Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Verslininkai renka vietą
Kauno sporto rūmams

Regimantas PILKAUSKAS,

kraštovaizdžio architektas

ANBO skrydis virš Kauno 1932 metais. Po lėktuvo sparnais – Nemuno sala, kurioje planuojama statyti sporto rūmus

Miestų planavimas yra sudėtinga visuomenės veiklos sritis. Joje dalyvauja įvairių sričių specialistai: architektai, inžinieriai, ekonomistai, gamtininkai, savo nuomonę pareiškia visuomenė, o planus priima ir tvirtina politikai. Miestų planais domisi ne tik žemės savininkai ir naudotojai, bet labiausiai investuotojai, kurie nori žemės įsigyti. Daug verslininkų siekia pasilengvinti savo verslo sąlygas, todėl stengiasi tapti politikais: Seimo nariais, savivaldybių tarybų nariais, merais, premjerais ir pan. Šie postai padidina galimybes iš esmės daryti įtaką miestų planavimui, po to vieniems arba su partneriais užvaldyti vertingiausius miesto žemės sklypus.

Pavojinga padėtis susiklostė Kauno centre, prie Nemuno. Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios pašonėje dar prieš karą kūrėsi tekstilės pramonės įmonė, o sovietmečiu jos pastatai brutaliai iš vakarų pusės užspaudė bažnyčios šventorių. „Vilniaus prekybos“ („VP Market“) savininkai įsigijo šiuos pastatus ir nutarė jų vietoje statyti didelį prekybos ir pramogų centrą „Akropolis“. Trūksta vietos automobiliams statyti. Miesto valdžia suranda išeitį. Virš Karaliaus Mindaugo prospekto bus statomi daugiaaukščiai garažai.

Kauno meras ir jo aplinkos žmonės labai nori statyti sporto rūmus Nemuno pusiasalyje, buvusio „Sanito“ fabriko atliekų sąvartyno vietoje. Savivaldybės įmonės „Kauno planas“ darbuotojai bei savivaldybę aptarnaujantys ir jai pavaldūs miestų planuotojai nuolankiai vykdo valdžios pageidavimus. Įvyko daugybė šio sumanymo aptarimų, pasitarimų, kuriuose nepriklausomi architektai, kraštovaizdžio architektai, ekonomistai, gamtininkai pasisakė prieš šią statybą. Dideli sporto rūmai pritrauks daug lankytojų ne tik iš Kauno centro, bet ir iš visos Lietuvos, ir net iš kaimyninių šalių. Į miesto centrą bus sunku greitai atvažiuoti, o dar sunkiau bus čia pastatyti automobilį. O svarbiausia, kad sporto rūmams numatytas sklypas apskritai netinkamas statybai. Nemuno salpos sąnašiniai smėliai neatsparūs slėginimui, o pavasario potvynių bei liūčių metu salpa yra užliejama. Vyresnio amžiaus kauniečiai dar prisimena pokariu buvusius Nemuno ir Neries potvynius, atnešusius ne tik materialinių nuostolių, bet ir žmonių aukų. Potvynių metu paplaunami pamatai, todėl dideli pastatai gali sugriūti, arba jų konstrukcijos pasidaro nebepatikimos ir juos tenka nugriauti arba iš pagrindų remontuoti. Civilinės apsaugos departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos raštu perspėjo miesto valdžią, kad Nemuno pusiasalis patenka į katastrofinio užtvindymo zoną, ir reikalavo ypatingu būdu iš anksto rengtis žmonių gelbėjimui potvynio, gaisro ir teroro atvejais.

Pagaliau Nemuno pusiasalyje ties Karmelitų vienuolynu šiuo metu veikia miesto parkas, vienintelis miesto centre, tiesa, nepakankamai tvarkomas ir prižiūrimas. Parką užstačius pastatais (kol kas planuojama užstatyti tik pusę parko teritorijos) ir uždengus automobilių stovėjimo aikštelėmis, miesto savivaldybė atsikratytų pareigos prižiūrėti miesto parką. Žinoma, miesto parkus lanko tik paprasti žmonės, o į jų poreikius kol kas nekreipiama dėmesio.

Miesto vyriausiasis architektas ne kartą skelbė, kad sporto rūmams Kaune kitos tinkamos vietos nėra. Laimė, kad Kaunui į pagalbą atėjo kiti verslo žmonės. UAB „KTC&BN“ direktorius Rolandas Asauskas paskelbė savo gerai apgalvotą pasiūlymą: sporto rūmus statyti prie Ateities plento, buvusios „Lietuvos kuro“ bazės teritorijoje. 28 ha sklypas molingojoje lygumoje gerai tinka didelių pastatų statyboms ir yra visiškai pakankamas plačiai žiūrovinių objektų plėtotei. Šis sklypas Taikos prospektu ir Elektrėnų gatve gerai susietas su kitais miesto rajonais, o Ateities plentas jungia jį su greitkeliu Klaipėda-Kaunas-Vilnius ir Marijampolės plentu. Iš bet kurios Lietuvos vietos į čia bus patogu greitai atvažiuoti, o ir automobiliams pasistatyti vietos bus pakankamai.

