|
Tęsiasi amžinas prisikėlimas
Velykinis laiškas Panevėžio vyskupijos kunigams ir tikintiesiems
Brangieji, džiaugsmingai sveikinkime vieni kitus. Velykos! Prisikėlimas iš mirties, kančių; prisikėlimas iš nuodėmių. Džiaukimės: daugelis Gavėnioje atliko išpažintį, savo kaltes išpažino ir ryžosi prisikelti iš blogybių. Ilgai pykęsi kaimynai susitaikė. Daugelis pajuto, kad nebegali gyventi paklydimuose; ryžosi nebepraleisti sekmadienių, kasdienės maldos. Tokie žmonės yra didelė visiško Lietuvos prisikėlimo viltis. Yra net atsisakiusių alkoholio. Taip vyksta amžinas prisikėlimas. Tad su džiaugsmu vieni kitus apkabinkime.
Visi matome, kad Lietuvoje dar daug nerimo, baimės, neteisybės, skriaudų, fizinio ir dvasinio skurdo. Ne tik per Velykas, bet ir visomis dienomis drąsinkime vieni kitus angelo žodžiais: Nebijokite! Jis prisikėlė! Aleliuja! Nepraraskime vilties: net nusikaltėliai gali prisikelti. Tegu mūsų tikėjimas daugelį prikelia krikščioniškam gyvenimui.
Pabėgėliai iš sugriauto Paderborno miesto 1945-ųjų Velykas šventė Elzo miestelyje. Prisikėlimo Mišių metu atžygiavo amerikiečiai. Buvo skaitoma Evangelija apie tai, kaip prisikeliant Jėzui ir drebant žemei, sargybiniai krito lyg negyvi. O angelas ramino prie kapo atėjusias, nusigandusias moteris: Nebijokite! Jis prisikėlė! Aleliuja! Kunigas Hermanas Bykeris užbaigė pamokslą, ragindamas visus giedoti: Nebijokite! Jis prisikėlė! Aleliuja! Ir visi giedojo tuos žodžius. Kunigas pradėjo aukojimą ir staiga giesmė nutrūko. Pasigirdo tanko ūžimas. Prie altoriaus atbėgusi moteris pranešė: Jie ateina, jie jau čia. Kunigas atsisuko, kviesdamas melstis, kad Dievas priimtų auką. Pamatęs pro bažnyčios duris tanką, kunigas dar pridėjo: Nebijokite. Jis prisikėlė! Ūžiant tankui, kaip niekad įspūdingai skambėjo Šventas, šventas, šventas. Žmonės pridėjo net naują priegiesmį: Nebijokite. Jis prisikėlė. Aleliuja! Kunigas, atsisukęs su Švenčiausiuoju tarti: Štai Dievo Avinėlis, mato: tarpdury tankas, o virš klūpančių žmonių galvų į altorių atsuktas tanko vamzdis.
Žmonės galėjo ir kitaip pasielgti klykdami išsibėgioti. Amerikiečiai vėliau prisipažino: jie tik todėl nešaudė, kad žmonės buvo tokie ramūs, kad taip suklupo maldoje, kad taip pasitikėjo vien Dievu. Amerikiečiai įsivaizdavo, kad karą pradėję vokiečiai yra lyg žvėrys. Bet rado juos kitokius nuoširdžiai tikinčius ir besimeldžiančius. Ir nepanaudojo prieš juos ginklų.
Taip pat karo metais grupė esesininkų stebėjo kardinolo Faulhćberio teikiamus kunigystės šventimus Gćrso vienuolyne. Vienas iš jų pasakė: Kai matai jaunus vyrus, šitaip besimeldžiančius prie altoriaus, vėl pradedi tikėti.
Tegu ir mūsų tikėjimas prikelia kitų tikėjimą. Šiais Eucharistiniais metais ypač stiprinkimės Gyvybės Sakramentu, dažniau jį priimkime. Tada nuolat galėsime tarti: Nebijokime! Šiandien aš, jūsų vyskupas, klausiu: ar kada gailėjotės, kai rūpinotės savo siela ir norėjote būti geresni? Ar kada gailėjotės, kai šventėte savąsias Velykas dvasinį prisikėlimą. Jėzus prisikėlė, Jis pasilieka per amžius Švenčiausiame Sakramente, kad mus stiprintų, kad drąsintų, kad keltų. Jis mūsų laukia kiekvienoje bažnyčioje, Jis budi, Jis saugo mus. Jis mūsų viltis. Su Juo net ir mirti nebijome. Jis prisikėlė, ir mes prisikelsime ir būsime amžinai gyvi.
Nebijokite! Jis prisikėlė! Aleliuja!
Jonas KAUNECKAS,
Panevėžio vyskupas
© 2005 "XXI amžius"
|