|
Bažnyčios pašaukimas ginti teisingumą
Pastoracinės konstitucijos Gaudium et spes vertinimai
Mindaugas BUIKA
Taika yra teisingumo darbas ir meilės vaisius
Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, kuriuos išgyvena šiuolaikiniai žmonės, ypač vargšai ir visokeriopai prislėgtieji, taip pat yra Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas jų širdyse nesurastų atgarsio, rašoma II Vatikano Susirinkimo didžiojoje pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes (Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje), kurios paskelbimo 40-mečio proga kovo viduryje Vatikane buvo surengta mokslinė konferencija. Šio susitikimo, kurio tema Pašaukimas į teisingumą: Gaudium et spes paveldas po 40 metų, rengėja buvo Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Jos įkūrimas 1988 metais siekiant skatinti teisingumą ir taiką pasaulyje sutinkamai su Evangelija ir Bažnyčios socialiniu mokymu kaip tik buvo minėtame dokumente Susirinkimo tėvų išreikštas pageidavimas.
Savo laiške konferencijos dalyviams akcentuodamas Bažnyčios pašaukimą ginti teisingumą, popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad šis uždavinys vykdomas nuolat, primenant visiems tikintiesiems poreikį interpretuoti socialines realijas pagal Evangeliją. Tai ypač svarbu dabartiniais laikais, kai sparti mokslo ir technologijos pažanga gali paskatinti užmiršti fundamentaliuosius teisingumo klausimus, nepaisant visada gyvo troškimo stiprinti tautų solidarumą ir visuomeninius santykius grįsti tikruoju žmogiškumu, teigiama Popiežiaus kreipimesi, kurį konferencijoje perskaitė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas. Paprastai panašių susitikimų dalyvius audiencijoje priima pats Šventasis Tėvas, tačiau šį kartą dėl ligos jis negalėjo su jais susitikti.
Be abejonės, dėl to Jono Pauliaus II dokumentai ir Katalikų Bažnyčios ganytojiški nurodymai nepraranda aktualumo, o kenčiančio Popiežiaus klausomasi su dar didesniu dėmesiu. Štai ir dabar jis priminė liūdną faktą, jog ir XXI amžiuje teisingumo siekiama pasitelkus konfliktus ir prievartą, nors pastoracinė konstitucija Gaudium et spes labai aiškiai ir įtikinamai parodo, jog egzistuoja neatskiriamas ryšys tarp teisingumo ir taikos. Pats dieviškasis Kūrėjas norėjo, kad žmonių visuomenės santvarka remtųsi fundamentaliu principu, kurį Popiežius apibrėžė taip: Taika yra teisingumo darbas.
Dėl to Bažnyčia ir pats Šventasis Tėvas nepraleidžia progos paraginti visus geros valios žmones, kad iš visų jėgų stengtųsi pasaulyje įtvirtinti teisingumą. Iš tikrųjų taika žemėje reiškia tvirtą apsisprendimą gerbti kitus tiek atskirus žmones, tiek ir tautas jų orumą ir nuolatinį troškimą didinti visos žmonijos šeimos narių broliškumą, rašo Jonas Paulius II. Jis taip pat kalba apie pastaruoju metu dažnai sekuliarioje aplinkoje subanalinamą meilės vertybę, pabrėždamas, jog taika taip pat yra meilės vaisius, kuris išplečia teisingumo sampratą. Teisingas meilės vertybės įprasminimas skatina atleidimą ir susitaikymą, tai savo ruožtu skatina krikščionis atsiduoti teisingumui.
Solidarumas yra pilietinė meilės forma
Pagrindinį pranešimą konferencijoje perskaitė San Paulo (Brazilija) arkivyskupas kardinolas Klaudijus Umešas. Šis pranešėjas pasirinktas, matyt, neatsitiktinai: ir kardinolas K.Umešas, ir visa didžiausios pasaulio katalikiškos šalies Brazilijos Katalikų Bažnyčia yra labai angažuota socialinio teisingumo įtvirtinimo veikloje, kas gana aktualu kontrastų perimtoje Lotynų Amerikos visuomenėje. Gindama visų žmonių, o ypač vargingųjų, pagrindines teises ir orumą, ji ypač atkakliai stengiasi įgyvendinti II Vatikano Susirinkimo mokymą, deja, kartais neišvengdama ir perlenkimų, kaip tai buvo vadinamosios išlaisvinimo teologijos atveju.
