|
Ten, kur rūdija jaunystė
Baigėsi Kauno dekanato kunigų sielovados pokalbis, kuriam vadovavo Šv. Gertrūdos bažnyčios rektorius, teol. dr. Vytautas Brilius, MIC. Po šio pokalbio Kristaus Prisikėlimo bažnyčios klebonas, dekanas kun. Vytautas Grigaravičius susirinkusiems kauniečiams ganytojams pasiūlė: Kas norite, dabar galime aplankyti naujai įrengtą Kauno įkalinimo įstaigą. Su vadovybe jau susitarta. Jie mūsų laukia...
Prie aukštų metalinių durų, už kurių matyti grotuoti langai ir vielomis, metalo sijomis ir storokomis sienomis apjuosta ir sustiprinta aplinka, laukia vienuolika įvairių Kauno parapijų ir vienuolijų kunigų. Paspaudus skambutį, pro vidines kiemo duris išeina pasitikti šios įstaigos darbuotojas, ant kaklo pakabinta kortelė su nuotrauka, vardu ir pavarde. Jis, nuvedęs į antrąjį aukštą, supažindina su direktoriumi, kurio kabinete prasideda pašnekesys apie šiame pastate per įvairius skaudžius ir nemalonius įvykius atsidūrusiųjų gyvenimo sąlygas. Šis pastatas, kuris prieš devynis mėnesius buvo atnaujintas ir pritaikytas pagal ES būtinus reikalavimus, jau daugiau nei pusantro šimto metų buvo naudojamas panašiems drausminimo ir įkalinimo reikalams. Taigi nuo carinės Rusijos įsteigto kalėjimo, perėjęs nevienodo žiaurumo įvairias santvarkas ir autoritarinius režimus, dabar vėl naudojamas tiems patiems kardomiesiems (teisėtvarkos) tikslams. Tiek vyrams, tiek ir moterims pritaikytoje ikiteisminio režimo įkalinimo įstaigoje įrengti ne tik erdvūs kabinetai su būdingais ir reikalingais tokio pobūdžio įstaigai vielų tinklais, užraktais ir didžiulėmis spynomis, netgi stomatologijos ir kitais specialiais kabinetais, bet ir sudėtinga saugos ir kontrolės automatika, leidžianti iš vienos patalpos stebėti vidinius kiemus, įėjimus, kamerų vidų, judėjimą koridoriais ir kitas patalpas. Kadangi iš šios įstaigos sulaikytieji vežami tyrimams, tardymui ir į teismo sales, todėl kai kurie čionai atsidūrusieji uždaromi vienutėse, o jų priežiūra sustiprinta.
Mūsų įstaigoje prižiūrimi daugiau nei trys šimtai vienaip ar kitaip nusikaltusiųjų, suimtųjų ar laukiančių teismo asmenų, pasakoja įkalinimo įstaigos direktorius Markas. Anksčiau Lietuvoje buvo apie dvylika tūkstančių įkalinimo vietose, o dabar, pritaikius naujuosius įstatymus, teliko apie devynis tūkstančius.
