|
Sąjūdi, būk Lietuvos sąžinė!
Vytautas Landsbergis
Mylimieji Sąjūdžio bendražygiai, malonūs IX suvažiavimo svečiai!
Sveikinu Lietuvos Sąjūdžio IX suvažiavimą, linkiu sėkmingo darbo šiandien ir dar sėkmingesnio rytoj. Tas darbas Lietuvai reikalingas, ir gerai, kad Sąjūdžio pasišventėliai ligi šiol išsaugojo jo struktūrą. Kita vertus, esminis dalykas bus gyvybingumo egzaminas, kurį laikant Sąjūdžiui reikia kasdienės energijos.
Kadangi laikas dabarties visuomenėje jau brangesnis už gyvenimą, leiskite pereiti prie kelių minčių, kuriomis noriu su savais pasidalyti.
Pirmiausia ketinau priminti Sąjūdžio esmę ir pagal tai kai kurias dabarties bei ateities užduotis.
Lietuvos Sąjūdžio generalinė programa išreiškiama paprastai: žadinti bei remti tautos ir valstybės atgimimą, priešintis persigimimui ir išsigimimui. Visa tai gana konkretūs dalykai. Didžiausią visuomenės išsigimimo pavojų kelia alkoholizmas, kuris pavergia, nuskurdina, nužmogina, lemia vis didėjantį žiaurybių ir nemažėjantį savižudybių skaičių, gausina jau prieš gimstant arba nuo gimimo sužalotų vargdienių būrį.
Didžiausią šalies persigimimo pavojų matome tuose reiškiniuose, kurie pasaulyje vadinami nusikalstamu valstybės užvaldymu iš vidaus. Tai atvejai, kada tebesant fasadinei pseudodemokratijai neva renkamiems parlamentui ir prezidentui, neva nepriklausomiems teismams, - iš tikrųjų valstybėje viešpatauja ir žmones engia politinių klanų, kriminalinių struktūrų ir perkamų rinkimų manipuliatorių samplaikos.
Tokio valstybės užvaldymo pavyzdys dabartinė Rusija. Lietuva dar ne visai užvaldyta, tačiau nestokoja vidaus ir išorės jėgų, kurios norėtų čia įgyvendinti Rusijos modelį iki galo. Taip Rusija skverbtųsi Lietuvos vardu ir į ES, ir į NATO. Interesas natūralus ir didžiulis, o mūsų valstybės savigyna menka. Todėl būtina žadinti pirmiausia visuomenės sąmoningumą, susivokiančios tikrovėje Lietuvos tautos savisaugą, ir Sąjūdis tegul jaučia šiame bare itin didelę pareigą. Suprantama, kad realiam darbui visuomenėje reikia ryšio su jaunimo organizacijomis.
Bet Sąjūdis neturi atsisakyti ir savo pradinės prigimtinės pareigos: kritiškai vertinti bet kurią Lietuvos valdžią, remti jos teisingus žingsnius ir peikti, kai nevykdoma visavertės nepriklausomos valstybės politika, kai neginamos visų tautybių Lietuvos žmonių teisės. Pirmiausia tai matome, kai valdžia negina paprastų žmonių nuo jos pačios struktūrose veikiančių kyšininkų ir kitų parazituojančių engėjų. Čia viena svarbiausių priežasčių, kodėl prarandame tiek daug energingo jaunimo, nusivylusio biurokratų Lietuva.
Žmogaus teisių sričiai priklausytų ir tokia skriauda, kaip Rusijos pasigrobtos Lietuvos žmonių santaupos. Tai neturėtų būti netgi derybų objektas, nors su automobilių vagimis kartais pragmatiškai deramasi. Rusija privalo grąžinti, o Lietuvos Vyriausybė privalo kategoriškai reikalauti, nes 15 metų laikas jau pavirto atviru pasityčiojimu.
Pasaulyje vykstantys procesai primena ir Sąjūdžio įnašą į kovas už laisvę ir demokratiją. Matėme štai tautų sąjūdžius, po 15 metų laiminčius Gruzijoje, Ukrainoje, dabar net Libane. Kai kasdien skamba tarptautiniai reikalavimai Sirijai išvesti iš Libano ir savo kariuomenę, ir slaptąsias tarnybas, būtų pagrindo pareikalauti, kad ir Rusija išvestų savo slaptąsias tarnybas iš Lietuvos. Kadaise, R. Pakso krizės metu, buvo net parengtas tokio Seimo laiško V. Putinui projektas, p. A. Paulausko padėtas į kuo gilesnį stalčių. Bet jo reikmė nėra sumažėjusi, veikiau priešingai. Savo ruožtu Rusijos reguliarioji kariuomenė turi būti baigtinai išvesta iš viso rytinės Baltijos regiono, tad ir iš Karaliaučiaus krašto. Kol ten tebelaikoma anachronistinė puolamoji jėga su parašiutininkais ir kovinėmis raketomis, galinčiomis nešti branduolines galvutes, Lietuva, net ir NATO priklausydama, nebus saugi, nes pavojus pernelyg arti. O Vyriausybių pareiga rūpintis piliečių saugumu, todėl ir tos kariuomenės išvedimu.
Lietuvos Rytų kaimynystėje jau seniai įsitvirtino Vidurinės Azijos tipo režimas su amžinu prezidentu ir visagaliu KGB. Kiek galėdami remkime naikinamą Baltarusijos demokratiją.
