Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kelionė rašytojo gyvenimo vingiais

Atviras pokalbis su poetu Robertu Keturakiu septyniasdešimtojo gimtadienio proga

Poetas Robertas Keturakis Autoriaus nuotrauka

Gerbiamas rašytojau, esate Lietuvos literatūros dalis. Šį pasaulį išvydote daugiavaikėje mažažemio, doro valstiečio šeimoje. Dirbote visus įmanomus darbus tėvų ūkelyje, esančiame Kauno pašonėje. Papasakokite apie savo kelią. Kas paskatino pirmuosius žingsnius į literatūrą?

Galėčiau papasakoti apie vaiko, augusio didelėje šeimoje (su Tėčiu ir Mama mūsų buvo gražus devynetukas), pranašumus palyginti su tuo likimo ir tėvų nuskriaustuoju, kurį sekioja vien šuo arba katė. Tai būtų ilga ir įdomi kalba, bet mūsų laukia dar visa tankmė klausimų, todėl čia stengsiuosi kalbėti trumpai.

Mūsų šeimos kiekvieno nario pranašumas buvo tas, kad kiekvieno pasaulis buvo dosniai papildomas kitų aštuonių pasaulių. Kiekviena mūsų siela glaudėsi prie būrio artimų sielų, ir jų stebuklingas bendrumas visuomet duodavo (dovanodavo) ne tik jaukius namus, bet ir kažką daugiau negu namai, ne tik kasdienybės tikrovę, bet ir kažką daugiau negu tikrovė, ne tik bendrumo laimę, bet ir kažką daugiau negu toji laimė. Kas yra tas daugiau? Jį sunku įvardyti žinomais žodžiais, bet taip pat čia neįmanoma pasitelkti irealumo begalybės, kad skaitytojas aiktelėtų: kokia paslaptinga šito žmogaus paauglystė...

Nepaslaptingas mano paauglystės pasaulis, nepasakiški mano paauglystės namai. Neužmirškite, man nebuvo nė penkerių, kai Lietuva buvo parklupdyta, paniekinta ir nukankinta. Parklupdyta, paniekinta ir kankinama buvo visa mano šeima, kaip ir tūkstančiai kitų šeimų Lietuvoje. Atsimenu vikių duonos skonį, balandų putrą, liepų pumpurus pavasarį ir nenusčiūvantį alkį sunykusiame vaiko kūne... Bet aš vis tiek tariu su meile savo gyvenimo vardą, su šypsena tariu ir vaikystės vardą. Garliavos bažnyčioje šviesiausio iš dvasininkų – kunigo Leono tiesiai į vaiko širdį įdėta Ostija atstūmė nevilties tamsą taip toli, kad dar ir šiandien jaučiu tą išsivadavimo iš nevilties palaimą.

Nuo pat paauglystės savo šeimoje turėjome didesnes ar mažesnes (priklausomai nuo augumo) pareigas, taigi ir darbus. Nė vienas jų nebuvo beprasmis, nė vienas darbas nepakirto nei mano dvasios, nei mano vaizduotės, nei mano sveikatos. Anaiptol – ugdė...Ir todėl visus darbus, kurie tvirtino, kūrė, keitė, rengė dideliems įvykiams, atlikdavau ne tik kantriai, bet ir smalsiai, ne tik susikaupęs, bet ir žaismingai, ne tik valingai, bet ir tyrinėjamai (tyrinėjime visados yra šiek tiek lengvabūdiškumo).

Literatūra man taip pat yra darbas, vedantis prie didelių įvykių. Nelengva būtų atsakyti į klausimą : kas paskatino pirmuosius žingsnius? Jutimas, kad literatūra ( kaip ir bet kuri kūryba) yra pasipriešinimas užmarščiai, gebančiai taip greitai viską panardinti tamson, kad apima negailestingo išnykimo baimė? Ar paprastas noras papildyti savo gyvenimą svajonėmis – pilką gyvenimą vaivorykščiuojančiomis svajonėmis? Ar bandymas nustatyti gyviesiems ir negyviesiems vertes, kad asmeninė istorija per verčių įvardijimus taptų ir daugelio kitų istorija? Kas į tokius ar panašius klausimus galėtų atsakyti? Man atrodo, kad į visus klausimus atsakau paprastai : mane veda didelis noras nors šiek tiek pakeisti save, namus, medį, tame medyje čirpiantį paukštuką,iš vitrinos į alėją žvelgiantį sidabrinį manekeną, mylimo žmogaus veidą, kad staiga aš pats, drauge ir kiti pastebėtų: kažkaip kitaip atrodo tavo keičiamas (o gal papildomas?) pasaulis – įdomiau ir paslaptingiau... Be to, mane ilgą laiką lydėjo (ir lydi) Mamos dainuojanti siela. Mane lydi atidūs iki šiolei Mokytojų žvilgsniai. Aš negaliu jų nuvilti.

Parašėte ne vieną poezijos knygą. Dažniausiai daugelyje renginių jus pristato kaip poetą, tačiau Atgimimo metais įrodėte, kad esate puikus prozininkas, parašęs istorinį romaną „Kulka Dievo širdy“ apie jauno gimnazisto, rezistento dvasinį pasaulį Lietuvos ilgamečio karo metu, beprotiškų kankinimų čekistų rūsiuose akivaizdoje. Kodėl rašėte tokį neįprastą, sudėtingą romaną? Gal tai artimo žmogaus išgyvenimai?

Manau, kad esu poetas, kuris vienaip ar kitaip – žmonių ar aplinkybių – skatinamas (kartais provokuojamas) imasi ir kitų raiškos galimybių, pasitelkia savo sumanymams įgyvendinti kitus žanrus. Epas man nebuvo svetimas. Dar yra skaitytojų, kurie atsimena geriausias mano poemas. Jos padėjo pažvelgti į gyvenimą ir į žmogų kitaip – ne per poetines refleksijas, o per epo atidumą ne tik detalėms, bet ir visumai, ne tik išgyvenimams, bet ir išgyvenimų apmąstymams.

Romaną, skirtą pokario Lietuvos partizaninės kovos sąjūdžiui, rašiau jausdamas dvasinę skolą kartai, gynusiai Tėvynės laisvę, kad būtume laisvi mes. Be to, aš pasišaukiau jaunuolį idealistą, kuris, tapdamas romano pagrindiniu veikėju, turėjo priminti skaitytojams, kad yra šventų dalykų, be kurių nužmogėjama. Gimnazistas, kuris gyvena ir miršta mano romane, atkreipia dėmesį į tuos reiškinius, dalykus, esamybes, kurie gali būti vertinami vien amžinybės mastais. Gimnazisto pasiaukojimas Tėvynei apdovanoja jį suvokimu, kuris išvaduoja iš šiurpiausios minties: viskas yra laikina, viskas yra dulkių dulkė. Gimnazistas visu savo neilgu gyvenimu suspėjo mums pranešti : visa tai, dėl ko verta aukotis, yra amžina.

Prisipažinsiu, buvau pasipiktinęs kai kurių jūsų kolegų, Kauno rašytojų, keistu elgesiu pristatant minėtą kūrinį Kauno menininkų namų salėje. Keli žinomi poetai bandė jus pamokyti, kaip ir ką reikėjo rašyti. Labai ramiai reagavote į tokią „kritiką“, tačiau veide įžvelgiau didelę įtampą. Ar sunku ištverti neteisingus priekaištus?

Nemanau, kad reikia pasipiktinti, išgirdus kritines mintis ar apskritai netiesą. Mano romanas tik iš pirmo žvilgsnio primena realistinį kūrinį. Vien jo kompozicija turėjo sustabdyti iš anksto žinančius kūrinio problematiką, daugiaplaniškumą, vietą šiandieninėje mūsų literatūroje. Nesustabdė. Ir nieko blogo dėl to neatsitiko nei jiems, nei man. Nes dar yra svarbiausias vertintojas – skaitytojas. Aš juo tikiu daugiau nei visais suaugusiais į raukšlėtą antkaktį kritikais.

Dirbote „Nemuno“ žurnalo redakcijoje, nemažai nuveikta „Santaros“ žurnale, kuris dėjo daug pastangų suartinti per 50 metų nutrūkusius ryšius su išeivijos poetais ir prozininkais, bičiuliškai pristatyti juos Tiesos ištroškusiai mūsų tautai. Atsirado tiltas tarp JAV, Kanados, Australijos lietuvių ir atgimstančios Lietuvos. Kokią patirtį sukaupėte dirbdamas žurnale ir bendraudamas su anapus Atlanto likusiais rašytojais?

„Nemuno“ žurnalas buvo mano didžioji kūrybinė akademija. Atėjau į šio žurnalo redakciją tiesiai iš statybų – penktosios kategorijos dailidė – betonuotojas, turintis aukštąjį humanitarinį išsilavinimą. Atėjau nekreipdamas dėmesio į sovietinės ideologijos plieninius narvus, į cenzūrą, į atsargumą liečiant „pavojingas temas“. Atėjau kurį laiką nejausdamas realybės slėgio, ypač tos jos dalies, kurioje supranti: kuo mažiau galime keisti nepatinkančius ar apskritai žmogui priešiškus reiškinius, tuo didesnę imi jausti atsakomybę už viską – kuo gyveni, kuo tiki, be ko iškart būtum apsuptas ne tik mirtinų klaidų, bet ir beprasmybės. Toji atsakomybė vertė ieškoti išeities, sąjungininkų, nors mažiausios galimybės pasiekti tiesą. Bet kuo toliau, tuo labiau jaučiausi melo, veidmainiavimo, uolaus, neretai klastingo ideologinio apdorojimo naikinamu žmogumi. Jaučiausi žūstančiu žmogumi. Kiek gali tęstis tas žuvimas, tas mirimas savo slepiamoms viltims, svajonėms, tikėjimui? Iki mirties? Pačią paskutinę apsisprendimo akimirką įvyko stebuklas – Sąjūdžio žygis ir Lietuvos Atgimimas.

„Santaros“ žurnalas tapo vienu pirmųjų leidinių, siekusių mūsų išeivijos kūrybinio palikimo, dvasinių vertybių, tikėjimo ir ištvermės, kuriant savyje Tėvynę, patirties. Savo dvasinio pranašumo patirties. Labai svarbi tos patirties dalis atsivėrė ne iškart: reikia nebijoti ir visais būdais sergėti save, reikia gyventi visavertį gyvenimą ir nuolat gilinti tikėjimą, kad dideli tikslai, verti viso (visų) gyvenimo, neleis pražūtingai suklysti.

Pastaruoju metu labai intensyviai dirbate Vytauto Didžiojo universiteto leidykloje redaguodamas šūsnis labai „sausų“ mokslo knygų. Jų redagavimas atima daug energijos, tačiau tai saviti atradimai. Ar pasitaiko tų knygų labirinte, pasak Juozo Tumo – Vaižganto, ir pragiedrulių?

Vytauto Didžiojo universiteto leidykla yra dar viena mano kūrybinio gyvenimo akademija. Tegul nenustemba mane pažįstantys, kad po kurio laiko galiu tapti dvigubu akademiku – literatūros ir redagavimo. Didžiausias mano atradimas – čia nėra sausos mokslinės literatūros... Yra moksliniai veikalai, kuriuos suprasti pakanka turimo išsilavinimo, ir yra veikalai, kuriuos suprasti galima tik po nuolatinių studijų, naujų žinių siekio, vedant neišsenkančiam smalsumui, kartais ir sveikoms ambicijoms.

Sunku apsakyti džiaugsmą palydint turiningas, gilias, talentingas monografijas, studijas, disertacijas, kruopštaus ilgamečio mokslinio darbo atodangas, kur blyksteli fantastiški ateities kontūrai, į skaitytojo rankas. Leidyklą sudaro ne tik jos etatiniai darbuotojai ( dauguma jų – jauni, darbštūs, talentingi žmonės), bet ir mokslinių veikalų autoriai. Kaip literatui įdomu stebėti jų jaudinimąsi išklausant dalykines pastabas, jų užsibrėžtų tikslų skleidimąsi knygose, jų džiaugsmą, suvokiant, kaip idėja, mintis, įžvalgos tampa Lietuvos ir pasaulio mokslo savastimi. Sekantys bibliografinius duomenis turėjo pastebėti VDU leidyklos skaitytojams pateikiamų leidinių išskirtinumą – nuo humanitarų solidaus periodinio leidinio „Darbai ir Dienos“, Katalikų teologijos fakulteto turiningojo „Soter“ iki monografijų, skirtų aktualiausioms vadybos, aplinkosaugos, menotyros, etnologijos, sociologijos, psichologijos, istorijos ir kitoms problemoms.

Atėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo penkioliktasis jubiliejus. Kur ir kada pirmą kartą viešai su jauduliu giedojote Lietuvos himną ir išvydote kylančią Lietuvos Trispalvę?

Tauri, šviesi, vis mažiau sopulio išskleidžianti Kovo 11-osios valstybinė šventė. Per giedrėjančią atmintį sopulys ir nerimas dėl savosios valstybės likimo tampa jaudinančiu pasididžiavimu tauta, apgynusia savo laisvę ir vietą pasaulio tautų bendrijoje. Lietuvos Trispalvė išdidžiai nušvito saugoma ir keliama Sąjūdžio. Niekados neužmiršiu 1989 metais mūsų įkurtos iniciatyvinės Sąjūdžio grupės susirinkimo „Sanite“ – akmeninių veidų partinius funkcionierius, nesusigaudančius, kas vyksta; nuoširdžias, valingas, ryžtingas žmonių akis ir tylią moterį su mažyte popierine Trispalve prie krūtinės. Tuo metu nuskambėdavo ir „Tautiška giesmė“ – tyli, bet kupina išdidžios dvasios ir taurumo.

Girdėjau, kad baigiate rašyti antrąją romano „Kulka Dievo širdy“ dalį. Tai pasakojimas apie mūsų partizaninės kovos Lietuvoje vadus. Kada ši knyga pasirodys?

Antroji romano „Kulka Dievo širdy“ dalis – kol kas tik apmatai, fragmentų nuotrupos, kai kurių personažų biografijos ir charakteristikos, tai yra užrašai pačiam sau. Uždavinys pasunkėjo – į epinę erdvę ateina iškiliausi Lietuvos partizaninio sąjūdžio vadai. Ateina pačiu tragiškiausiu metu – priešas sugebėjo kai kuriuos partizaninio sąjūdžio dalyvius palaužti, apgauti, sugundyti. Atrodo, nėra nė vienos vietos Tėvynėje, nė vieno bendražygio, kuriuo galėtum pasitikėti. Nėra nė vieno vandens gurkšnio, nė vieno duonos kąsnio, kuriuose neslypėtų klasta ir mirtis. J.Pajaujo archyve suradau kovojančios Lietuvos laišką broliams ir seserims laisvajame pasaulyje: „Mes mirštame, bet mirdami norime žinoti, kad yra pasaulyje žmonių, kurie nebijo nors gyvu žodžiu kovoti už pavergtą, naikinamą tautų laisvę“. Jaudinantis dokumentas, iškeliantis didingą kovos už Tėvynės laisvę prasmę, siekiančią visą žmoniją. Romane minimos Vokietija, Prancūzija, Švedija, Vatikanas, JAV. Man buvo reikalingi įvairūs archyvai. Net KGB kontržvalgybos Lietuvoje Pirmojo skyriaus viršininko V.Slavino atsiminimai „Pompėjos žuvimas“ (Izraelis, 1997 m.) man buvo reikalingi. Net tų atsiminimų paskutinis sakinys: „Keršto laikas praėjo, atleidimo laikas dar neatėjo“ man buvo reikalingas. Viskas pinasi į šiurpių išdavysčių, kilnumo, pasiaukojimo, sudėtingų likimų kamuolį. Kartais atrodo, kad nuo įtampos gali sprogti širdis – taip gūdžiai kruvinu prakaitu apsipila gyvenimai, taip ilgai neišsprūsta iš budelių sumaitoto kūno atodūsis : iš-si-pil-dė... Sunku pasakyti, kada knygą baigsiu rašyti. Jaučiu – prireiks metų – dvejų. O gal nusvirs rankos pajutus, kad stinga jėgų savajam išsipildymui?..

Labai dažnai dalyvaujate įvairiuose kūrybiniuose literatūros aptarimų renginiuose. Susitikimų dalyviai dažniausiai būna jau šarma pasidabinę žmonės, o jaunimo mažai, ypač studentų. Jūsų nuomone, kodėl taip esti ir ką reikėtų daryti, kad senosios kartos inteligentija sugebėtų rasti „sąlyčio“ taškų su Lietuvos ateitimi – jaunimu?