Savo pranešime kardinolas K.Umešas išnagrinėjo esmines Gaudium et spes nuostatas ir dokumento raginimą Bažnyčiai būti aktyviai sprendžiant šiuolaikinio pasaulio problemas, remiantis tuo faktu, kad, nepaisydamas santykinės žemiškųjų reikalų autonomijos, Dievas vadovauja istorijai stengdamasis išlaisvinti kiekvieną žmogų iš nuodėmių ir jį išgelbėti. Jau pats realus Dievo buvimas Eucharistijos sakramente reikalauja, kad Bažnyčia nebūtų institucija, paraleli pasauliui, kad nebūtų abstrakti Bažnyčia, bet įsiterpusi į savojo meto žmonių reikalus ir problemas.
Pabrėžtinai priminęs Gaudium et spes iškeltą Bažnyčios tarnavimo ir dialogo vykdymo misiją, kardinolas sakė, kad šitaip ji nesiekia dominuoti žmonijai, bet seka Kristaus pavyzdžiu, kuris prisistato kaip žmonių tarnas. Šiame kontekste Bažnyčia palankiai priima ir remia kiekvienas tikras pastangas, kuriomis siekiama kiekvieno asmens ir visos žmonijos pažangos, ją suprasdama kaip esminį teisių, orumo ir atsakomybe paremtos laisvės įgyvendinimą. Kardinolas K.Umešas taip pat pabrėžė, kad socialinio teisingumo siekis turi eiti kartu su krikščioniškojo tapatumo stiprinimu.
Kovodama už teisingumą Bažnyčia taip pat nori padėti kiekvienam žmogui atrasti visą tiesą apie savo žmogišką būtį ir savo pašaukimą pasaulyje. Štai kodėl sektinu pavyzdžiu ji laiko Jėzų Kristų, kuriam ši visa tiesa visiškai išsipildo. Sekdama Išganytoją ir pati tarnaujanti Bažnyčia pirmiausia solidarizuojasi su varge atsidūrusiais žmonėmis. Taip pat ir kiekvieno tikėjimas turi būti išreikštas meile ir solidarumu, kurį kardinolas K.Umešas apibrėžė kaip pilietinę meilės formą. Jo nuomone, solidarumas yra didžiausias iššūkis katalikų socialinei veiklai ir taikos kūrimui.
Efektyvus solidarumas su vargšais, tiek su atskirais asmenimis, tiek ir su neturtingomis tautomis, yra neatskiriamas nuo taikos įtvirtinimo, aiškino kardinolas K.Umešas. Solidarumas ištaiso neteisingumą, atkuria fundamentalias asmenų ir tautų teises, padeda įveikti skurdą ir netgi priešinasi maištui, kurį išprovokuoja neteisingumas, bet jis nepriimtinas dėl prievartos, kurią reikia naikinti. Šiuo atžvilgiu kaip būdingą pavyzdį ganytojas nurodė terorizmą, kurio viena iš priežasčių yra maištas prieš primestą skurdą, kurio iš tiesų neįmanoma įveikti per trumpą laikotarpį.
Dialogas skatina vienybę
Savo pranešime kardinolas K.Umešas palietė ir kitą svarbų Gaudium et spes aspektą, būtent geranoriško dialogo poreikį. Tokio pokalbio troškimas, įkvėptas vien meilės ir skirtas tiesai pažinti, laikantis deramos išminties, mūsų požiūriu, nieko nesiskiria nei tų, kurie, ugdydami aukštas humanizmo vertybes, dar neišpažįsta jų Kūrėjo, nei tų, kurie priešinasi Bažnyčiai ir ją įvairiais būdais persekioja, rašė II Vatikano Susirinkimo tėvai. Kadangi Dievas Tėvas visų pagrindas ir tikslas, mes visi esame pašaukti būti broliais. Ir todėl, turėdami tą patį žmogišką ir dievišką pašaukimą, be prievartos ir be klastos galime ir privalome bendradarbiauti kuriant tikrai taikingą pasaulį.
