|
Prasilenkta su tiesa
Kun. Alfonsą Lipniūną ir jo lagerinį palikimą prisimenant
Kovo pradžioje spaudoje ir susirinkimuose buvo minima amžinos atminties kunigo Alfonso Lipniūno šimto metų gimimo sukaktis.
Jaunystėje buvau ateitininkas, daug kartų teko jį matyti ir girdėti jo pamokslus, paskaitas. Jų klausytis susirinkdavo ne tik ateitininkai, moksleiviai, studentai, vyresnieji, bet ir indiferentiški tikėjimui žmonės. Jis traukė prie savęs klausytojus tarsi magnetas geležį. Jausdavai, kad tai sakomi drąsaus kovos vyro žodžiai, kurie skiepijo klausančiajam Dievo, tėvynės, artimo meilę ir kovą su ateizmu ir okupacija.
Netikėjau, kad beveik kas savaitę teks jį matyti, susipažinti ir kalbėtis su juo, ir dar kur baisiame žmonių sukurtame žemės pragare Štuthofo koncentracijos lageryje. Jis ten pateko su inteligentų grupe 1945 metų kovo mėnesį, o aš su žurnalistų, spaudos darbuotojų grupe buvau atbildintas balandį.
Po mėnesio baisių kančių ir paniekinimų inteligentų grupė buvo paskelbta lagerio garbės kaliniais (tai pirmas atsitikimas Štuthofo lagerio istorijoje), atskirta nuo kitų kalinių, apgyvendinta atskirame barake ir, svarbiausia, jiems nereikėjo dirbti sunkių fizinių darbų, o galėjo dirbti lengvus darbus pagal jų pačių pasirinkimą arba ilsėtis barake ar saulėje, skaityti knygas, kurių gaudavo iš esesininkų bibliotekos, ir rašyti, rašyti.
Tokiomis sąlygomis gyvendami, garbės kaliniai kunigai A. Lipniūnas ir Stasys Yla ryžosi kiekvieną sekmadienį poilsio kambaryje aukoti šv. Mišias. Tai buvo rizikinga ir pavojinga: o jeigu pastebės esesininkas? Skaudžiausia, kad kai kurie netikintys grupės draugai nepritarė šiam kilniam siekiui, bet dauguma jų nepalaikė.
Netikėtai sutikau garbės kalinį kun. S.Ylą (laisvėje jis man buvo gerai pažįstamas), kuris pakvietė ateiti sekmadieniais išklausyti šv. Mišių, bet įspėjo, kad elgčiausi labai atsargiai, nes jiems griežtai draudžiama susitikti su dirbančiais, kankinamais paprastais kaliniais ir įsileisti bet kurį kalinį į jų patalpas. Pirmąkart ėjau labai nedrąsiai, nes supratau, kad ir tarp jų bus nepatenkintų. Kunigo S.Ylos padrąsintas, nugalėjęs baimę ir visus nemalonumus, kiekvieną sekmadienį, žinoma, jei buvau laisvas nuo darbų, dalyvavau šv. Mišių aukoje. Čia susipažinau ir su kun. A.Lipniūnu. Jie šv. Mišias aukodavo ir pamokslą sakydavo pasikeisdami. Daug kartų žvelgiau į sakantį pamokslą kunigą Alfonsą, kuris ir čia šypsojo, jo veide atsispindėjo sielos tyrumas, drąsa ir gerumas, atleidžiantis net šio pragaro budeliams. Sužinojau, kad jis buvo atvežtas į Štuthofą su kunigo drabužiais sutana, nes suimant jis ją vilkėjo. Lagerio budeliams nepatiko šio kunigo principingumas ir drąsa, jie visaip iš jo tyčiojosi, daužė lazda ir jis buvo aprengtas didele suplyšusia dryžuota drapana. Vėliau jie sudaužė jo nuolat nešiojamus akinius ir juos teko suklijuoti. Bet kunigas, kasdien išnaudodamas garbės kalinio dalią, meldėsi, skaitė ir rašė, rašė
Artėjant raudonajai armijai prie Štuthofo, visi lagerio kaliniai, sugrupuoti į kelias grupes po kelis šimtus ir tūkstantį, per šaltį, vėtrą, pūgą ir gilų sniegą buvo genami jiems nežinoma kryptimi. Girdėjome esesininkų šūkavimus, šunų lojimą, lazdų pokšėjimą, dejones, šūvius, kurie palikdavo vos pavelkančius kojas klipatas amžinam poilsiui. Gretos retėjo, retėjo
Lietuviams garbės kaliniams mirties maršas baigėsi Pucke.
