|
Pasaulinė gyvybės diena gyvenimo prasmės ieškojimo diena
Kiekvienų metų paskutinį balandžio mėnesio sekmadienį minėdami Pasaulinę gyvybės dieną, atkreipiame didesnį ar mažesnį dėmesį į žmogaus gyvybę, jos neįkainojamąją vertę, išgyvename dėl pasitaikančio jos negerbimo, nesiskaitymo su ja, paniekinimo, net ir jos žudymo, naikinimo. Kaip kasmet, taip ir šiemet šią dieną susimąstome apie žmogaus gyvybės slėpinį, apie tai, iš kur Žemėje, begalinės Visatos mažojoje dalelytėje, atsirado žmogus, kas jis, kur jis keliauja begalinėje laiko erdvėje, ko jis siekia šios kelionės metu. Sunku atsakyti į šiuos klausimus šiuolaikiniam, modernizmo epochoje gyvenančiam žmogui, nes jis gyvena pasinėręs į vis labiau besiplėtojančias technologijas įvairiose gyvenimo srityse, paskendęs įvairių, malonumus skatinančių, priemonių jūroje, nerasdamas laiko sustoti ir pagalvoti apie savo egzistencijos tikslą ko jis siekia savo neilgu čia buvimu, pagalvoti, kaip jis pateko čia, į šią žemišką kelionę? Ir čia iškyla žmogaus pasaulėžiūros problema: kuria idealistine ar ateistine-materialistine yra grindžiama jo gyvenimo kelionė? Iš čia ir skirtingos pažiūros į žmogaus gyvybę: žmogus dvasingas Dievo kūrinys ar bedvasis gyvūnas, kilęs iš beždžionės. Pirmuoju atveju žmogaus gyvybė yra ori ir gerbtina nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties, antruoju atveju su ja galima eksperimentuoti, ją žudyti, atliekant dirbtinius apvaisinimus mėgintuvėliuose, naikinant embrionus ar panaudojant eutanaziją.
Šiame modernizmo ir globalizacijos kupiname pasaulyje gyvybės egzistencijos problemos nuolatos iškyla ir todėl didelę reikšmę įgyja gyvybės kultūros, nukreiptos į mirties kultūros neigimą, klausimai. Šiuo požiūriu visu didingumu iškyla popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos, dokumentai, skelbiantys žmogaus gyvybės orumą, didingumą, dievišką jos kilmę, ar prisimenant daugelį Šventojo Sosto organizuotų konferencijų, suvažiavimų, diskusijų, svarstant pasaulinių katalikiškųjų nevyriausybinių organizacijų keliamas problemas, neigiančias propogavimą mirties kultūros, kurios organizatoriai siekia komercinių tikslų turto kaupimo, įdiegiant ją į kasdieninį visuomenės gyvenimą. Nors Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, Gyvybės diena minima jau ne pirmi metai, keliamos tos pačios, gyvybės gerbimą išsakančios problemos, tačiau valdžioje esantieji, nepripažindami dieviškosios žmogaus kilmės, ir toliau propaguoja mirties kultūrą.