Kardinolas K.Umešas nepaminėjo gana prieštaringai skambančio dialogo su Bažnyčios priešais klausimo. Bet jis pažymėjo, kad dialogą skatina Bažnyčiai būdingas bendrojo gėrio siekimas, kas yra įmanoma tik esant konstruktyviems santykiams tarp įvairių visuomenės segmentų. Dėl to Bažnyčia stengiasi bendrauti su politikais ir ekonomistais, su kitų religijų nariais ir mokslininkais bei siekia, kad tas dialogas būtų drąsus, atviras, nuoširdus, jautrus ir nuolankus. Bažnyčia per savo 2000-metės istorijos patirtį išsiugdė gebėjimą išklausyti, diskutuoti, išskirti ir priimti viską, kas yra gera ir teisinga, tikra ir žmogiškai vertinga kitų pozicijoms, taip pat dalydamasi Evangelijoje esančia tiesa.
Vesdama dialogą Bažnyčia žino, kad reikia skelbti tiesą, kurios saugotoja ji lieka ir kuriai ji visada yra ištikima, aiškino ganytojas. Tačiau dialogas turi likti dialogu, tai yra niekada nesistengiant primesti savo įsitikinimų ir metodų. Siūlyti, bet ne primesti, tarnauti, bet ne dominuoti. Pasak kardinolo K.Umešo, vesdama dialogą su šiuolaikiniu pasauliu, Bažnyčia tuo pačiu prisiima Jėzaus misiją, kuris yra pasaulyje ne teisti žmonijos, bet ją mylėti ir ją gelbėti.
Ganytojas taip pat pastebėjo, kad dokumente Gaudium et spes yra numatytas dabar vykstantis globalizacijos procesas, kuris, nepaisant visų prieštaravimų, iš esmės yra pozityvus, skatinantis visos žmonijos vienybę, ir Bažnyčia turi tarnauti šiai vienybei. II Vatikano Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje pripažįstama, jog žmonijos likimas tampa vis bendresnis ir ateityje negali būti nė kalbos apie skirtingus žmonijos kelius. Taip žmonija perėjo iš statinio pasaulio suvokimo į dinaminę ir evoliucinę jo sampratą. Kardinolas sakė, kad Bažnyčia, pripažindama to socialinio dinamizmo gėrį, evoliucijoje į žmonijos vienybę įžvelgia sveikos pilietinės ir ekonominės socializacijos eigą. Tokios vienybės skatinimas visiškai derinasi su esmine Bažnyčios misija.
Teisingumo įstatymas įrašytas žmogaus širdyje
Kalbėdamas konferencijoje, ją rengusios Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas pabrėžė, kad pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes II Vatikano Susirinkimo tėvai apibrėžė visuomenę, jos struktūras ir jos pažangą žmogaus asmens krikščioniškosios sampratos požiūriu. Jų iškeltas uždavinys be atvangos darbuotis teisingumo reikalui irgi buvo suvoktas kaip asmens kilnumo priėmimo, įtvirtinimo ir pažangos sąlyga. Juk teisingumas nėra koks paprastas susitarimas, ir kas yra teisinga, nėra iš pradžių apibrėžta įstatymuose, bet susieta su tikrąja žmogiškos būties tapatybe, sakė kardinolas R.Martinas.
Todėl II Vatikano Susirinkimo dokumente iškeliama teisingai suformuotos sąžinės reikšmė, nes sąžinės gelmėje žmogus atranda įstatymą, kurio nėra pats susikūręs, bet kuriam privalo paklusti ir kurio balsas, visuomet kviesdamas mylėti ir daryti gera bei vengti pikta, skelbia širdyje: tai daryk, šito venk. Taigi žmogus savo širdyje turi Dievo įrašytą įstatymą, kurio klausyti reikalauja jo kilnumas ir pagal kurio vykdymą žmogus bus vertinamas amžinybėje. Sąžinė yra slaptingiausias žmogaus branduolys ir šventykla, kur jis lieka vienas su Dievu, kurio balsas skamba žmogaus viduje, rašoma pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes.
