|
Rekviem Čečėnui
Dž. Dudajevui, Dž. Jandarbijevui, A. Maschadovui
ir visiems čečėnų tautos kankiniams atminti
Aslano Maschadovo nebėra.
Nelygioje kovoje krito nedidelės narsios ir laisvę mylinčios tautos lyderis, siekęs laisvės ir laimingo gyvenimo savo tautai. Lyderis, nuo pirmosios savo kovos dienos suvokęs, jog tą kovą laimėti galima tik per stebuklą, nes jo tautos priešui svetimas bet koks garbės ir padorumo supratimas, svetimi žmogiški jausmai.
Čečėno tautos priešas tauta, išauginusi ir išugdžiusi Puškiną, Tolstojų, Kulybiną, Mendelejevą, Lomonosovą, Rubliovą, Čaikovskį, Rachmaninovą, Pliseckają, Sacharovą, vadovaujama šiandieninių lyderių, nesuvokiančių, ką jie paveldėjo. Jo tautos priešas ištisus šimtmečius siaubė ugnimi ir kardu svetimas tautas. Niekas nesugebėjo nei pabėgti, nei pasislėpti, jeigu Kremliaus valdovams parūpo užgrobti svetimas žemes. O jeigu ten kas nors gyveno, ką gi, tuo blogiau jiems! Kas pasakys, kodėl tokia rūsti Dievo valia teko nelaimingoms tautoms, atsidūrusioms Rusijos pašonėje? Jų likimas baisus būti išnaikintiems, ištremtiems į Sibirą badui ir šalčiui. Čečėnų tauta gerai prisimena kruviną Stalino ranką, nubloškusią ją į pokario tremtį.
Kas pasakys, kodėl buvo tokia Dievo valia Rusijos valdovus Dievo pateptuosius ilgainiui pakeisti iš užkariautų tautų kilusiais naujųjų laikų lyderiais? Leninas ir Stalinas, Dzeržinskis ir Berija, XX amžiuje tarsi iš pragaro gelmių išsviesti rusų tautai naikinti ir bausti, milijonų nukankintų ir nužudytų žmonių kaulais nuklojo milžiniškas teritorijas, nematydami ypatingo skirtumo tarp rusų ir pavergtųjų tautų atstovų. O gal tokia ir buvo Kūrėjo valia atsiimti rusų tautai tą kančių ir mirčių derlių iš pavergtųjų tautų? Tačiau kas pasakys, kodėl istorijos ratas apsisuko ir iš naujo siautėja kankinimų ir žudynių siaubas? Koks dar atpildas laukia nelaimingos Rusijos ir jos žmonių, tarp kurių tiek nebedaug yra likę nesusitepusių jos nelaimingų aukų krauju?
Nužudyti tautos lyderį, kuris paskelbė paliaubas ir kvietė užbaigti žudynes, kas gali būti niekšiškiau? Kas gali būti niekšiškiau už kvietimą nelaimingos tautos atstovus smaugti išvietėse? Ar galima kalbėti apie tokio žmogaus savigarbos jausmą? Savigarba... Ar jis supranta, kas tai yra? Tikriausiai nesupranta, nes, jeigu suprastų, tai nedrįstų taip kalbėti, nes suvoktų, jog toks valstybės veikėjo kalbėjimas yra tolygus genocido paskelbimui valstybine politika.
Stalinui priskiriamas posakis Viena mirtis tragedija, milijonas mirčių statistika. Šiandieninio Rusijos lyderio posakis įeis į istoriją kaip dar vienas Antikristo apsireiškimas.
Sugretinkime Lenino ir Stalino, Dzeržinskio ir Berijos nusikaltimus su šiandieninio Rusijos lyderio ir jo pavaldinių valstybine politika. Prieš komunistų nusikaltimus protestavo kitų valstybių tautos ir valstybių vadovai. Komunistinė Rusija ir jos vadovai atsidūrė tarptautinėje izoliacijoje, tačiau jie dėl to buvo linkę mažai kvaršinti sau galvas, nes, paskelbę savo didžiuoju tikslu užkariauti visą pasaulį pasaulinės revoliucijos metodu, vylėsi, jog anksčiau ar vėliau tarptautinė izoliacija išnyks savaime, vos tik bus realizuotas tasai didysis tikslas.
Šiandien Rusijoje kažin ar būtų galima rasti protingų žmonių, rimtai tikinčių pasaulinės revoliucijos idėja ir panašiais kliedesiais. Šiandien Rusijai yra suteikta galimybė įsilieti į pasaulio tautų bendriją įdiegti demokratiją ir bendrais pagrindais sutvarkyti savo ekonomiką. Deja, atrodo, jog Rusijos vadovas pasaulio šalių lyderius dar kartą apgavo. Kitos valstybės leido čečėnų tautą paskelbti pasauliniais teroristais ir pro pirštus žiūri į jos genocidą mainais už tai, kad Rusija nustojo mosuoti branduoliniu vėzdu ir kad prisideda prie kitų šalių pastangų kovoje su pasauliniu terorizmu.
Bet kokia šiandien yra Rusijos politika, koks yra jos didysis tikslas? Išnaikinti tautas anksčiau užgrobtose teritorijose? Kokia to prasmė, juk pasaulinio viešpatavimo idėja sužlugo nesugrįžtamai. Ar ne per didelė kaina? Kokia teise naikinama ištisa tauta smulkesniems tikslams pasiekti? Kokį atpildą žmonijai rengia Visagalis už tokią skaudžią neteisybę? Ar galima tikėtis, kad atpildo diena niekada neišauš jei ne mums, tai mūsų vaikams ir vaikaičiams?
O kiek pagrįstos naivios viltys, kad Rusija ne žodžiais, o darbais kovos prieš terorizmą? Ar tai kova, jeigu Rusija Sirijai, įtariamai teroristų globa, tiekia raketinius kompleksus Iskander, o Iranui medžiagas branduolinio ginklo gamybai?
Neimti belaisvių tai dar viena grandis nusikaltimų virtinėje. Suprantama, jog, paėmus į nelaisvę, okupantas rūpesčių prisidarys per akis. Reikės surengti teismą, pateikti kaltinimus, nuteisti, nubausti. Tačiau kas bus, jeigu teisiamasis su teisėju susikeis vaidmenimis? Kas atsitiks, jeigu kaltinimai iš kaltinamųjų suolo bus pateikti vilkintiesiems teisėjų togas? O juk istorijoje taip jau yra buvę! Ne! To negali būti, todėl to nebus! Kulka į pakaušį pati patogiausia išeitis. Juolab kad Lubiankoje tai seniai ištobulinta technologija.
Budelis ir teisėjas viename asmenyje tai iš tikrųjų patogu, reikia pripažinti. Tačiau tai pripažinus, neišvengiamai teks pripažinti ir kita kiekviena tokio teismo auka yra nekalta! Tačiau kiekviena nekalta auka šaukiasi Dievo keršto, o jis yra baisus.
Dieve, gelbėk Rusiją!
Jonas Kazimieras Burdulis
© 2005 "XXI amžius"
|