau nuėjome jau labai toli. Nereikia ieškoti įrodymų. Jie čia. Juk šiandien šioje salėje posėdžiauja Seimas, išrinktas Lietuvos jau NATO ir Europos Sąjungos narės piliečių. Tai, kas dar vakar atrodė tik tolimos ateities svajonė, tapo šios dienos tikrove. Tad turime kuo pasigirti. Galime didžiuotis, kad visiškai įvykdėme savo istorinį siekį grįžti į Europos demokratinių šalių šeimą. Galime drąsiai žvelgti į ateitį, nes sukūrėme tvirtus pamatus, kad dabar galėtų sparčiai augti mūsų ūkis ir gerovė. Vis dėlto šių dienų realybė dar toli gražu netenkina mūsų norų. Mus gerbia demokratinis pasaulis, bet mes nesame visiškai patenkinti savimi, nes žinome, kad galėjome pasiekti gerokai daugiau. Mes patys sulėtinome savo žingsnius, kartais nesutardami, nebūdami vieningi, dėl savo vienadienės naudos ne kartą aukodami visuomenės interesus. Tačiau dar niekur taip esmingai nesuklydome, kad būtų per vėlu taisyti klaidas, dar niekur taip nesuklupome, kad jau nepajėgtume atsitiesti, dar niekur taip neatsilikome, kad jau negalėtume pasivyti priekyje einančiųjų. Todėl neabejoju: Lietuva sugebės tapti klestinčia Europos valstybe. Tokios valstybės viziją regėjo laisvės žygį Sąjūdžio mitinguose pradėję žmonės, vėliau rankomis susikibę Baltijos kelyje, vieningai balsavę už Nepriklausomą Lietuvą ir ją apgynę Sausio dienų barikadose. Šiandien mums reikia tik tvirčiau atsiremti į amžiną vertę turinčius mūsų idealus. Tai reiškia, kad turime atsigręžti į moralios politikos principus ir jų tvirtai laikytis. Laikytis visur ir visada. Valstybė turi tarnauti žmogui, turi ginti kiekvieną visuomenės narį. Tokios Lietuvos trokšta mūsų piliečiai teisingos, solidarios, kurioje gera ir saugu gyventi, kurioje nėra nereikalingų ar pamirštų žmonių. Tad kurkime tokią Lietuvą. Tai šalis, kuria mes visi privalome ir galime didžiuotis. Telydi Lietuvą sėkmė! Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotrauka Kalba iškilmingame Seimo posėdyje,
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |