Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pekinas paskelbė naujas direktyvas religinėms bendruomenėms

Mindaugas BUIKA

Tikinčiųjų bendruomenių kontrolė nesusilpnėjo

Nuo kovo 1 dienos Kinijoje įsigaliojusios naujos „Nuorodos religinių reikalų tvarkymui“ nors šalį valdančio komunistų režimo požiūriu turi „garantuoti religijos laisvę ir darną tarp religijų ir visuomenės“, tačiau, ekspertų nuomone, jos iš esmės nepakeis dabar egzistuojančios griežtos tikinčiųjų ir dvasininkų lojalumo, kulto vietų ir religinės veiklos kontrolės. Naujojo dokumento tekste pabrėžiama, kad Kinijoje niekas negali būti diskriminuojamas dėl savo tikėjimo, tačiau, nepateikiant religijos apibrėžimo, jame tuojau pat nustatomos ribos jos laisvei: religija negali trukdyti „valstybės vienybei, gyventojų solidarumui ir visuomenės stabilumui“. Gerai žinoma, kad komunistinė valdžia šias sąlygas gali interpretuoti itin plačiai, ypač kai norima susidoroti su „nepatikima“ religine bendruomene.

Apžvelgdamas naująsias nuorodas Kinijoje veikiančioms religinėms bendruomenėms, katalikų žinių agentūros „Asia News“ redaktorius italas kunigas Bernardas Červelera pastebi, kad jų veikimo vadinamajam „trijų autonomijų“ principui – daliniam savarankiškumui administravime, išlaikyme ir tikėjimo skleidime – iškelta svarbi „prevencinė“ nepriklausomybės nuo užsienio valstybėse esančių galios centrų sąlyga. Kaip žinoma, Kinijoje 1957 metais vietos komunistų režimo įkurta vadinamoji Kinų katalikų patriotinė asociacija yra nutraukusi ryšius su „užsienio įtakos“ centrais, tai yra neturi oficialių ryšių su Vatikanu ir yra vienintelė valstybės pripažinta. Tuo tarpu Šventajam Sostui ištikima Kinijos Katalikų Bažnyčia tęsia savo veiklą pogrindyje ir patiria didelius persekiojimus. Kaip nurodo bažnytiniai šaltiniai, Honkonge apie du trečdalius minėtai „patriotinei asociacijai“ priklausančių kinų vyskupų yra slaptai susitaikę su Vatikanu ir taip Kinijoje išlaikoma apaštalinė įpėdinystė konsekruojant naujus vyskupus.

Tačiau netgi ir režimo oficialiai pripažintomis bei kontroliuojamoms Kinijos religinėms bendruomenėms – kaip rodo nuo kovo pradžios įsigaliojusios naujos direktyvos – sudaromos biurokratinių procedūrų kliūtys, kurios labai apsunkina maldos namų, švietėjiškų bei kitų struktūrų religinį veikimą. Štai, pavyzdžiui, norėdama statyti maldos namus, religinė bendruomenė turi gauti trijų lygių leidimus – iš savivaldybės, apskrities ir provincijos valdžios. Baigus statybą, kad pastatas galėtų būti naudojamas kulto reikalams, vėl reikia gauti panašius visų trijų lygių valdžios leidimus. Be to, valstybinė religinių reikalų tarnyba įpareigota nuolat stebėti, kad maldos vietose būtų gerbiami įstatymai, naudojimo normos ir šalies konstitucija.

Kaip ir anksčiau, pagal naujas nuorodas religinei veiklai, netgi ir Kinijos komunistinės valdžios pripažintos tikinčiųjų bendruomenės neturi jokios įtakos visuomeninio švietimo sistemai, gali publikuoti religinę literatūrą ar gaminti religinius reikmenis, tačiau jų pardavimas apribotas tik maldos vietomis. Kitaip sakant, tikėjimo skleidimas visuomenėje bendruomenėms yra neįmanomas, tuo tarpu valstybinis ateizmas naudojasi visomis komunikacijos, mokyklų bei bibliotekų galimybėmis, kad „būtų sunaikinti religiniai prietarai“. Taigi nors naujose religinės veiklos nuorodose tvirtinama, kad komunistinėje Kinijoje tikintiesiems ir netikintiesiems garantuota vienoda „pagarba“, tačiau iš esmės tikintieji patiria diskriminaciją.

