|
Diena, sugrąžinusi lietuvių tautai orumą
1990 m. kovo 11-ąją vadiname Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Kartu su Vasario 16-ąja Valstybės atkūrimo švente ir liepos 6-ąja Valstybės diena ji sudaro trijų svarbiausių tautos švenčių puokštę. Kodėl net trys dienos per metus paskirtos valstybės gimtadieniui paminėti?
Atsakyčiau labai paprastai: nors mūsų tauta niekados nebuvo gausi, bet labai mylėjo savo žemę, mylėjo laisvę, todėl niekada nepaliovė dėl jos kovoti. Jau 1253 metais susivieniję lietuvių kunigaikščiai išsirinko iškiliausią iš savo tarpo Mindaugą. Jo suvienytos žemės tapo stipria Vidurio Europos valstybe Lietuva, ne tik sugebėjusia tris šimtus metų apsiginti nuo puolimų iš išorės, bet ir apginti Europą nuo Rytų užkariautojų ordų. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo vainikavimas karaliumi pagal viduramžių teisę reiškė valstybės pripažinimą. Todėl liepos 6-oji garbingos mūsų tautos praeities liudijimas. Juk tais laikais iš Šventojo Tėvo rankų karaliaus karūną buvo gavusios kiek daugiau nei dešimt valstybių. Dar apie du šimtus metų Lietuva buvo artimais ryšiais susieta su lenkais. Susieta savanoriškai, kad ir ne visiškos lygybės pagrindais, bet saugant ir ginant savo tautos laisvę. 1794 metais unijinė Lenkijos Lietuvos valstybė trijų kaimyninių imperijų buvo padalyta. Patekusi rusų imperijos sudėtin Lietuva šimtą dvidešimt metų kentė žiaurią priespaudą, patyrė katorgas, kalbos ir rašto draudimą, buvo net pervadinta Šiaurės vakarų kraštu. Žinome, kaip Pirmojo pasaulinio karo nuniokotame krašte, dar esant Vokietijos armijos okupacijai, šviesuoliai patriotai 1918 m. vasario 16-ąją ryžosi paskelbti okupantui ir pasauliui, kad atkuriama vidurinių amžių gadynėje gyvavusi Lietuvos valstybė, atpalaiduojant ją nuo bet kokių praeityje buvusių ryšių su kitais kraštais. Iškilus inteligentų dvidešimtukas, Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, kuriame nurodė jos etnografines ribas ir būsimą valstybėje demokratinę santvarką.
Ne Lietuva kalta, kad jos atkurta, savanorių krauju apginta, pasaulio tautų daugumos pripažinta valstybė po dvidešimt dvejų metų vėl neteko nepriklausomybės....
Dėl fašistinio ir komunistinio režimų surengtų tautų dalybų, žiauraus Antrojo pasaulinio karo gaisrų, tremčių ir žudynių, priverstinės emigracijos ir beveik penkių dešimtmečių aneksijos turime dėkoti Aukščiausiajam, kad mūsų tauta išvis išliko.
Ir ne tik išliko. Parodė pasauliui sunkiai beįsivaizduojamą susitelkimą, ryžtą, neginkluoto pasipriešinimo prispaudėjams galią. Vardan to paties tautos laisvės, savo Valstybės atkūrimo sau ir savo vaikams.
1990 m. kovo 11-ąją, pirmą kartą po penkiasdešimt metų režimui leidus laisvus rinkimus į tuometinę Aukščiausiąją Tarybą, žmonės išrinko daugumą tų, kurie pasiryžo, esant kad ir mažiausiai tikimybei, siekti savo valstybės atkūrimo. O ir tie, kuriems tos nepriklausomybės net nereikėjo, nedrįso priešgyniauti tautos valiai.
Kovo 11-oji diena, kai 124 tautos išrinkti deputatai priėmė Nepriklausomos valstybės atstatymo aktą ir pasauliui paskelbė: Reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
1990 metų Valstybės atkūrimo Akto signatarų širdys buvo tokios pat karštos, kaip ir didžiųjų pirmtakų. Ne mažiau iškilus ir ryžtingas buvo ir mūsų vadovas profesorius Vytautas Landsbergis. Jaučiuosi laimingas, kad kartu su kitais galėjau prisidėti prie savo tautos orumo sugrąžinimo. Karštai sveikinu su Valstybės atkūrimo švente.
Julius Beinortas,
Kovo 11-osios Akto signataras
© 2005 "XXI amžius"
|