Šis žmogaus prigimtinis pašaukimas bendrauti su Dievu, vesti su Juo dialogą tampa teisingos jo veiklos pagrindu. Taip likdami ištikimi savo sąžinei krikščionys jungiasi su kitais žmonėmis ieškodami tiesos ir teisingai spręsdami daugelį moralinių problemų, iškylančių tiek atskiro žmogaus gyvenime, tiek visoje visuomenėje, pabrėžiama II Vatikano Susirinkimo dokumente. Be to, jame pabrėžtinai kalbama apie teisingą sąžinę, nes ji gali klysti, jeigu ignoruojamas Kūrėjas, arba nuolat skendima nuodėmėse. Todėl, siekiant laisvai pasirinkto gėrio, reikia išsivaduoti iš aistrų vergijos, kad žmogus, bendradarbiaudamas su Dievu, galėtų įgyvendinti savąją misiją. Pats žmogaus kilnumas reikalauja, kad jis šlovintų Dievą savo kūnu ir neleistų būti pavergtas piktųjų savo vidaus polinkių, teigiama Gaudium et spes.
Dieviškasis teisingumas pralenkia žemiškąjį teisingumą
Užbaigiant konferenciją, jos dalyviams šv. Mišias aukojęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas J.Ratcingeris savo homilijoje atkreipė dėmesį į tai, jog katalikų įsipareigojimas teisingumui apima ne tik socialinius santykius ir solidarumą su vargšais, bet ir žmogaus gyvybės gynimą kiekvienu jos tarpsniu. Pastaruoju metu visame pasaulyje pripažįstami Bažnyčios nuopelnai socialinėje ir karitatyvinėje veikloje, tačiau kada kalbama apie negimusio kūdikio gyvybės gynimą arba prieštaravimą bandymams įteisinti savarankišką savižudybę, eutanaziją, tada neretai sulaukia beveik neslepiamo priešiškumo laicistinėje aplinkoje.
Savo mintis aiškindamas, kardinolas J.Ratcingeris pasirėmė tos dienos Evangelijos skaitiniais, kuriuose pasakojama, kaip Jėzaus priešai Jį pasmerkė mirčiai, kaltindami už papiktinimus, nes Jis tvirtino, kad darė stebuklus pasiremdamas ryšiais su dangiškuoju Tėvu. Kardinolas sakė, kad Gaudium et spes paragino Bažnyčią ne tik skatinti teisingumą pasaulyje, bet ir ginti žmogaus orumą, kuris yra Dievo dovana. Bet kada Bažnyčios teisingumo darbai paliečia klausimus ir problemas, kurias pasaulis daugiau stengiasi nebesieti su žmogaus orumu, tai teisė gyventi kiekvienam žmogui nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, taip pat Bažnyčios išpažįstamas teisingumas, į kurį įtraukta ir mūsų atsakomybė Dievui, tada pasaulis neretai griebiasi akmenų, kaip tie Evangelijoje paminėti žmonės.
Todėl būti tikrojo teisingumo darbininku, vadinasi, palaikyti nuolatinį ryšį su Tuo, kuris yra teisingumas, su Jėzumi Nazarėnu. Kardinolas J.Ratcingeris pastebėjo, kad Didžiojo penktadienio slėpinyje Jėzus buvo pasmerktas žemiškojo teisingumo. Bet su Prisikėlimu dieviškasis teisingumas įveikia mirtį, kapo akmuo nuritinamas visam laikui, tuo pačiu atskleidžiant tikrąją žemės prasmę ir vertę.
Bažnyčia tiki, jog Kristus, miręs už visus ir prisikėlęs iš numirusiųjų, teikia per savo Dvasią šviesos ir jėgų, kad žmogus galėtų pasiekti savo didį pašaukimą, rašoma pastoracinėje konstitucijoje Gaudium est spes. Kadangi Kristus mirė už visus ir galutinis žmogaus pašaukimas tik vienas, būtent dieviškasis, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia suteikia visiems žmonėms galimybę, kad Dievui žinomu būdu jie galėtų prisidėti prie šio Velykų slėpinio.
© 2005 "XXI amžius"
|