|
Pamatykime save be kaukės
Lyg margas drugelis, nežinia kieno rankų ir kada paleistas, po mūsų kasdienybę sklando tezė, kad šeima yra visuomenės ląstelė. Taigi turėtume suprasti, kad visuomenė yra didžiulis organizmas, funkcionuojantis tų ląstelių dėka. Taip, visuomenėje vykstantys procesai labai lemia šeimos specifiškumą, o žvelgiant iš kitos pusės visuomenė yra ne kas kita, kaip regima tų procesų konkretizacija. Deja,toks dvipusis ryšys seniai jau liko idealo sferoje. Kuo toliau, tuo labiau jis yra ardomas, vis labiau jo nepaisoma. Galima teigti, kad gyvenimas kuriamas be šeimos ir šalia šeimos. Teisus, matyt, buvo filosofas A. Maceina, pareiškęs, kad šeima jau ,,nėra gyvenimo pagrindinis narvelis, bet esanti šalia gyvenimo, nes tikrasis gyvenimas čia eina ne namuose, tik pasaulyje.
Kiekviena gyva ląstelė turi branduolį centrą, kuriame slypi jos gyvybė. Kas yra šeimos branduolys? Pirmiausia šeima yra tam tikra sąjunga, ryšys tarp asmenų vyro ir moters. Pirminis šeimos tikslas yra bendrystė, per kurią ji tampa vaisinga, tai yra pratęsia, perduoda gyvybę. Visoje per laiką besitęsiančioje gyvybės grandinėje šeima yra vienas narelis. Ir tas, kas neša egzistencijos estafetę, kas yra bendrystės vaisius ir kūriniškumo tąsa, yra vaikas. Šeimos kaip ląstelės branduolys, neleidžiantis jai suirti ir padedantis turėti tęstinumą vaikuose, o per vaikus ir visuomenėje, yra bendrystė. Kai bendrystė pažeista, šeima nebėra darni. Forma gali išlikti, pavidalas (vyras moteris vaikas) pajėgus egzistuoti, bet šeima persunkta nekrozės. Simboliškai šeima gali būti vaizduojama trikampiu, kurios pagrinde yra vaikas kūriniškumas ir tąsa, o kraštinės tėvai, lyg rankos, sunertos gyvybei saugoti virš trapios vaiko būties.
Tačiau juk gyvybę perduoti pajėgia kiekviena gyva būtybė, panašus gimdo panašų. Žmogus, būdamas kūrinijos viršūnėje, turi ir didingesnį uždavinį: ugdyti savo palikuonis.
Problema yra ta, kad šiuolaikinė šeima vargiai pateisina savo paskirtį. Braška ir traška per visas siūles, kaip negrabiai surinktas vaikiškas žaidimas ,,Lego beje, dabar vadinamas dėlione. Kas sudėliota, tas nepatvaru. Nėra vienijančio ryšio. Šeima savo prigimtimi yra skirta meilei išsiskleisti, o meilės, to dieviškojo prado žmoguje, šių dienų realybėje nebepaisoma. Liko tik pakaitalas, surogatas, nusakralintas (šventumo netekęs) seksas. Šeimoje subyrėjo didžiosios vertybės, kurias palaikė meilė, ištikimybė ir patvarumas. Dabar kalbama apie vedybas ,,iš reikalo, gyvenimą pagal sutartį. Atsirado ir vis labiau klesti naujos sąvokos: partneris, gyvenimo draugas. Ima ryškėti tam tikri bandomieji šeimyninio gyvenimo laikotarpiai. Partneriai yra versle, draugai būna už šeimos ribų. Ką įsileidome į šeimą, kas graužia ją iš vidaus? Dvasinis pradas traukiasi iš žmogaus, iš visuomenės, iš pačios egzistencijos. Einama materialėjimo keliu. Šeima yra ir bendrystė, ir tuo pačiu individualybė. Savo esme būdama visuomeninis produktas, ji jungia asmenis unikalius ir indvidualius. Visuomenė serga, ir ligos metastazės įsiskverbė į šeimą. Vyras turėtų žinoti, ką reiškia būti vyru šeimos tėvu. O moteris ką reiškia būti žmona ir motina. Štai kaip viename pamoksle kalbėjo kunigas Juozas Zdebskis: ,,Yra daug vyrų ir moterų, bet nedaug tėvų ir motinų. Duokite tėvų ir motinų, kurie krikščioniškai tvarkytų savo gyvenimą, ir pasaulio veidas bus atnaujintas, tautų ateitis bus garantuota. Kas yra vaikas sužeistoje vyro ir moters bendrystėje? Laikinose šeimose, kuriose bandoma pritaikyti vis kitą ,,dėlionės narelį, vaikas yra nepageidaujamas arba gimęs tampa kliūtimi. Ką tada kalbėti apie naujosios būtybės kilniųjų dvasios galių išskleidimą? Pirmiausia reikia atstatyti sugriuvusią šeimos šventovę, nuo biraus smėlio perkelti ją ant tvirto pamato. Šiandieninėje visuomenėje akivaizdžiai matome, kokia traumuota šeima, kokie išderinti jos narių santykiai ir nuo šeimos tolstantys