Gyvybės diena tai diena, kalbanti apie vyro ir moters meilę, santuoką, ištikimybę, šeimą. Šeima yra naujos gyvybės kūrėja. O ar daug apie tai kalbama mūsų šalyje? Viskas yra nuvertinta. Neliko tikros, tvirtos, krikščioniškosiomis dvasinėmis vertybėmis grįstos meilės ir Viešpaties palaimintos santuokos, šeimos, o jų vietoje kuriamos partnerystės gyventi susidėjus, homoseksualų šeimos, kurios bet kuriuo momentu gali būti nutrauktos be jokių teisinių procedūrų. Kuo galima pateisinti tokį didelį skaičių (65,5 proc.) išsiskyrusių šeimų? Kodėl nustojama mylėti artimą sau žmogų, savo vaiko tėvą ar motiną? Turi įtakos ir tam padeda žmogaus sieloje tvyrojanti didžiulė dvasinių vertybių tuštuma, kurią užpildo pavyzdys išsiskyrusiųjų, žiniasklaidoje aprašomi ar pateikiami kino žvaigždžių ar kitų visuomenei žinomų žmonių, valstybės veikėjų, politikų šeimyniniai nuotykiai, madingu tapęs partnerių lytiniams poreikiams tenkinti keitimas, to propogavimas. Nors daug kalbama apie vaiko teises, tačiau visiškai nekreipiamas dėmesys į jas, nes, išsiskyrus tėvams, vaikas patiria nuoskaudą, psichologinę traumą, kuri lieka visam gyvenimui. O kas ją sumažins ar išdildys? Žinome, kad kiekvienas vaikas nori turėti savo tėvą ir motiną, nori patirti jų abiejų meilę bei dvasinę šilumą ir tam turi visą teisę. Šeimos tvirtumui palaikyti didelį vaidmenį vaidina ir visuomenė, jos pažiūra į šeimą. Prieškario Lietuvoje išsiskyrusių šeimų buvo tik 0,5 proc. (1959 m.-2,7 proc.), o dvasinga visuomenė į išsiskyrusiuosius žiūrėjo labai neigiamai. Tokia buvo tada visuomenės moralė, išugdžiusi ne tik tvirtą šeimą, bet ir karštus Tėvynės patriotus, išauginusius mūsų tautai ne vieną didvyrį ir kovotoją už mūsų laisvę, padėjusius vėl ją atgauti! Okupacijos metu, diegiant ateistinę-marksistinę pasaulėžiūrą, auklėjimą, daugeliui mūsų buvo sugriautos dvasinės vertybės, kurių ir dabar stokojama.
Gyvybės diena tai mirties kultūros neigimo diena. Šią dieną prisimenami visi, kurie ne savo noru iškeliavo į Amžinojo Tėvo namus: paniekintieji, nukankintieji, ištremtieji į Sibirą, sovietinius lagerius, nužudytieji. Jiems statomi paminklai, kryžiai, kuriamos dainos ir giesmės. Kiek gyvybių kasmet netenka Lietuva, atliekant pradėtos gyvybės motinos įsčiose žudymus? Paskaičiuota, kad per 50 okupacijos metų buvo nužudyta apie trys milijonai! Kas gali pateisinti nebylų skausmą tų nužudytų, negalėjusių patirti motinos akių džiaugsmo ir tėviškos meilės? Pasaulinės gydytojų katalikų Už žmogaus gyvybę asociacijos iniciatyva pastatytas paminklas Negimusiai gyvybei Rasų kapinėse nuolatos susilaukia pagarbos: gėlės prie jo, matyt, rodo širdies skausmą motinų, kurios dabar gailisi, neišvydusios savo sūnelio ar dukrytės. Motinai pagerbti prie moterų klinikos Antakalnyje tie patys kovotojai už gyvybę pastatė paminklą Motinystė.
Gyvybės diena tai mirties kultūros neigimo diena, pasipriešinimas technologijoms su žmogaus embrionais mėgintuvėliuose, jų naikinimams egoizmo tikslais: dirbtiniais apvaisinimais, norint susilaukti kūdikio, ar kamieninių ląstelių gavimu, norint gydyti kai kurias ligas. Reikia suprasti, kad dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlio pagalba nėra nevaisingumo gydymas, moteris ir toliau lieka nevaisinga. Apvaisinimo mėgintuvėlyje būdu žūsta daugelis embrionų (žmogiškosios esybės pradžia), nes ne visada iš karto pavyksta eksperimentas, o jei pavyksta, tai sukaupti pakartotinam apvaisinimui embrionai lieka nepanaudoti ir vėliau sunaikinami (arba parduodami!). Taigi žudymas vyksta ir toliau. Seimas šį pavasarį šiuos eksperimentus rengiasi įteisinti įstatymu! Kas gali pasakyti, koks bus žmogus, pradėtas mėgintuvėlyje be žmogiškos meilės ir dvasinio nusiteikimo. Dabar jau žinoma, kad tokie kūdikiai neretai būna apsigimę, su įvairiais fiziniais defektais.Be to, tokios procedūros brangiai kainuoja, kas mokės valstybė (mes patys)?