Šiuo metu retinu susitikimus ne todėl, kad nejaučiu bendravimo palaimos, bet todėl, kad ėmiau branginti savo laiką. Nedramatizuoju šiokios tokios takoskyros tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų, vertybių, siekių, interesų. Man svarbesnis yra kartų bendrumas, o jis palaikomas ir gilinamas ne kieno nors pranašumą demonstruojant, o suvokimu, kokiomis galiomis palaikomi žmogiškieji ryšiai bet kurioje socialinėje aplinkoje, bet kuriame gyvenimo tarpsnyje, suvokimu, kokius stebuklus tie ryšiai lemia. Kartos turi nuolat viena kitą atrasti. Šie atradimai ir yra nuostabiausi mūsų gyvenimo nuotykiai ir džiaugsmas, prisilietus prie slėpiningos dvasios tėkmės – iš sielos begalybės į kitos sielos begalybę.

Ar nereikėtų atnaujinti daug nuveikusio kultūros klubo Kauno apskrities bibliotekoje „Ąžuolynas“ veiklą? Kodėl ši veikla nuslopo, o gal buvo tiesiog nuslopinta?

Ačiū, kad prisiminėte „Ąžuolyną“ Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Tai jau kultūros istorijos dalis. Esu laimingas, kad buvau tų kultūros, kūrybos, dvasinio ir intelektualinio bendravimo dalyvis. Dosnių ten būta dalykų – žinojimo, prisirišimo, meilės savajai kalbai ir menui, išeičių ieškojimo, savojo miesto pastangų neapsitverti vien bankais, tuštybių akvariumais ar pramogų mugėmis.

Man atrodė, kad „Ąžuolyno“ kūrybinės galios dar nebuvo išsekę, dar neretėjo bendraminčių gretos, žmonės dar laukė prasmingų atradimų ir turiningų atsivėrimų. Bet kažkas ėmė ir nuleido uždangą, kažkas choru pradėjo skanduoti sudie, kažkas nubraukė ašaras lyg per laidotuves. Sic transit – taip praeina daug kas. Taip praėjo ir „Ąžuolynas“. Jo vietoje auga kiti gražūs kietmedžiai.

Ar rašote eiles ( dedate į „stalčių“) laukdamas palankaus momento nustebinti savo talento gerbėjus netikėtu poezijos leidiniu?

Eilėraščiai yra mano gyvenimo slaptingoji dalis. Jiems nereikia stalčių, o kartais atrodo – nereikia popieriaus, viršelių, tiražavimo. Eilėraščiams reikia poezijos laukiančiųjų. Ne aš juos nustebinsiu – jie mane nustebins savo ištikimybe, reiklumu, ūgtelėjimu.

Papasakokite apie savo šeimą – žmoną, sūnūs. Regis, ir jie dirba literatūros baruose.

Žmona Regina – aukščiausios kategorijos vaikų gydytoja, dirbanti universitetinėse Kauno klinikose. Ji – reikliausias mano kūrybos vertintojas, akivaizdžiausias pavyzdys, kiek savo profesijai ištikimas žmogus gali atsidėti kitų žmonių gyvenimams ir likimams. Du sūnūs – Saulius ir Ugnius – lituanistai, tyliai aplenkę Mamos ketinimus nuvilioti į medicinos pasaulį (chirurgiją) ir patikimai sustiprinę giminės humanitarų gretas. Vyriausiasis Šarūnas – teisininkas, gyvena ir dirba Vilniuje. Džiaugiamės jų gražiomis šeimomis, veržliai augančiais penkiais vaikaičiais, rimtais siekiais, pagarba vyresniesiems, nuolatinėms pastangoms augti, siekti, dirbti, kad gyvenimas būtų prasmingas ir dosnus.

Turime nedaug rašytojų, kurie aktyviai bendrauja su visuomene, yra jos mėgstami. Vienas tokių esate Jūs. Gerbėjai kartais nenutrūkstama virtine lankosi darbovietėje laukdami patarimo, užtarimo, palinkėjimo, savo kūrybinių bandymų įvertinimo, kartais tiesiog trukdo tiesioginiam darbui. Kaip tai jus veikia, nes lankytojai labai įvairūs – nuo pamiškių gyventojų iki garsenybių?

Esu iš tų, kurie padėdami kitiems jaučia, kad padeda ir sau. Man gera dalytis viskuo, ką turiu geriausio – tai Tėvų priesakų vykdymas. Būna akimirkų, kada skaudžiai pajunti – esi verčiamas gyventi ne savo, o kitų gyvenimus. Tačiau vos tik pamatai per bendravimą nušvitusį žmogų, nudžiungi – vien taip įveikiama tamsa.

Ačū už turiningą bendravimą ir pareikštą nuomonę.

Kalbėjosi Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2005 "XXI amžius"