Tačiau dar toliau į Rytus formuojasi didžiulė beteisė erdvė su vis ryškesniais galimo fašizmo bruožais. O tolimiausiame Europos pakraštyje vyksta baisus niokojantis kolonijinis karas, lydimas rasistinės propagandos. Dabartinė Europa vis dar apsimeta nesuprantanti jo esmės, apsiriboja žodiniais pasipiktinimais dėl Rusijos vykdomų karo nusikaltimų ir 105-ąjį kartą ragina spręsti konfliktą tik politinėmis priemonėmis, tai yra taikos derybomis. Tačiau jei tiesa, kad šiomis dienomis ES atsisakė siūlyti Čečėnijos klausimą Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komitetui Ženevoje, tai kyla klausimas dėl prasidėjusio Europos užvaldymo. Užpultos ir besipriešinančios Čečėnijos vadovas, teisėtas Respublikos prezidentas, dar kartą tiesė ranką Rusijai, net vienašališkai sustabdė karo veiksmus, o Rusijos atsakymą matėme televizijų ekranuose.
Lietuvos Sąjūdis visada rėmė čečėnų ir kitų engiamų tautų kovą už laisvę; jis neturėtų likti abejingas ir totorių, ir Rusijos vokiečių, ir marių bei kitų Pavolgio arba Šiaurės nedidelių ugrofinų tautų likimui. Rusų ir kitų ką tik paminėtų tautų žmonėms galėtume nusiųsti mūsų linkėjimą: už jūsų ir mūsų laisvę. O dėl Čečėnijos pastarųjų įvykių pasakysiu daugiau.
Kadangi nė vienu oficialiu Rusijos valdžios pranešimu negalima tikėti, tai faktas yra tik pati A. Maschadovo žūtis ir žuvusio prezidento lavono niekinimas. Iškart prisimename matytus tikrovėje arba fotodokumentuose sovietų teroro Lietuvoje vaizdus. Pats Rusijos prezidentas prieš porą metų lygino Čečėniją su Baltijos šalimis, tad ir su Lietuva, pašaipiai niekino Lietuvos valstybės karius miškų savanorius. Nei krašto apsaugos ministras, nei užsienio reikalų ministras tada nesureagavo. Tik patyčioms kartojantis, dabar jau šiek tiek reaguojama. Bet prisiminkime, kad Lietuvoje ramiai gyvenantys kagėbistai ligi šiol slepia, kur užkasė paskutinio Lietuvos vieningojo pasipriešinimo vadovo generolo Adolfo Ramanausko kūną. Taip ir Rusijoje nieko nauja, čekistų kultūra pasižymi stabilumu. Tik tiek, kad barbariški papročiai dabar iškelti į Rusijos įstatymų lygmenį. Prezidento V. Putino valdoma Rusijos Valstybės Dūma yra priėmusi du ypatingus įstatymus, kokių nebuvo net Stalino laikais. Tai savo pačių kariaunai suteikta teisė grobti įkaitais pasipriešinimo kovotojų giminaičius ir neatiduoti šeimoms FSB nukankintų arba nužudytų čečėnų kūnų. Tarp įžymių Čečėnijos asmenybių taip iš karto dingo, Rusijos kariuomenei pakartotinai įsiveržus į jau pripažintą respubliką, teisėtai išrinkto parlamento teisėtas pirmininkas R. Alichadžijevas. Dabar nežinomomis aplinkybėmis nužudytas teisėtas Prezidentas. Beje, Lenkijos užsienio reikalų ministerija drąsiai pavadino šį veiksmą nusikaltimu.
Palyginkime Rusijos požiūrį 15 tūkst. Katynėje nužudytų lenkų karo belaisvių, tarp kurių turėjo būti ir lietuvių, tai joks genocidas, o nusikaltėlių nebėra, visi mirę. Patikrink, jei nori. Tačiau mes žinome apie ne mažiau išsikruvinusį karo nusikaltėlį, Rainių budelį Petrą Raslaną, nuteistą Lietuvos teismo ir gerai aprūpintą Rusijoje už didžius nuopelnus tarybinei tėvynei. Jis nemiręs, ne taip kaip 73 sadistiškai nukankintieji Rainiuose, ir Rusijos teisėsaugai P. Raslano adresas žinomas.
Teisingai pasielgė Lietuvos prezidentas, atsisakęs paradinės kelionės į Maskvą, kur galėtų būti verčiamas pagarbinti Stalino užkariavimus ir genocidus. Tačiau Prezidentui reikia paramos.
Sąjūdi, gyvenk ir būk Lietuvos sąžinė. Tu esi laisvų žmonių laisva organizacija ir laisviausias kalbėti tiesą. Gal jau dėl to nebūsi sunaikintas, nes gali padėti ir Lietuvos valdžiai, pasakydamas, ko kiti nepasako. Tik gyvenk ir nešiokis prie krūtinės, kaip flamandų legendų herojus Ulenšpigelis, sudegintų tėviškių ir tėvų pelenų saujelę. Tai skaudžiai įpareigojanti praeitis, tebegyva dabartyje, o jos atminimas ir vertinimas lems vienokią ar kitokią Lietuvos ateitį.
Kalba 9-ajame Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime
kovo 19 dieną
© 2005 "XXI amžius"
|