Valdiškiems Kauno planuotojams toks pasiūlymas nėra malonus. Prisiminus jų teiginį, kad kitos tinkamos vietos sporto rūmams Kaune nesama, o dar ir išleistą milijoną litų iš miesto biudžeto sporto rūmų projektavimui, matyt, teks kurį laiką aklai ginti.

Viltis, kad bus rasta tinkama vieta sporto rūmams, sustiprina ir kito verslininko, bendrovės „Baltic Shopping Centers“ valdybos pirmininko Augustino Rakausko pranešimas, kad rengiamasi statyti areną šalia būsimojo „Mega“ centro, už greitkelio Klaipėda-Vilnius, netoli Sargėnų. Pernelyg nutolęs nuo miesto gatvių tinklo objektas būtų mažiau patrauklus nei minėtasis prie Ateities plento, nors ir nepalyginti logiškesnis pasiūlymas nei užsimotos statybos Nemuno pakrantėje, prie Karmelitų vienuolyno.

Savivaldybės teritorijų planavimo specialistai teigia žurnalistams, kad kiti pasiūlymai sporto rūmų statybai yra pavėluoti, jau viskas nutarta ir patvirtinta. Tokio chaotiško miesto planavimo galima būtų išvengti, jei pasiektume griežto planavimo eigos laikymosi. Pagal įstatymus miesto bendrajame plane turėtų būti numatytos vietos didesniems bei mažesniems viešiesiems statiniams: miesto parkams, stadionams, kapinėms ir kt., įvertinus ir suderinus visas miesto plėtojimo problemas. Atskirų miesto dalių detaliuosiuose planuose šie siūlymai turėtų būti patikslinti. Iškilus reikalui statyti, investuotojai galėtų rinktis jiems labiausiai tinkamą vietą. Dabar viskas vyksta atvirkščiai. Investuotojas pasirenka sklypą statyti ir pradeda ieškoti savivaldybės administracijos paramos sklypui gauti. Šie duoda užduotis planuotojams nubraižyti detaliuosius planus. Nubraižyti, nes žodžiai „suplanuoti“, „parengti planus“ neatitiktų tikrovės.

„Vilniaus prekyba“ žino, ką daro. Ji pirma pradeda „Akropolio“ statybą Vilniaus Šeškinėje, po to skelbia konkursą, rengia detalųjį planą. Miestų merai yra valdininkai, tačiau veikia kaip verslininkai, kalba ne apie valdymą pagal įstatymus, o investicijų pritraukimą, finansinės paramos gavimą. Nusikaltę įstatymams „Akropolio“ savininkai Vilniuje savo kaltę atsiperka pasiūlę paslaugų miesto ūkiui.

Nemuno pusiasalyje pirma pradėta projektuoti sporto rūmus, o tik po to rengti tos vietos detalųjį planą. Lietuvos teritorijų planavimo įstatymas leidžia planuoti vieną nedidelį sklypą nekreipiant dėmesio į platesnį kontekstą. Vargu ar kitose Europos valstybėse rasime tokį įstatymą. Matyt, ir pas mus jis bus pataisytas. Įstatymas išleistas laikinai, matyt, žemgrobystės teisėtumo regimybei sudaryti.

Verslininkų vaidmuo miestų gyvenime pasidarė labai svarbus. Jų kapitalas skatina miesto plėtotę, kuri gali būti destruktyvi (kaip Kauno atveju Nemuno pakrantėse ties Karmelitais arba Vilniuje, Šeškinės Ozo gatvės aplinkumoje), o kai kada pozityvi, padedanti surasti teisingus miesto plėtotės sprendimus. Pavyzdys – pasiūlymas statyti Kauno sporto rūmus miesto rytiniame pakraštyje prie Ateities plento.

Visuomenės atstovai į miestų savivaldybių tarybas yra renkami ne tam, kad skriaustų paprastus miesto gyventojus: naikintų parkus, skverus, žlugdytų smulkųjį ir vidutinį verslą, komplikuotų miesto transporto eismą, bet tam, kad gintų visuomenės interesus: saugotų gražiausias miesto vietas visiems miesto žmonėms, globotų gamtos ir kultūros paveldą, priimdami sprendimus, atsižvelgtų į visuomenės atstovų ir specialistų pastabas.

© 2005 "XXI amžius"