Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Liudijimai
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gilios pėdos Tikėjimo,
Tiesos ir Meilės link

Lietuvių katalikų mokslo akademijos garbės narei dr. Antanei Kučinskaitei – 90 metų

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Dr. Antanė Kučinskaitė sulaukė 90-mečio Jono Puodžiūno nuotrauka

Didžiajam Meilės, Vilties ir Tikėjimo skelbėjui Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II iškeliavus į Amžinojo Tėvo namus, Lietuvos TV ekranuose mirgėjo vaizdai iš jo 1993 metų kelionės Lietuvoje – manau, kiekvienas turėtų padėkoti LTV laidų kūrėjams už tas brangias valandas. Ne kartą rodytame Šventojo Tėvo susitikime su intelektualais Šv. Jonų bažnyčioje pirmoje eilėje, šalia prof. Vytauto Landsbergio, matėme sėdinčią ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos mokslinę sekretorę, visų vadinamą profesore dr. Antanę Kučinskaitę. Šio straipsnio autorė itin dėkinga profesorei, sudariusiai galimybę taip pat dalyvauti tame susitikime su Šventuoju Tėvu, patirti neišdildomai brangias minutes, pajusti ant galvos uždėtas ypatingą šilumą ir ramybę skleidžiančias laiminančias rankas.

Šis metas, kada su užsidegimu nagrinėjamas popiežiaus Jono Pauliaus II testamentas, jo Asmenybė, atlikti didžiuliai darbai, skatina kai kurioms įžvalgoms ir apie šalia mūsų esančias, Dievo meilę liudijančias asmenybes. Viena jų – Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijos vienuolė dr. Antanė Kučinskaitė, kuriai šių metų balandžio 13 dieną sukako 90 metų.

Vabalninkietė A. Kučinskaitė, baigusi Kauno mokytojų seminariją, dvylika metų (1933-1944) dirbo nuo jaunumės pamėgtą pedagoginį darbą. Gyvenimo pavyzdžiu jai tapo žymios Lietuvos asmenybės: profesoriai Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Pranas Dovydaitis, Juozas Ambrazevičius, Pranas Dielininkaitis, Zenonas Ivinskis, dr. vysk. Mečislovas Reinys ir kiti, kurių paskaitų teko klausytis studijuojant lituanistiką VDU Teologijos-filosofijos fakultete. Profesorė Antanė tapo puikia lituaniste, mokinių mėgstama pedagoge, gebėjusia rasti raktą į kiekvieno mokinio širdį, ne tik išklausyti, bet išgirsti jį, suprasti ir patarti. Tačiau sovietinei valdžiai okupavus Lietuvą, ji buvo priversta palikti mokyklą – negalėjo dėstyti primetamų, svetimų „tiesų“.

Garbingos jubiliatės pedagoginis taktas, atsakomybė, kruopštumas, pareigingumas itin buvo reikalingi dirbant Lietuvių kalbos institute prie didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ (čia dirbta beveik 30 metų). 1952 metais ji parašė akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ instrukciją, o 1959 metais, nepaisydama sunkumų, apgynė pirmąją leksikografijos srities disertaciją „Veiksmažodžių redagavimo principai didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. Teisininkams, medikams ir kitų specialybių darbuotojams ji padėjo sudaryti specialius terminų žodynus. Būdama tvirtų savo įsitikinimų, ir tais sunkiais okupacijos laikais nebijojo bendradarbiauti su dvasininkais, talkinti rengiant Naujojo Testamento naująjį leidimą. Todėl buvo priversta palikti Lietuvių kalbos institutą. Tačiau šią žinią, kaip ir daugelį kitų nemalonių dalykų, ji mokėjo aukoti už klystančius, už tolstančius nuo tikėjimo, prašydama Dievo malonės jiems atsiversti. Stebiesi, kaip kiekvienoje situacijoje jubiliatė sugeba rasti gėrį. Menu, ne kartą ji yra sakiusi: Gerai, kad turėjau palikti Lietuvių kalbos institutą – galėjau visą laiką skirti religiniams leidiniams – redaguoti mišiolus, katalikų kalendorius žinynus, maldynus ir kitus dvasinius leidinius. Profesorei teko redaguoti „Mūsų kalbos“ žurnalą, „Kalbos praktikos patarimus“, ji populiarino periodikoje, radijo bei televizijos laidose gimtosios kalbos grožį, siekdama ją apsaugoti nuo besibraunančių svetimybių, mokė kultūringo elgesio. 1985 metais parašė knygą „Lietuvių kalbos etiketas“, kurios 1990 metais pasirodė antras, papildytas leidimas. Reikia tik stebėtis, su kokia atsakomybe profesorė rašė recenzijas, surasdama ką nors vertingo, svarbaus. Iškilusius neaiškumus ji kruopščiai tikrindavo, gebėjo taktiškai patarti, pamokyti. Šitokį požiūrį jubiliatė išlaikė ir 1989 metų pabaigoje pakviesta dirbti moksline sekretore į Lietuvoje atkuriamą Lietuvių katalikų mokslo akademiją (LKMA).

