Jie ne žvėrys ir ne žmonės
Oi, kaip gali džiūgauti tie, kurie ilgėjosi senų laikų, tų, kurie buvo prie ruso. Juk vėl sukame vairą prie tų grandinių, tik jau su firminiu ženklu Made in Lituania. Tas išsvajotas rojus (su žydinčiais melo, skurdo, laisvos minties varžymo ir t.t. sodais) trupučiuką greičiau negu žingsnelis po žingsnelio sugrįžta ir džiugina elitą (nomenklatūrą). Dabartiniai laikai, kaip skaičiau viename laikraštyje, panašūs į Senajame Testamente aprašytus įvykius, kai buvo niekinamas į laisvę savo tautą vedęs Mozę, o ant pjedestalo keliamas aukso veršis. Na, o tas veršis be skrupulų spjauna į visokias neiškreiptas tiesas, rekonstruoja (tobulina) jas į sau naudingas tiesas, teisės normas ir įstatymus. Kas paneigs, kad nesilaikome tų siaubingai iškreiptų, bet tautos vardu, mygtukų paspaudimu išreikštų teisių ir tiesų? Kas išdrįs pasakyti, kad demokratija atvirai ir nevykusiai tik parodijuojama? O mes kaip tais gerais laikais plojame: Vsio zakonno!
Tik nusistebėjimą kelia faktas, kad teismuose labiau už pateiktą dokumentą (tikrą, nesuklastotą) vertinama ranka, kuri jį laiko ar laikė. Pavyzdžiui, jei nepasakai, iš ko gavai kokio nors kagėbisto asmens bylą (originalą, kopijas, net neįvardytas klastote), ji prilyginama nuliui, o jos objektas angelai be sparniukų (tik ne KGB ereliu). Nesvarbu, kad tą menkumą ir šlykštumą įrodantį dokumentą matai, čiupinėji, vartai, uostai...
Pagal sukurptą įstatymą (ne pirtelėje ar restorane) paneigiamas iš fizikos vadovėlio žinomas materijos tvarumo dėsnis (yra ir tuo pačiu metu nėra virsta absoliučiu nuliu). Kad sujauktų žmonių protus, tai nesąmonei sugalvota net pateisinama formuluotė (remiasi teisininkų pasirašytu protokolu): Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 str. numatyto nusikaltimo sudėtis reikalauja įrodyti žinomai (?! - S.Ž.) melagingų prasimanymų, žeminančių kito asmens garbę, skleidimą. Ką reiškia sąvoka žinomai? Man tas prasimanymas jau žinomas ar nežinomas? Kam tas žodžių žaismas?
Net vaikai žino, kad KGB agentų bylos nepardavinėjamos nei knygynuose, nei spaudos kioskuose. Negausi jų paskaityti ir bibliotekoje ar skaitykloje. Jas galima gauti tik ten, iš kur sklinda KGB kvapas (kagėbistų ar jų draugų paslaugumo dėka). Jei taip, tai mūsų teismų reikalavimai (išduoti tą, iš ko pasiskolinai agento bylą) teikia paslaugas užsienio valstybės KGB struktūrai. Pasakęs tiesą (išdavęs) be kaulų laužymo ir odos lupimo nurodai (išduodi) jų nepatikimą agentą (už buteliuką skolinantį dokumentą su slaptumo ženklu). Taip svetimomis (mūsų) rankomis tie užsieniečiai atsijoja savo kadrus. Jų (išdavusio ir išduotojo) likimai nepavydėtini. Patikimieji niekšai dirba toliau. Sugalvota gudriai ir suktai, bet įstatymas pagrįstas naiviai.
To rezultatas beveik niekas nepasako, iš ko jis gavo to KGB asmens bylą. To mūsų išminčiams ir reikia. Iš teismo išeina besišypsantis apiplautas KGB kadras. O jo neegzistuojančią garbę ir orumą pažeminęs žmogus nubaudžiamas ir apiplėšiamas. Jam tai pamoka ateičiai. KGB liesti draudžiama!
Kam tas įžūlus teisminis apgaudinėjimas naudingas? Tik tiems, kurie laižo svetimos valstybės užverbuotų ar savo atsiųstų turistų vadų padus. Oi, mokam vaidinti! Ir tos niekšybės daromos prisidengus demokratijos (kaip anksčiau komunizmo, partijos, liaudies) vardu. Lietuvos labui! Kitas, žiūrėk, tuo ir patiki... Patiki pusžmogių kliedesiams.
Sigitas ŽALNERAVIČIUS
Palanga
© 2005 "XXI amžius"
|