Gyvybės diena tai pasipriešinimo narkomanijai diena. Žinoma, kad Lietuvoje yra daugiau nei 4,5 tūkst. narkomanų, apie 64 tūkst. alkoholikų, dar daugiau chroniškų alkoholikų. Narkomanams gydyti taikomas narkotikas metadonas, veltui dalijami švirkštai. Metodas, kurio, kaip savęs nepateisinusio, užsienyje jau atsisakoma. Lietuvoje jo įsikibę laikosi tie, kurie gali iš to pasipelnyti, todėl ir priešinasi kitų, racionalesnių gydymo metodų įvedimui. Su alkoholizmu taip pat nekovojama: leidžiama prekiauti ištisą parą, nuolat steigiamos degtine prekiaujančios parduotuvės. Savo neblaivumo pavyzdį nuolatos rodo seimūnai, ambasadų darbuotojai, valdininkai, policininkai, netgi vienas kandidatas į prezidentus... Jeigu taip elgtis galima valdžios žmogui, tad kodėl tuo nesekti paprastam piliečiui? Išgėręs žmogus žudo, žaloja, daro avarijas ar kitaip skriaudžia kitą žmogų. Dabar Lietuvoje per metus vienam gyventojui tenka dešimt litrų spirito, 80 litrų alaus (ir šis skaičius kasmet didėja).
Gyvybės diena tai pasipriešinimo AIDS ligos plitimui, ligos, kuri visame pasaulyje nusineša milijonus gyvybių. Tai liga, nuo kurios neapsaugo propaguojami prezervatyvai. Tai liga, nuo kurios galima apsisaugoti laikantis dvasinių vertybių, susilaikymo, ištikimybės savo sutuoktiniui.
Gyvybės diena tai meilės įstatymo laikymosi diena, kada žmogus gerbia ne tik savo tėvą ir motiną, bet ir kiekvieną pažįstamą ar nepažįstamą žmogų. Girdime, kad vaikai žudo savo tėvus, kaimynas kaimyną, jaunuoliai bendraamžius ar senukus... Kasmet Lietuvoje nužudoma apie 350 žmonių, nuskriaudžiama (sužeidžiama, sumušama, kitaip smurtaujama, vagiama) apie 80 tūkst. žmonių. Kasmet Lietuvoje nusižudo beveik pusantro tūkstančio žmonių. Tai žmonės, praradę dvasinę ramybę, dvasines vertybes, krikščioniškąjį tikėjimą, susipykę ne tik su Dievu, bet ir savo artimaisiais, patys su savimi.
Gyvybės diena tai gyvenimo prasmės ir tikslo ieškojimas, tikinčiajam atsigręžiant į Viešpatį, o netikinčiajam į savo sąžinę. Kuriam greičiau pavyksta suvokti tą prasmę ir tikslą, tas greičiau supranta ir žmogaus gyvybės prasmę. Dabar, kada visas pasaulis iškilmingai palydėjo į Amžinojo Tėvo namus mūsų Didįjį Ganytoją Joną Paulių II, mes su dėkingumu turime jam dėkoti už gyvybės kultūros skatinimą, jos diegimą į kasdienį mūsų gyvenimą, į mūsų širdis ir protus. Neužmirštami jo žodžiai, išsakyti Gyvenimo Evangelijoje: Be to, kas tik nukreipta prieš pačią gyvybę, kaip antai, bet kokia žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir apgalvota savižudybė; kas tik pažeidžia asmens neliečiamumą, kaip žalojimas, kūno ar dvasios kankinimas, bandymai pavergti pačią sielą; kas tik prieštarauja žmogaus orumui, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas kalinimas, trėmimas, vergija, prostitucija, prekiavimas moterimis ir jaunuoliais; taip pat žeminančios darbo sąlygos, kuomet su darbininkais elgiamasi kaip su grynais pelnymosi įrankiais, o ne kaip su laisvais ir atsakingais asmenimis, visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi. Jie nuodija žmogiškąją civilizaciją ir labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius. Jie taip pat skaudžiausiai pažeidžia Kūrėjo garbę.
Dabartiniai valstybės vadovai turėtų tai įvertinti ir visada prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II ištartus žodžius, jais turėtų grįsti priimamus įstatymus bei savo darbus. Manau, kad netolimoje ateityje įsistikinsime jų žodžių nuoširdumu.
Tad visi gerbkime žmogiškąją gyvybę nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties!
Prof. habil. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos
Medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulinės gydytojų katalikų federacijos (FIAMC)
Europos asociacijų (FEAMC) valdybos,
Lietuvos asociacijos Už žmogaus gyvybę valdybos narys
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|