Ši mintis neleidžia ramiai išeiti iš šio gera valgykla aprūpinto, daugelį pagalbinių reabilitacijos, psichologijos, medicinos, higienos, sveikatos patikrinimo, saugias pasivaikščiojimo aikšteles ir įvairių kitų kabinetų turinčio pastato. Eidamas ilgais koridoriais ir matydamas dešimtis kamerų, dušų, karcerių ir kitų kambarių, salių, nejučiomis pagalvoji... Už kiekvienų šių geležinių, grotuotų durų ir galingais skląsčiais, įvairiais automatiniais įrengimais bei spynomis apsaugotų durų dienų dienas, savaičių savaites Lietuvoje veltui leidžia be darbo daugiau nei devyni tūkstančiai energingų, pajėgių, stiprių vyrų ir moterų! Koks didžiulis dvasinis, fizinis ir mentalinis nuotolis tautai, kuri Europoje pasižymi tokia daugybe iš normalaus gyvenimo, aktyvios veiklos išbrauktų žmonių. Kokios visų šių įnamių auklėjimo, dvasinio taurinimo, vidinio gyvenimo sąlygos? Įstaigos direktorius su pavaduotoju norėjo mums parodyti koplyčią, bet jos rakto taip ir nepasisekė surasti. Mat viduje sudėtos kėdės ir kiti rakandai. Taigi šios įstaigos gyventojai nuo pat įkūrimo dienos iki šiolei nei šv. Mišiose nedalyvavo, nei seselės ar kunigo matė. Kas gali jiems padėti dvasiškai augti? Sociologas, psichologas, o gal eilinis ar vyresnysis prižiūrėtojas? O juk ši įstaiga Lietuvoje pavyzdinė. Kitur Šiauliuose, Pravieniškėse, Marijampolėje sąlygos kur kas prastesnės. Kas gali tokiems jaunuoliams, vyrams ir moterims padėti apmąstyti savo klaidas? Ši įstaiga turi televizorių, biblioteką, kur tikriausiai (bibliotekoje neteko būti) trūksta religinės, geros grožinės, auklėjamojo pobūdžio literatūros. O kur ir su kuo į čia patekusiajam (-ajai) gyvu žodžiu pasitarti, pasiklausti, gauti rimtą dvasinį patarimą ir sutvarkyti savo sąžinės reikalus? Kodėl iki šiolei čia nepaskirtas kapelionas, kodėl nėra įrengtos koplyčios, nėra kitokios dvasinės ir moralinės pagalbos tiems daugiau nei trim šimtams asmenų?
Nuėjus tolyn koridoriumi, kur nepasisekė pamatyti specialiai maldai, mąstymui, susitaikymui ir dvasinei atgaivai skirtos koplyčios, salezietis kunigas iš Palemono prasitarė: Mes turime gražų kryžių. Galėtume tokiai koplyčiai padovanoti... Kitas kunigas pasisiūlė: O mes turime žvakidžių... Trečias pridūrė: Mes galėtume pasiūlyti Šv.Mergelės Marijos, Paslaptingosios Rožės, statulą...
Pasėdėjęs erdviame direktoriaus kabinete, pavaikščiojęs švariais koridoriais, užėjęs į modernią virtuvę, aplankęs nemaža įvairios paskirties kabinetų, kur dirba daugiausia jaunesnio amžiaus specialias studijas, tam tikrus kursus išklausę vyrai ir jaunos moterys, imi galvoti: kaip ir kur link eina mūsų tauta, jeigu šitokią daugybę jaunų, pajėgių ir darbingų asmenų reikia izoliuoti nuo visuomenės, išbraukti iš aktyvios, kūrybinės aplinkos? Kodėl jiems iki šiol neskiriami taip reikalingi dvasios vadai, neįrengtos koplyčios, nėra nuolatinės ar bent tam tikru metu skirtos sielovados, konsultacijų? Nejučiomis užduodi sau klausimą, kurį Los Andželo lietuviai, suorganizavę vieną konferenciją tema Quo vadis, Lietuva? (Kur eini, Lietuva?), kėlė net svetur gyvenantiems lietuviams. O ką tad galvoti mums, kurie gyvename ir vaikščiojame pro pat šalį tų, kurie laisvoje šalyje netekę ne tik laisvės, bet ir galimybės priimti sakramentus, kurie negali šventadieniais, per didesnes šventes dalyvauti šv. Mišiose?
Ar nesame kartais negailestingai pamiršę tų, apie kuriuos kadaise yra užsiminęs Palaimintasis Jurgis Matulaitis: eikite ten, kur jūsų nelaukia, kur nežinomi, bet kur taip esate reikalingi.
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Kaunas
© 2005 "XXI amžius"
|