|
Supraskime himno žodžius
Vytautas Landsbergis,
Europos Parlamento narys, Lietuvos Sąjūdžio
garbės pirmininkas, Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo
Pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras
Neseniai girdėjau keistai ir liūdnai sakant apie dabartinį dešimtąjį Seimą: tegul jie nors negieda V.Kudirkos himno. Susimąsčiau ir padariau išvadą, kad negera to linkėti, tegul gieda. Bet galima palinkėti kiekvienam, kam tenka giedoti Lietuvos valstybės himną, išgirsti jo žodžius ir suprasti, kas ten sakoma. Tai labai nuostabus himnas. Nė viena valstybė tokio neturi. Kai kur lyg iškilmingas pasižadėjimas, kai kur lyg malda. Štai, pavyzdžiui: Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Čia apibendrintai ir per šviesos įvaizdį pasakyti dideli dalykai. Gal kas prisimintų Šventąjį Raštą ir Evangelijos pamokymą, net paliepimą žmonėms: Būkite šviesos vaikai. Ši mintis man atėjo į galvą čia, nežinant, kad aš kalbėsiu po Lietuvos kardinolo. Šviesos vaikai tai ne tamsos. O juk tamsos vaikai skambėtų baisiai. Todėl tik nebūkime tamsos vaikai. Ir šviesa mūsų žingsnius lydės, ir bus aišku, kad čia kalbama ne apie Iljičiaus lemputę. Tai apie ką? Žinoma, apie dvasios ir proto šviesą. Panašiai ir apie tiesą, nes ir ji mūs žingsnius telydi. Šventajame Rašte yra kita nuostabi mintis ir pažadas: tiesa padarys jus laisvus. Du skirtingi prasmės akcentai paryškintų didžiosios knygos mintį. Arba tiesa tai kelias į laisvę, arba tiesa padarys jus laisvus, o netiesa nepadarys, tik pavergs. Šie keturi Švento Jono Evangelijos žodžiai buvo iškabinti ant sienos mūsų Sąjūdžio būstinėje. Matydavau kasdien, todėl gerai atsimenu. Rėmėmės tiesa ir gynėme tiesą, kad atrastume laisvę. Toks buvo Lietuvos kelias į Kovo 11-ąją.
Pagalvokime, kas atsitinka kitokiais atvejais. Nenorintieji istorinės tiesos gyvena mitų ir propagandos pasaulyje, nelyginti dabartinė Rusijos valdžia. Ir yra tapę nelaisvi, priklausomi nuo savo mitų. Smulkiai meluojantys arba stambiai sukčiaujantys veikėjai būna skaudžiai nelaisvi nuo savo blogo elgesio, į kurį įjunkę kaip į narkotikus. O nelaisvas negali būti laimingas, nors ir daugybę turtų prisikaupęs. Daug Lietuvos piliečių, kurie visai pasiturimai gyvendami jaučiasi nelaimingi, aimanuoja ir peikia savo valstybę labiau negu varguoliai, svarbiausius atsakymus dėl tokio nelaimingumo rastų savo pasiturimoje nelaisvėje.
Valstybę turime lyg nepriklausomą, lyg laisvą, o iš tiesų labai dar priklausomą ir nuo buvusių valdovų infiltracijos, ir nuo piliečių silpnybių. O Seimas tegul pamąsto, ar jis pats laisvas? Sakoma milijonierių Seimas; gal ir taip, bet argi jis negali padaryti gerų darbų? To nemanau. Didžiulė pagalba ir pavyzdys visuomenei būtų, jeigu Seimas, įstatymų leidėjas, pirmiausia pats laikytųsi įstatymų. O apskritai Seimas turėtų ne tik įstatymus leisti, bet ir rūpintis valstybe, ginti ją ir stiprinti, kaip darė Kovo 11-osios Aukščiausioji Taryba. Per dvejus ir pusę metų buvo padėti naujos europietiškos valstybės pamatai. Vien pamatuose negyvensi, bet jie buvo gerai padėti, kad, vėliau vėl grįžus seniems statybinių medžiagų vogimo papročiams, augantis pastatas vis dėlto nesugriuvo. Dabar belieka taisyti, gerinti mūsų šalies pastatą ir tvarkyti aplinką.
