Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Liudijimai
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Jono Pauliaus II įpėdinis išrinktas per vieną trumpiausių konklavų

Pirmadienį Italijos kardinolas Pjeras Marinis, sušukęs „Extra omnes“ („Visi lauk“), uždaro Siksto koplyčios duris

Kardinolai pirmadienį iš Šv. Petro bazilikos eina į konklavą Siksto koplyčioje

Vienuolė Vatikane apžiūri 115 konklavoje dalyvaujančių kardinolų nuotraukas

Kardinolai pirmadienį iš Šv. Petro bazilikos eina į konklavą Siksto koplyčioje

Prieš įžengimą į konklavą, pirmadienio rytą, Vatikano Šv. Petro bazilikoje visi naujojo popiežiaus rinkėjai – 115 kardinolų aukojo šv. Mišias „Pro eligendo Romano Pontifice“. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo ir homiliją pasakė Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Jozefas Ratcingeris.

„Šią didžiosios atsakomybės valandą, - pradėjo homiliją kard. J.Ratcingeris, - labai įdėmiai klausomės, ką Viešpats mums sako savo paties žodžiais. Pirmasis skaitinys mums pateikia Mesijo paveikslą. Tačiau mes tą paveikslą žinome visų pirma iš Evangelijos pasakojimo apie Kristaus misijos pradžią, kuomet Jis, tuos pačius pranašo Izaijo žodžius pakartojęs Nazareto sinagogoje, pasakė: „Šiandien išsipildė Rašto žodžiai“. Kardinolas atkreipė dėmesį į tam tikrą nesutapimą, kuris galėtų iš pirmo žvilgsnio atrodyti kaip prieštaravimas. Izaijo aprašomas Mesijas atėjo „paskelbti Viešpaties malonės metų, mūsų Dievo atpildo dienos“. Kristus, Nazareto sinagogoje sau pritaikydamas šiuos Izaijo žodžius, sako, kad Jis atėjo „paskelbti Viešpaties malonės metų“ ir čia sustoja, apie „Dievo atpildo dieną“ nekalba. „Ką tai galėtų reikšti? – klausė kardinolas. – Visų pirma tai turbūt reiškia, jog Dievo atpildas ir Dievo gailestingumas Kristaus Velykų slėpinyje sutampa. Štai kur Dievo atpildas, štai kur Dievo kerštas: Jis pats, savo Sūnaus asmenyje, kenčia už mus. Šis slėpinys visų pirmiausia reikalauja, kad negalime nuvertinti Dievo gailestingumo, kad Dievo gailestingumas nėra pigi, lengvai atsiėjusi malonė, kad pats Dievas, būdamas gailestingas, už mus kentėjo ant kryžiaus. Ir juo labiau mus Dievo gailestingumas paliečia, tuo labiau mes tampame solidarūs su kenčiančiu Kristumi, tampame pasirengusiais kentėti kartu su Juo arba, kaip sako apaštalas Paulius, savo kentėjimu papildyti, ko trūksta Kristaus vargams.“

Sąmoningai priimti Kristaus gailestingumą galime tik tuomet, jei mūsų tikėjimas yra brandus. Ką reiškia būti subrendusiais tikinčiaisiais? Į šį klausimą atsako apaštalas Paulius šv. Mišių antrajame skaitinyje girdėtais Laiško efeziečiams žodžiais: „Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“. Pasak kard. J.Ratcingerio, nesunku atspėti, kas yra tie vėjeliai, kurie blaško nebrandaus tikėjimo žmones. „Tai pastaraisiais dešimtmečiais pasaulį suviliojusios ideologijos nuo marksizmo iki liberalizmo, nuo kolektyvizmo iki radikalaus individualizmo, nuo ateizmo iki lėkšto religinio misticizmo, nuo visiško netikėjimo iki vienodai akceptuojamo įvairių religijų kratinio. Kasdien gimsta naujos sektos ir įgyvendinama tai, ką šv. Paulius sako apie žmonių apgaulę, apie į klaidą vedančią klastą.

Šių vėjų blaškomi net ir krikščionys dažnai elgiasi ir mąsto taip, tarsi plauktų ne dideliu laivu, bet bangų blaškomomis valtelėmis. Šiandien labai trūksta tvirto tikėjimo ir prieinama net iki tokių paradoksų, kad jei kas turi tvirtą ir brandų tikėjimą, tas apšaukiamas fundamentalistu, - sakė pamokslininkas. - Tuo tarpu reliatyvizmas, aiškios vizijos neturėjimas, blaškymasis tai šen, tai ten vadinamas mūsų laikų verta dorybe. Gyvename įsigalinčios reliatyvizmo diktatūros laikais, kuri nepripažįsta nieko pastovaus ir tvirto, o aukština tik tai, ko kiekvienas atskiras žmogus užsigeidžia.

Nepaisant šių vėjų, kurie šiandien blaško daugelio žmonių likimus, mes vis dėlto turime gyvenimo pamatą ir mūsų elgesio normą – tai tikras žmogus – Dievo Sūnus. Jis yra tikrojo žmoniškumo matas. Brandus tikėjimas – tai toks tikėjimas, kuris nepasiduoda madoms ir paskutinėms naujienoms, kurio negalima atskirti nuo tiesos ir meilės. Tikras ir brandus tikėjimas neįmanomas be artimos bičiulystės su Kristumi, nes tik jos dėka mes galime atpažinti, kas yra tiesa ir kas yra melas. Kristaus kančios valandą mes matome ir mūsų žmoniškosios autonomijos, mūsų tariamo savarankiškumo dramą. Jei sugebame būti Kristaus bičiuliai, jei sugebame Jį sekti net to dramatiškiausio savęs išsižadėjimo akimirką, mumyse išsipildo išganymo slėpinys, per Kristų mes tampame Dievo bičiuliais.

Kitas tokio tikėjimo ir tokio mūsų krikščioniško pašaukimo elementas, – kalbėjo kard. J.Ratcingeris, komentuodamas šv. Mišių metu skaitytą Evangelijos ištrauką, – yra mūsų pareiga liudyti. Krikščioniškas pašaukimas turi būti dinamiškas. Tikėjimo dovaną mes gauname ne tik sau patiems. Dievo bičiulystė mums apreikšta tam, kad apie ją skelbtume kitiems. Mus turi nuolat gaivinti šventas nerimas, kad visa, ką mes darome, duotų vaisių ir kad tas vaisius išliktų“.

Homilijos pabaigoje kard. J.Ratcingeris mintimis grįžo prie popiežiaus Jono Pauliaus II darbų, jo pontifikato vaisių. „Šią valandą, - sakė pamokslininkas, - dėkojame Dievui už didžiąją Jono Pauliaus II pontifikato dovaną ir meldžiame, kad duotų mums tokį ganytoją, kuris mirusio Popiežiaus pavyzdžiu mus mokytų pažinti Kristų ir Jo meilę, pažinti tikrąjį džiaugsmą“.

Jono Pauliaus II įpėdinio rinkimai buvo vieni trumpiausių Bažnyčios istorijoje. Praėjus tik 26 valandoms nuo konklavos pradžios antradienio vakarą iš Siksto koplyčios kylantys balti dūmai patvirtino, kad pasaulis turi naują Popiežių, kuriuo ir buvo išrinktas pirmadienį šv. Mišių koncelebracijai vadovavęs kardinolas Jozefas Ratcingeris.

VR, XXI

EPA-ELTA nuotraukos

© 2005 "XXI amžius"