vaikai. Ne, tai ne nihilizmas, tiesiog vaiko ugdymas šeimoje dabar tikrai tapęs nesvarbi problema. Ne veltui ją šeima perkrauna ant kitų pečių: mokyklai, vaikų namams. Pirmoji problema šeima. Kad ir kaip apibrėžtume šeimą, ji vis tiek lieka bendruomene. Jos nariai egzistuoja ,,kartu su kitais sferoje ir, anot Karolio Vojtylos, ,,sugebėjimas dalyvauti pačiame kiekvieno žmogaus žmogiškume yra kiekvieno dalyvavimo branduolys. Ne televizijos programos, ne triukšmingos linksmybės ar atsitiktiniai, laikini draugai turi formuoti vaiko sąmonę. Tėvai turi padėti vaikams teisingai suprasti pasaulį, atskirti gėrį nuo blogio, atpažinti didingą žmogaus prigimtį ir prisiimti atsakomybę. Vaikai kaip kempinė sugeria viską, ką mato aplink save. Jie yra ateities kreditas. Tad itin svarbu, kad tėvai būtų geras šaltinis, o ne dumbluota kūdra iš tokios nesveika gerti, gėrusįjį gali tekti ilgai gydyti. Pasakojama, kartą vienas tėvas paklausęs išminčiaus, kada pradėti auklėti vaiką. ,,Koks jo amžius?, - pasidomėjęs tas. ,,Penki mėnesiai, - atsakė tėvas. ,,O, tu pavėlavai penkis mėnesius, - palingavo galva išminčius. Svarbu nepavėluoti, tik dažniausiai tėvai neturi laiko. Užimti jei ne darbu, tai savimi.
Ir vis dėlto atsakomybė už vaikus uždėta tėvams. Tai jų privilegija, teisėtas prioritetas. Ugdant vaiką šeimoje reikia patiems tėvams tuo mokymu persisunkti. Čia slepiasi sėkmingo ugdymo raktas. ,,Pamokymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo (1Tim 1, 5). Ugdymas bus bedvasis arba duos blogų rezultatų, jei tėvai nesilaikys to, ką sako. Moralizavimas ir prievartinis paklusimas autoritetui negali būti ugdymo priemonė. Reikalauti iš vaikų kur kas lengviau ir paprasčiau negu iš savęs. Kartais namuose baisiau negu pragare, nes šeima yra tapusi grumtynių dėl valdžios vieta, autoritetas patvirtinamas grubia fizine prievarta ir moraliniu smurtu. Vietoje meilės ir vieningumo baimė ir destrukcija. Vos tėvas per slenkstį vaikai kaip pelės į visas puses. O jei dar grįžta neblaivus, tai ir žmona su visais vaikais patiria, kieno čia ,,valdžia. Galima paminėti šimtus pavyzdžių, kai vietoje tėviškos širdies buvo parodytas kumštis, vietoj meilių žodžių iš motinos lūpų išlekia užgaulės ir pasmerkimai. Tėvų santykiai sugriauna šeimą ir atneša neatitaisomą žalą vaikams. Galima sakyti, kad tėvų gyvenimas yra sėja, o vaikų gyvenimas bus pjūtis. Tik kokį derlių teks nuimti? Ir šeimos, ir visuomenės kuriančioji jėga yra meilė. Ji - būties ištakos, pagrindas ir varomoji jėga. Begėdiškosios kultūros pasaulis nusitaikė šiandien į vaikus ir visokiomis priemonėmis plėšia juos iš tėvų rankos. O ir tėvų rankos paleidžia atsakomybę, mėto ją vienas kitam arba visiškai nusviedžia, kad kažką kita, vertingesnio, pasiimtų. Vaikai yra dvasinio sukrėtimo epicentre, kai suyra šeima, kai ji deformuota ir nebesaugi. Ir jie pratinasi būti ,,kieti, į gabalus suplėšytą vaikišką širdį užgrūdina žiaurumu. Net ir šeimoje likę tėvai daugeliui vaikų nebėra autoritetas. O nuo čia nebetoli iki bet kokio autoriteto žlugimo visuomenėje. Moralinės vertybės šeimoje yra paniekintos, jų paprasčiausiai beveik nebėra. ,,Teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, nes teisybė klumpa gatvėje, o dorumui uždrausta įeiti (Iz 59,14). Ne, šitie žodžiai tokie ,,karšti, kad jie pasakyti ne prieš tūkstančius metų jie šiandien beldžiasi į aklinai užsklęstą tėvų atsakomybę. Atsakymo laukti ilgai netenka. Atsakomoji reakcija - nusikaltimai žiaurėja ir juos padaro vis jaunesni žmonės. Pasak Aleksejaus Lediajevo, ,,pakvaišusi demoralizuota visuomenė gamina ir augina personalinius savo šeimos, nacijos ir epochos budelius. Vaikuose tėvai pamato save be kaukės. Be grimo. Be retušavimo. Gal dėl to ir bijo pažiūrėti į juos. Kai tėvai nusiplauna rankas, įsisuka atpildo smagratis. Tada ir norėdami jie tampa bejėgiai.
Regina
Tauragės rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|