Moksline sekretore ir ilgą laiką vienintele LKMA leidinių redaktore ji dirbo, kol leido sveikata. Jubiliatė tapo tarsi gyvąja akademijos siela: kiekvienam besikreipiančiam suteikdama ne tik reikalingų žinių, bet ir dvasinės šilumos. Negailėdavo itin brangaus laiko pabendrauti, išgirsti kiekvieno bėdas ir rūpesčius, paguosti ir padrąsinti.

Į LKMA žvelgdama kaip į svarbiausią mokslininkus katalikus vienijančią instituciją, matydama joje neribotas dvasinės plėtros galimybes, ji siekė, kad akademija taptų kuo plačiau žinoma, siekė sudominti jos veikla jaunus mokslininkus, kad jie papildytų LKMA narių gretas. Jubiliatė garsino Katalikų akademiją bei jos narius straipsniais spaudoje, padėdama įkurti LKMA skyrius, skaitydama pranešimus akademijos suvažiavimuose, konferencijose, jubiliejiniuose renginiuose įvairiuose Respublikos miestuose bei miesteliuose. Jos tartas žodis auditorijai palikdavo neišdildomą poveikį; tai tapo puikiai apgalvota dvasingumo pamoka.

LKMA, įvertindama nuopelnus mokslinėje organizacinėje ir visuomeninėje veiklos srityse, dr. A.Kučinskaitei – pirmajai moteriai mokslininkei – 2000 metais suteikė Lietuvių katalikų mokslo akademijos Garbės narės vardą. Reikia pasakyti, kad per visą LKMA veiklos laikotarpį (akademija įkurta 1922 metus) tik šeši asmenys buvo pagerbti tokiu titulu: prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas (1933), prel. Pranciškus Juras (1959), prel. Juozapas Karalius (1961), Antanas Rudis (1961), dr. Stasys Antanas Bačkis (1979) ir prof. dr. Juozas Eretas (1979).

O pastaraisiais metais, kai profesorė nebepajėgia išeiti iš namų, ženkliai sumažėjo ir interesantų. Jubiliatė skundžiasi prastėjančia atmintimi. Kartą, kai po ilgesnio nebuvimo atvykau, labai džiaugėsi, tačiau paklausė: Tai kas gi čia atvyko? Kai tokio netikėto klausimo sutrikdyta prisistačiau, profesorė pagalvojo ir pasakė: Kai taip retai lankaisi, tai galima ir pamiršti. Ir tada nebesupranti, ar tikrai profesorė neatsimena, ar, kaip ir kadaise, geba nuoširdžiai ir taikliai pamokyti.

Kiekvienas žemėje įmina savo pėdas – tik jos skirtingos ne tik gyliu, bet ir kelionės tikslu, kryptimi. 90 metų švenčiančios profesorės A.Kučinskaitės paliekami pėdsakai, vedantys pasiaukojimo, Tikėjimo, Tiesos ir Meilės keliu, yra pavyzdys, verčiąs susimąstyti...

© 2005 "XXI amžius"