|
Nusišnekėjimai apie...Vaižgantą
Praėjusių metų rugsėjį minėjome lietuvių literatūros klasiko,visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto 135-ąsias gimimo metines. Nors daug dešimtmečių šio iškilaus žmogaus nebėra tarp gyvųjų, tačiau jo kūryba tebėra populiari iki šių dienų. Gerai žinoma ir plati Vaižganto visuomeninė veikla, tarnystė Dievui ir Katalikų Bažnyčiai, akivaizdus jo indėlis į publicistiką, literatūros kritiką, žurnalistiką, gamtosaugą, įvairių visuomeninių organizacijų kūrimą.
Tačiau labai gaila, kad iki šiolei daugelis nesugeba teisingai parašyti J.Tumo-Vaižganto pavardės. Netgi populiariausiuose, didžiulį tiražą turinčiuose leidiniuose be vargo surasime T.Vaižganto gatvės pavadinimą. Galime tai vienur, tai kitur perskaityti rašinius, susijusius su Vaižganto gyvenimu ar kūryba. Ir, deja, neretai išvysi vėlgi tokį pat įrašą:T.Vaižgantas, T.Vaižganto... Kai kurių miestų ir miestelių gyventojai tebegyvena ne Vaižganto, ne J. Tumo-Vaižganto gatvėje, bet T.Vaižganto gatvėje. Juk tai rodo mūsų tamsumą, neišprusimą, visišką žinomo ir populiaraus žmogaus biografijos nežinojimą. O šis žmogus, kuris prieškariu buvo visiems gerai žinomas ir labai populiarus, kurio kūryba, aktyvi visuomeninė veikla, meilė gimtajam kraštui, patriotiškumas tebėra aktualūs iki šiol, buvo Juozas Tumas. Slapyvardžiu jis pasirinko žodį Vaižgantas pagonybės laikų linų ir kanapių dievo vardą. Taigi jis pasirašinėjo arba tik žodžiu Vaižgantas, arba vardu, pavarde ir slapyvardžiu: J.Tumas-Vaižgantas, tačiau niekur ir niekuomet nesirašė T.Vaižgantas. Ir tai savaime suprantama juk jo vardas buvo Juozas, o ne Tomas, Tadas ar Teofilis. Todėl ir mums šalia žodžio Vaižgantas jokiu būdu nedera rašyti raidės T . Jau geriau tegu būna tik vienas žodis Vaižgantas arba jau visas rašytojo ir dvasininko vardo, pavardės ir slapyvardžio derinys: Juozas Tumas-Vaižgantas... Tokias grubias klaidas daro daugybė žiniasklaidos priemonių, bet šiame rašinyje nenoriu minėti konkrečių pavadinimų.
Vaižganto gyvenimo būdas jo veikla, trykštanti energija, šmaikštumas, sugebėjimas reikštis daugelyje sričių, literatūrinis palikimas duoda peno plunksnos broliams rašyti apie Vaižgantą. Tiktai labai gaila, kad kartais iš didelio rašto išeinama iš krašto, dėl nežinojimo, skubėjimo ar pernelyg lakios fantazijos tiesiog nusišnekama. Štai laikas nuo laiko po įvairiomis rubrikomis, skirtingais pavadinimais, visokių publicistinių apmąstymų puslapiuose laikraštyje Žaliasis pasaulis pasirodo netiesa apie vieną Vaižganto vaikystės tarpsnį. Nors šis savaitraštis, kurį leidžia Všį Ekologinio švietimo centras (redaktorius Augustas Uktveris) išeina nedideliu tiražu ir tik prenumeruojamas (nepardavinėjamas spaudos kioskuose, paštuose), vis dėlto pasiekia nemažai skaitytojų. Rajonuose savivaldybių ekologai iš gamtosaugai skirtų lėšų Žaliąjį pasaulį užprenumeruoja mokykloms, bibliotekoms, tad melas plačiai tiražuojamas, ir daugelį skaitytojų, ypač moksleivius, suklaidina. Taigi Žaliasis pasaulis savaitraštis nepamirštantiems ateities (taip leidinys pristatomas skaitytojams) vis aprašo faktą apie tai, kaip energingoji Malaišių kaimo gyventoja Barbora Tumienė nuvežė savo sūnų Juozuką būsimąjį rašytoją ir kunigą pas vyskupą Antaną Baranauską, kad tasai savomis akimis pamatytų Anykščių šilelio dainių. Ir dar tas faktas aprašomas pateikiant kitokių pikantiškų dalykėlių. Pavyzdžiui, pasakojama apie tai, kad Tumų Juozukas, turėdamas fenomenalią atmintį, išmoko poemą Anykščių šilelis nuo pradžios iki galo ir ją padeklamavo vyskupui ir tos poemos autoriui A.Baranauskui. Šis pasidžiaugė ir vaikui pasakė: Būsi poetas ir kunigas...
Iš tų ne kartą aprašomų Tumų Juozuko vizitų pas vyskupą A.Baranauską tiesa yra tik ta, kad iš tiesų pulkelį vaikų Malaišių sodžiaus žmonės vežė į Kauną. Bet visai ne pas vyskupą A.Baranauską ir ne dėl to, kad vaikai pamatytų poemos Anykščių šilelis autorių, bet pas vyskupą Motiejų Valančių. Tokių nesąmonių galima būtų išvengti, jeigu rašinių autoriai ir redakcijos darbuotojai pasiskaitytų Vaižganto raštus. Autobiografinio pobūdžio rašinių cikle, pavadintame Iš atsiminimų, jis pateikia skaitytojams vaizdelį Kelionė į vyskupą Valančių.Viskas čia aprašyta labai aiškiai.
