Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Parodos
Susitikimai
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kovo 16-oji – Knygnešio diena

Tai būna tik kartą gyvenime...

Marija MACIJAUSKIENĖ

Matas Jonas Slančiauskas

Lukvilo paplūdimyje prie Karibų jūros Barbara Sophos (kairėje) ir Marija Macijauskienė

Kuo daugiau gilinuosi į mūsų, pasaulinės kultūros, kad ir į pasaulio istoriją, vis daugiau regiu netikėtų sutapimų.

Kai 1930-ųjų kovo 11-ąją gimiau, ta diena buvo pati didžiausia šventė tik mano tėvams. Paskui tekėjo gyvenimas, kupinas įvairių įvykių ir vienokių ar kitokių lemties pokštų ir Viešpaties pamokymų. Pagaliau atėjo Vilniaus universitete diplominių darbų temų pasirinkimo metas, ir aš „čiupau“ iki tol mums, lituanistams, negirdėtą asmenybę – M.Slančiauską. Tuo laiku negalėjau pasakyti, ar jis buvo Mykolas, Motiejus ar Matas. Vienas M.Slančiauskas XIX a. antroje pusėje gyveno Pietų Lietuvoje, o kitas, – kaip paaiškėjo vėliau, – Matas Jonas Slančiauskas – Šiaurės Lietuvoje. Dabar jo pavardę rasite gražiai išgraviruotą knygnešių sienelėje, kuri yra Kaune, Karo muziejaus sodelyje, drauge su kitų labiausiai nusipelniusių Lietuvai knygnešių pavardėmis. O juk pernai gegužės 7-ąją minėjome šimtmetį nuo lietuviškos spaudos atgavimo dienos. Su kokia meile šie žmonės nešė knygas, periodinę spaudą, nepaisydami mirtinų pavojų, kovojo už lietuvišką raštą. Kiek kančių ir patyčių jiems teko iškęsti... Ak, tiesa, kovo 11-oji! Ji taip pat reikšminga ir M. J.Slančiausko, suomių folklorininko prof. A.R.Niemi labiau vertinto už A.Juškos darbus, tautosakos rinkėjo, daraktoriaus, knygnešio, bibliotekininko, kalbininkų talkininko, „Aušros“ autoriaus ir kitų lietuviškų leidinių talkininko gyvenime. Jis, palikęs visa tai, ką savo darbščiomis rankomis ir mylinčia širdimi buvo nuveikęs, tą dieną didžiausiame skurde baigė žemiškąją kelionę. Bet tai, kad ši tauri asmenybė buvo tada, o ir vėliau ilgai deramai neįvertinta, mums, jo tautiečiams, daro didžiulę gėdą. Tiesa, Jonas Basanavičius M.J.Slančiauską 1907 metais vieną pirmųjų priėmė Lietuvių mokslo draugijos nariu bendradarbiu.

Ir trečiąkart mano gyvenime kovo 11-oji nušvito 1990-aisiais. Bet tai jau visiems aišku.

Grįšiu vėl prie M.J.Slančiausko. Savo diplominiam darbui medžiagą pradėjau rinkti, galima sakyti, nuo nieko. Vartydama įvairius žinynus, nardydama po įvairius archyvus ir bibliotekas, pakeliui susipažinau su tokiomis asmenybėmis kaip Feliksu Bugailiškiu, „Aušros“ muziejaus Šiauliuose įkūrėju ir ilgamečiu vadovu, istoriku Konstantinu Jablonskiu, Jono Jablonskio, su kuriuo artimai bendravo ir bendradarbiavo M.J.Slančiauskas, sūnumi, M.J.Slančiausko buvusiais mokiniais, dukromis ir vaikaičiais. Ypatingai vertingos medžiagos pateikė Kristina Strazdienė, vyriausioji Slančiausko duktė ir talkininkė. Ji man ir įdavė tą stebuklingų siūlų kamuoliuką – adresus seserų, 1903-iaisiais išvykusių į JAV. Neapsakomai širdingi buvo visi žymaus tautosakos rinkėjo, knygnešio, daraktoriaus artimieji, savo charakteriais primenantys patį M.J.Slančiauską, o kai kurie nepaprastai panašūs į jį, pavyzdžiui, jo vaikaitis Aleksandras Baravykas.

Žinoma, trumpame žodyne ne ką čia papasakosi, – laukia manęs darbas prie solidžios knygos apie M.J.Slančiauską. Tačiau leisiu sau prisiminti pirmąjį akivaizdų susitikimą su jo vaikaičiais. Tai įvyko vos ne prieš 35-erius metus. Svečiavausi pas savo tetą Santa Monikoje, kai netikėtai paskambino M.J. Slančiausko vaikaitis A.Baravykas, paklausė, ar nenorėčiau pamatyti Barbytės (tai yra Kristinos Strazdienės dukters Barbaros Sophos) Puerto Rike. Sakau: „Taip, bet aš neturiu pinigų“. – „O kas jus klausia apie pinigus?!“ – trumpai nutraukė. (O kelionės Amerikoje, kaip ir visam pasaulyje, labai daug kainuoja.) Sutarėme, kada susitiksime Niujorke ir iš ten skrisime į San Chuaną, Puerto Riko sostinę.

