|
Kai sąžinė merdi
Dievas į žmogaus sąmonę įdiegia sąžinę dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmą. Sąžinės balsas žmogaus mąstysenoje prabyla nuo ankstyvos vaikystės, veikiamas šeimos ir artimiausios aplinkos įtakos. Tėvai yra pati pirmoji sąžinės ugdymo pakopa. Toliau ją tobulina, ugdo mokykla, visuomenė, įvairios savišvietos bei savikontrolės priemonės. Sąžinė suponuoja moralines elgsenos taisykles. Pagal jas kiekvienas individas jaučia pareigą atitinkamai reaguoti ir veikti.
Benjaminas Franklinas yra taikliai pastebėjęs: Norėdamas greitai užmigti ir kietai miegoti, gulk į lovą su švaria sąžine. Jei žmogus pakankamai jautrus gėriui ir blogiui, vadinasi, jo sąžinė gyvastinga, budri, kitaip tariant, skaidrus atsakomybės už savo poelgius jausmas. Dievas duoda kiekvienam žmogui laisvą valią rinktis: tvirtas sąžinės balsas arba polinkis į blogį, ją prislopinus. Žmogus, peržengęs visas sąžiningumo ribas, tampa moraliniu paliegėliu, arba dar baisiau dvasiniu lavonu. Jei individas išdrįsta užslopinti savo sąžinę, jis ima elgtis taip, kaip jam atrodo geriau, patogiau ir naudingiau, beatodairiškai pažeisdamas bendražmogiškas bendravimo ir veikimo taisykles.
Komunistinė psichologija sąžinės sąvoką kai kur visai devalvavo, kai kur susiaurino iki meilės socialistinei tėvynei bei jos vadams ir besaikės neapykantos ideologiniams priešininkams lygio. Sovietmečio valdininkams dvasinė sfera buvo reikalinga tik tiek, kiek tarnavo jų užgaidoms tenkinti. Dominuojančią vietą užėmė bedvasė materija. Tad ir nenuostabu, kad sovietiniame socializme klestėjo neapykanta, kerštas, kankinimai ir žudymai bei kitos blogybės, griežtai priešingos sąžinės reikalavimams.
Tuoj po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvę KGB funkcionieriai ir nomenklatūros tūzai, praradę sąžinę ir gėdą, puolėsi klasta ar brutalia jėga užimti prestižines valdymo, komercijos, teisėsaugos, švietimo ir auklėjimo sritis. Lietuvą ėmė valdyti (teisingiau draskyti) iškreipto mąstymo ir stipriai sužalotos sąžinės nomenklatūrinės atplaišos. Nemaža mūsų tautiečių dalis linkusi nuolaidžiauti sąžinę praradusiems sovietmečio valdininkams: renka juos į Seimą ir kitas vadovavimo bei valdymo struktūras, pasyviai stebi jų daromas klaidas ir nusikaltimus. Pačiame Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje naivuoliai, apsvaigę nuo euforijos, pernelyg aukštai ant šlovės pjedestalo iškėlę A.Brazausko asmenybę, pasistengė užmiršti jo praeities klaidas, neatsižvelgė į tai, kad jis buvo Lietuvos komunistų partijos lyderis, kad, praradęs sąžinę, dažnai meluoja, apgaudinėja. Tapęs prezidentu, vėliau premjeru, sudarė palankias sąlygas brautis į valdžią savo vienminčiams: buvusiems sovietmečio nomenklatūrininkams, jėgos bei prievartos struktūrų darbuotojams, visiems tiems, kurie vis dar ilgisi Stalino saulės, kolūkinės baudžiavos ir valdžios lovio. A.Brazauskas ir pastaruoju metu subūrė valdininkų komandą iš buvusių KGB veikėjų ir nomenklatūrininkų, skiria juos ministrais, stumia į departamentų vadovų postus. Susidaro gana slogus įspūdis matant, kad Premjerui labiau rūpi buvusių sovietmečio bičiulių telkimas apie savo veiklos ašį nei Lietuvos ateitis.
Ar galėtume teigti, jog kai kurie Seimo nariai nėra praradę sąžinės, jei, gaudami solidžius atlyginimus už pasėdėjimus minkštasuoliuose ir rankų pakilnojimus, užuot dalyvavę plenariniuose posėdžiuose ir svarstę gyvybinius valstybinės bei visuomeninės reikšmės klausimus, savavališkai bastosi po užsienio šalis, pramogauja ar tvarko savo komercinius reikaliukus? Kas pabels į jų sąžines, jei net patys sąžinės sargai teisininkai neretai ją praranda, skirdami pačias švelniausias, tiesiog simbolines bausmes buvusiems genocido vykdytojams ar net juos išteisina. (Prisiminkime A.V.Škiudaitės straipsnį Genocido vykdytojai spaudžia rankas nepriklausomos Lietuvos prokurorams, XXI amžius, 2005 03 04.)
Prieš rengiantis eiti į valdžią, svarbiausia sąlyga stropiai perkratyti savo sąžinę, savikritiškai peržiūrėti ir įvertinti savo veiklą praeityje. Deja, šiandien Lietuvos valdymo struktūrose apstu nesąžiningų veikėjų, kuriems terūpi aukšta valdinė padėtis ir solidūs atlyginimai. O kas pažadins jų sąžinę, kai jie patys nesistengia ar netgi nesugeba žadinti? Kai žmogus suklysta nesąmoningai gal dėl žinių, įgūdžių, patirties stokos, jo pakirdusi sąžinė tuoj stato klaidoms užkardą, o jei to nesugeba, stengiasi pereiti į kitokią veiklą. Tik sudiržusios sąžinės individai praranda gėdos jausmą ir nė nemirkčiodami braunasi į valdžią. Užtenka net ir silpno sąžinės balso, kad jį išgirstum ir grįžtum į moralinę pusiausvyrą. Deja, nepelnyta šlovė ir pinigai viską nugali, taigi ir sąžinę.
Lietuvos Prezidentas teisingai nusprendė nevykti į Maskvą gegužės 9 dieną minėti pergalės prieš fašistinę Vokietiją 60 metų sukakties. Nekeliaklupsčiaus prieš buvusios SSRS žiaurių nusikaltimų perėmėją Rusiją, palikusią Lietuvai be galo daug skaudžių netekčių ir skausmo. Prezidentas neprarado sąžinės, neišdavė patriotinių principų. Šiuo savo sprendimu jis nusipelno dar didesnės pagarbos. Tai akivaizdi pamoka prisitaikėliams, neįstengiantiems atplėšti pataikūniško dėmesio nuo Kremliaus, tačiau nenorintiems žvilgtelėti į savo sąžinę.
Labai trūksta sąžiningų valstybininkų, todėl nėra ko tikėtis tiesos ir teisingumo. Kai sąžinė merdi, blogis triumfuoja. Ir vis dėlto norėtųsi tikėti, kad ateis laikas (jis gal jau ne už kalnų), kada visuomenė pradės rimčiau mąstyti ir suvokti, kokiais klystkeliais veda tautą dabartinė valdžia, ir tars tvirtą: Gana! kovojusiųjų ir žuvusiųjų už tėvynę, už tiesą ir teisingumą vardu, visų nerimaujančių dėl susidariusio politinio chaoso vardu.
Antanas MARČIULAITIS
Kauno rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|