Žemaičių vyskupas M.Valančius labai uoliai vykdė savo pareigas ir lankė parapijas, bendravo su tikinčiaisiais, kas labai nepatiko carinei valdžiai. Todėl vyskupui buvo uždrausta važinėti po vyskupiją ir atlikinėti savo pareigas bažnyčiose. Jis nerado kitos išeities ir pradėjo raginti tikinčiuosius važiuoti patiems į Kauną, kur tuo metu buvo įkurdintas vyskupijos centras. Veiklioji būsimojo rašytojo Vaižganto motina Barbora Tumienė suagitavo Malaišių kaimo žmones, kad reikia negaišti laiko ir vežti pakrikštytus savo vaikus į Kauną pas vyskupą M.Valančių, kad šis vaikus padirmavotų suteiktų Sutvirtinimo sakramentą. Kelionė iš nuošalaus Svėdasų valsčiaus sodžiaus į Kauną buvo ilga ir varginanti Vaižgantas ją išsamiai aprašo, nes daug kas buvo įstrigę į atmintį. Gerai jis įsiminė ir kelionė per Anykščius, mat tuo metu buvo statomas medinis tiltas per Šventąją, ir keliauninkams persikelti per upę buvo nelengva.
Vyskupą M.Valančių malaišiškiai rado namie, tiktai sergantį. Jis, išgirdęs, kad atvyko žmonės iš labai tolimo krašto, sutiko rytojaus dieną aukoti šv.Mišias ir vaikams suteikti dirmavonės sakramentą. Kaip atsiminimuose rašo Vaižgantas, jis pats tuomet buvo penktų ar penkerių metų, taigi jau mokėjo viskuo domėtis ir daug ką atsiminė iš to susitikimo. Štai ką jis rašė: ...O vyskupas buvo kunigas kaip kunigas: senas, kuplus, plačiaburnis.Tik žiponas violetinis... Geras senolis pirmiausia paglostė visus vaikelius, kurie jam ranką bučiavo, paskui pasisveikino su vyresniaisiais, gražiai pagyrė juos už rūpestingumą religijos dalykais ir nepatingėjimą tokią kelionę keliauti. Mane liepė trumpiau kirpti, kad plaukeliai už akių nelįstų ir jų negadintų... Taigi labai aišku, kad būsimasis rašytojas ir kunigas J.Tumas-Vaižgantas vaikystėje susitiko su vyskupu M.Valančiumi, o ne su vyskupu A.Baranausku. Tuo metu Kaune gyveno ir A.Baranauskas. Baigęs Varnių kunigų seminariją, Peterburgo dvasinę akademiją, studijavęs Miuncheno, Romos, Liuveno universitetuose kunigas ir poetas A.Baranauskas 1866-1884 metais dirbo Kauno kunigų seminarijos profesoriumi. Nuo 1885 metų jis buvo Žemaičių vyskupo pavyskupiu, o nuo 1897-ųjų tapo Seinų vyskupu. Taigi 1874 metais, kai Tumų Juozukas ir kiti vaikai gavo Sutvirtinimo sakramentą, A.Baranauskas dar net nebuvo vyskupu. Abejotinas teiginys, kad Tumų Juozukas tuo metu mokėjo mintinai visą A.Baranausko Anykščių šilelį. Iš tiesų jo būta labai gabaus, vaikas per dvi žiemas su pagyrimu baigė pradžios mokyklą. Betgi mintinai išmokti didelę poemą kažin, ar penkiametis būtų sugebėjęs? Ir dar. Kažin, ar poemą Anykščių šilelis iš viso tuo metu kas nors Malaišių sodžiuje Vaižganto gimtinėje buvo skaitę ir ar žinojo, kas tos poemos autorius? Vėlgi prisiminkime lietuvių raštijos istoriją. Poema Anykščių šilelis, gerokai caro cenzūros išbraukyta, dalimis pasirodė 1860 ir 1861 metais Lauryno Ivinskio kalendoriuose, bet ne A.Baranausko pavarde, o jo Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu. Vėliau atskiri poemos leidimai pasirodė, tačiau lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu sunkiai skynėsi sau kelią, ir labai abejotina, kad Anykščių šilelį Tumų Juozukas ar kuris kitas kaimo vaikas galėjo skaityti ir atmintinai išmokti.
Be abejo, panašūs teiginiai yra ne kas kita, kaip tiktai sapaliojimai ir iš piršto laužti faktai. Dar nebūtų pikta ir apmaudu, jei tos nesąmonės pasirodytų laikraštyje tik vieną vienintelį kartą. Betgi jos atkartojamos, dargi su pagražinimais, naujais prasimanymais. Ir kas blogiausia, moksleiviai, mokyklose pagal programą besimokantys apie Vaižgantą, Žaliajame pasaulyje perskaitytus išgalvotus dalykus priima už tikrą pinigą ir savo rašiniuose, pasakojimuose tą melą skleidžia toliau...
Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|