Turiu keletą minčių, ką šis Seimas galėtų nuveikti gerai ir naudingai. (...) Lietuvos žmonės, sovietmečiu visai nebuvę turtingi, tapo apiplėšti, kai visas jų santaupas Kovo 11-osios išvakarėse iš taupomojo banko išsivežė SSRS taupomasis bankas. Ligi šiol nėra nė cento. Negrįžo. Taip tie penki milijardai rublių ir tebeguli pagrobti kažkur. Net procentus neša pagrobėjai. O Lietuvos valstybė po truputį kompensuoja savo vargingiausiems piliečiams nė neprasižiodama, kad grobėjas turi grąžinti, kas pagrobta. Prieš šešiolika metų pradėjome Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės bylą paprastu reikalavimu: kas pavogta, turi būti sugrąžinta. Pirmiausia laisvė, bet ir daug kitų dalykų. Dar toli gražu ne viskas sugrąžinta. Tai laikas būtų ir Seimui tarti savo žodį ginant žmonių teises, be kita ko, ir rinkėjų teises. Kodėl Seimas negalėtų parašyti atitinkamo draugiško laiško Rusijos Valstybės Dūmai? Nemanau, kad tai pakenktų mūsų Vyriausybei, kuri gali panorėti vis dėlto stengtis išspręsti bent šią žmonių skriaudos problemą.
Norėčiau priminti Rusijos demokratus. Galbūt paskutinius mohikanus, kurie šiomis dienomis sveikina mus per Lietuvos radiją. Gaila, kad jų čia nėra. Jeigu būtų laiko pacituočiau, ką mums sakė Valerija Novodvorskaja, Sergejus Kovaliovas ir Jurijus Afanasjevas. Žinome, kad mūsų padėtyje orumas ir savo valstybės bei savo žmonių teisių gynyba yra ir savigyna. Toks yra teisingas Lietuvos Prezidento atsisakymas švęsti žemių užgrobimus. Nors Rusijos prezidentas sako, kad tai buvo puikus dalykas, atitikęs Rusijos interesus. Prieš keletą dienų matėme Rusijos kariauną, besityčiojančią iš kovoje žuvusio teisėto Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento. Vaizdai lygiai tie patys, kaip prieš 50-60 metų Lietuvoje, kai laisvės gynėjų kūnai apnuoginti gulėjo miestelio aikštėse pasityčiojimui ir terorui. Ar tai reiškia, kad Rusija per 60 metų visai nepasikeitė, ar tik jos kariauna nepasikeitė? Pasiūlykime pasikeisti, juk mes norime Rusijai gero. Gal pasisiūlykime, kaip valstybė, savo tarpininkavimą, kad tas karas baigtųsi, kad daugiau nebūtų žudomi arba grobiami civiliai, net moterys ir vaikai. Jau šimtai tūkstančių žmonių nužudyta.
Ir paskutinė mano mintis. Lietuvoje turime daugybę gabių žmonių, tik reikia nukreipti jų energiją į šviesą ir tiesą, kad tie gabūs Lietuvos vaikai eitų takais dorybės. Kol kas būna visaip. Atsiranda net idėjų Valstybės atkūrimo šventės proga aukso raidėmis reklamuoti didžiausią Lietuvos priešą degtinę.
Kultūros problema yra pagrindinė ir didžiausia. Tegul iškovotoji laisvė būna suvokiama kaip prievolė vėl ugdyti Lietuvoje tikrą tautinę ir žmoniškumo kultūrą.
Kalba iškilmingame Seimo posėdyje,
minint Kovo 11-osios penkiolikos metų sukaktį
© 2005 "XXI amžius"
|