Kai kurios naujovės ir abejonės dėl dokumento įgyvendinimo

Kinijos bažnytinio gyvenimo ekspertai taip pat nurodo tam tikrus pasikeitimus naujose reguliacijos normose, palyginti su tomis, kurios veikė nuo 1994 metų. Kaip pažymi Šventosios Dvasios studijų centro Honkonge bendradarbis Antonis Lemas, naujose nuorodose Kinijos religinėms bendruomenėms pabrėžiama šalies Religijų reikalų tarnybos atstovų baudžiamoji atsakomybė už galimus jų piktnaudžiavimus turima padėtimi. Pavyzdžiui, jeigu šie asmenys dėl neteisingų motyvų ar asmeniškumo paskatinti suima tikinčiuosius arba dvasininkus bei iš jų reikalauja kokių nors mokesčių ar kitokio atlyginimo, kad jie nebūtų suimti, tada tokius pareigūnus galima bausti pagal esamus įstatymus arba taikyti jiems administracines baudas. Naujose nuorodose sakoma, kad dėl pasitaikančio piktnaudžiavimo religinės bendruomenės gali kreiptis net į Aukščiausiąjį Teismą, bet ar jos tai išdrįs padaryti, esant bendrai priešiškumo tikėjimui Kinijoje atmosferai, tai jau kitas klausimas.

Kita naujovė naujose „Nuorodose religinių reikalų tvarkymui“ – tai galimybė tikinčiųjų bendruomenei realiai turėti savo nuosavybę. Iki šiol bendruomenės komunistinėje Kinijoje nebuvo teisės subjektai, ir jeigu valstybė joms suteikdavo žemės sklypą šventovių statybai, tai galėdavo lengvai jį ir atsiimti. Taigi katalikai, budistai ar musulmonai Kinijoje įgijo teisę į savo žemę bei nekilnojamąjį turtą, ne tik dabar turimą, bet ir turėtą praeityje. Jeigu šiuos klausimus pavyktų juridiškai išspręsti, Katalikų Bažnyčiai Kinijoje būtų didelė materialinė parama.

Juk Bažnyčia toje šalyje XIX amžiuje ir XX a. pradžioje buvo įsigijusi nemažus žemės plotus. Pavyzdžiui, jos nuosavybė buvo visas kvadratinis kilometras dabartinio Šanchajaus centro, ir jo vertė dabar siektų milijardus dolerių. Jeigu Bažnyčiai pavyktų įrodyti šią turėtą nuosavybę, tai ji bent galėtų reikalauti iš valdžios teisėtos kompensacijos. (Komunistams užgrobus valdžią Kinijoje 1949 metais netrukus visa bažnytinė nuosavybė buvo suvalstybinta kaip ir kitose šalyse, kur įsivyravo šis režimas.)

Tarp pozityvių naujųjų religinės veiklos normų aspektų ekspertai taip pat nurodo, kad dabar jos tampa vienodos visai Kinijai. Anksčiau daugelį klausimų, pavyzdžiui, šventovių statybos, dvasinio personalo ir kitus, spręsdavo vietinė provincijos administracija, todėl visoje Kinijoje buvo priskaičiuojama iki 50 skirtingų reguliacinių normatyvų. Be to, naujose nuorodose nebeminimos valstybės pripažintos tikybos, kurių buvo penkios: budistai, taosistai, musulmonai, protestantai ir katalikai. Dėl tokio pasikeitimo galima galvoti, kad Kinijos valdžia atvėrė kelią į kai kurių kitų religinių grupių – pavyzdžiui, stačiatikių ir judėjų – pripažinimą.

Tačiau, kaip minėta, religinės veiklos legalumui yra reikalinga valstybinė registracija, dėl kurios suteikimo dabartinė Kinijos valdžia lieka labai priekabi. Todėl, kaip galima tikėtis, neregistruotų religinių grupių – pogrindinės Katalikų Bažnyčios arba Falun Gongo dvasinio sąjūdžio – persekiojimas toje Azijos komunistų valdomoje šalyje liks kaip buvęs.

Pagaliau galima pastebėti, kad nuo kovo pradžios Kinijoje įsigaliojusios naujos religinės veiklos normos neturi įstatymo galios ir yra tik vyriausybinis dokumentas su direktyvinėmis nuorodomis. Tai gana gudrus Kinijos komunistinės valdžios sprendimas, nes jeigu šalis turėtų parlamente priimtą religinių bendruomenių įstatymą, tai jis būtų tarptautinio žmogaus teisių gynėjų dėmesio centre. Būtų analizuojama, kiek šis įstatymas atitinka pasaulinius standartus ir kaip jis yra realiai įgyvendinimas. Taip pat ir šalies viduje visuomeninės jėgos galėtų reikalauti, kad valdžia laikytųsi religinių bendruomenių įstatymo bei kritikuotų jo pažeidimus. Dabar, kai yra tik rekomenduotinos normos, kurias pareigūnai gali plačiai interpretuoti, Kinijos religinis gyvenimas išlieka visiškoje režimo savivalės priklausomybėje.

© 2005 "XXI amžius"