Skrendam. Tik staiga ar ne trečią skridimo valandą pasigirdo įsakmus lėktuvo vado balsas: „Prisisegti diržus. Artėja taifūnas“. O skridome septynių kilometrų aukštyje. Bet tuoj ėmė lėktuvą mėtyti tarsi skiedrelę; čia, rodos, svies į pasišiaušusį vandenyną, čia iškelia aukštyn. Ir taip vis kartojasi. Nepajutau, kaip iš baimės suleidau pirštus į šalia sėdėjusio M.J.Slančiausko vaikaičio ranką. Lėktuve neišpasakytas vaikų ir moterų riksmas. Tada dar nieko nežinojau apie klastingiausio ir nenuspėjamo Bermudų trikampio išdaigas ir netikėtas žūtis. Po kiek laiko lėktuvas išsilygino, pro langelį pamačiau žalią žalią salą ir srūvančius rudo vandens kalnus. Skridusieji, tarsi po spektaklio publika, ėmė sutartinai ploti ir dėkoti lėktuvo komandai, išgelbėjusiai gyvybes. Lėktuvas gracingai nusileido oro uoste ir mes, drauge su kitais perėję tunelį ir atvėrę duris, pajutome troškų Puerto Riko klimatą. Rankos ir kojos tuoj sutino, buvo sunku kvėpuoti. Aleksandras manęs paklausė, ar važiuosime į miestą autobusu su kondicionieriumi ar ne. Nedrįsau prašyti kokių nors privilegijų, žinodama, kiek pinigų jis paklojo vien tam, kad susitikčiau su kita M.J.Slančiausko vaikaite Barbara. Autobusas buvo sausakimšas ir troškus, bet šiaip taip pasiekėme San Chuano centrą. Išlipome. Mūrai storomis sienomis, tad įėjus vėsu. Jie statyti pirmųjų ispanų kolonistų. Braidėme gatvėmis iki pavakarių, nes Barbara ir jos vyras graikas Jurgis Sophos dirbo. Visi pastatai šviesių spalvų, masyvūs. Gatvėse štai vazonėliuose degantys egzotiški medžiai ir krūmokšniai. Priemiestis prie pat vandens, be jokių komunikacijų – geriamo vandens ir elektros, čia gyvena čiabuviai, dažniausiai jau susimaišę įvairių genčių indėnai. Gatvėse prie limuzinų snaudžia vairuotojai. Vos stabtelėjus, prišoka murzini vaikai, siūlantys savo patarnavimus. Bevaikštant ne kartą mus kiaurai „išskalbė“ tropikinės liūtys, bet tuoj pat tokioje karštoje saulėje mes ir vėl sausut sausutėliai. Pagaliau sutartoje vietoje mūsų jau laukė Barbara su Jurgiu. Sėdome į mašiną. O sutemo taip greitai, tarsi sepija būtų užpylusi aplinką savo juoduoju „rašalu“. Važiuodama girdžiu, kad aplink krūmai virpa nuo paukščiukų giesmių: „Koki – koki“. Sakau: „Ak, ir daug paukščių saloje“ – „Čia ne paukščiai, – paaiškino, – bet varlytės. Jų nuodai tokie stiprūs, kad nuo vienos porcijos žmogus miršta. Indėnai gindamiesi ištepdavo iečių smaigalius tais nuodais“. Vakare atvėsta, bet drėgmė lieka. Ir atsigulusi svarsčiau, kodėl tokie šlapi patalai.

Buvo ne sezono metas, tad turtuolių dar laukė paplūdimiai, o mes, mirtingieji, jais galėjome naudotis. Aišku, viskas mokama, viskas! Ir kitą rytą mane nuvežė į Lukvilo paplūdimį prie Karibų jūros. Kelias eina per bananų ir kitų tropikų kraštų vaisių prižėlusius plotus, bambukų giraites. Tik staiga man Barbara sako: „Žvelk, ten Verkiantys kalnai“. Nustebau. „Privažiuosim, pamatysi“. Ir tikrai tokia buvo liūtis tame kelio ruože, kad mašina skraidė nuo vieno kelkraščio prie kito, o važiavome juk keturiese (svoris buvo!). Įspūdingai atrodė karališkos palmės, pilni rausvai oranžinių žiedų kuplūs Hambojanto medžiai, kresni jūros vynuogių medžiai ir šimtai kitų nematytų augalų. Tik visą laiką buvo trošku. Galvojau, kad nors jūroje atsigausiu, o čia įbrendi tarsi į arbatos sklidiną geldą. Pakrantėje rinkau geldutes ir gabalėlius koralų (nusipirkti ir svajoti negalėjau), kad liktų atminimas ir savo vaikams į mokyklą parodyti galėčiau. Tos kelios dienos pralėkė kaip stebuklinga paukštė ir liko tik atminimas, už kurį ir Aleksandrui, ir Barbarai, ir Jurgiui būsiu dėkinga, iki kol vaikščiosiu šia žeme.

© 2005 "XXI amžius"