Gydytojai kaliniai, matydami nusilpusius ligotus likimo draugus, skubėjo įkurti ligoninę. Visi, galintys šiek tiek dirbti, buvo pakviesti kurti ligoninę ir joje dirbti. Kun. A.Lipniūnas nesėdėjo sudėjęs rankų, dirbo ką tik įkurtoje ligoninėje, slaugė plūstančius į ją štuthofiečius. Ten dirbdamas užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu ir 1945 m. kovo 28 d. mirė. Buvo palaidotas Pucko kapinėse.
Mane sudomino XXI amžiuje (2005 03 16, Nr. 21) paskelbtas Broniaus Vertelkos straipsnis Didį žmogų prisimenant. Tai pasakojimas apie šį iškilųjį kunigą. Gaila, kad ten kai kur prasilenkiama su tiesa. Rašoma: Dar 1983 metais kun. Stasys Yla ragino ieškoti kun. A.Lipniūno turėtų daiktų. Jų į Lietuvą pavyko pargabenti tuo metu Kristaus Karaliaus Katedroje klebonavusiam mons. J.Antanavičiui (išskirta mano V.T.).
Iš tiesų buvo taip. Su Mykolu Pečeliūnu, buvusiu Štuthofo koncentracijos lagerio pragare, vėliau tapusiu garbės kaliniu ir gyvenusiu kartu su kun. A.Lipniūnu, man teko susipažinti netikėtai. Jis, kalinius išlaisvinus raudonajai armijai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, pasiliko gyventi Lenkijoje, Pucke, bet beveik kiekvieną vasarą atvykdavo į Kauną pas savo brolį Vladą pailsėti ir pakvėpuoti Lietuvos oru. Kiekvieną kartą aplankydavo mane, o aš, jo pakviestas, pasisvečiuodavau pas jo brolį. Tapome gerais draugais. Jis papasakojo ir apie kančią juos genant iš Štuthofo, ir daug ką, ir paprašė tai užrašyti. Aš taip ir padariau.
Vieną kartą, o tai buvo beveik nepriklausomybės išvakarėse, jis atvykęs atvežė, kaip sakė, lauktuvių nedidelę kartoninę dėžutę, bet gana sunkią, ir papasakojo jos istoriją.
- Vladislovai, čia yra amžino atminimo kunigo Alfonso Lipniūno turtas, kurį surinkau ir sutvarkęs perdaviau gerai pažįstamam Pucko klebonui saugoti ir
pamiršau. Užmiršau ne iš blogos valios, bet dėl mane ištikusios nelaimės. Patekau į KGB akiratį. Mirė Pucko klebonas, kuriam patikėjau dėžutę. Atėjęs naujas jaunas kunigas ėmėsi remontuoti kleboniją. Remontavo ir klebonijos pastogę. Remontininkai, radę šią dėžutę, norėjo ją sudeginti tarp kitų nereikalingų daiktų, bet pamatė užrašą: A.a. Alfonso Lipniūno 28. III. 45. Įduoti Panevėžio vyskupui ar Vilniaus kunigų seminarijai. Laimei, kunigas pažinojo mane ir, iškvietęs pasimatyti, įteikė ją, o aš atvežiau jums ir prašau, kuomet galėsi, ją pristatyti į Panevėžį, nes Vilniaus kunigų seminarijos kol kas nėra.
Tai pasakęs, įdavė man šia dėžutę. Aš pažadėjau prašymą artimiausiu laiku įvykdyti.
Po poros savaičių pasibeldžiau į Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros klebono kun. J.Antanavičiaus duris. Pasisveikinęs prisistačiau, pasakiau, kas mane pas jį atvijo. Pranešęs, kad tai amžino atminimo kun. A.Lipniūno turtas, įteikiau tą dėžutę.
Išgirdęs, kokią dovaną jam atvežiau, klebonas nudžiugęs mane apkabino.
- Ar žinai, kas joje yra? paklausė.
Nors labai smalsu buvo sužinoti, kas joje yra, bet iš Mykolo Pečeliūno nebuvau gavęs tokio leidimo ir nežinau, ką aš čia jums atvežiau. Tai paslaptis.
- Tuomet mes abu atskleisime šią paslaptį ir sužinosime, kas joje yra!
Susijaudinęs, virpančiomis rankomis jis atrišo gerai surištą dėžutę ir nukėlė dangtelį. Abiejų akys įsmigo į ją. Kažkokia šiluma padvelkė iš jos. Abu susijaudinę bijojome paliesti tai, ką pamatėme. Mačiau, kaip pasikeitė klebono veidas, man per skruostą nuriedėjo viena kita ašara, nes mintys nenorom nuklydo į Štuthofo koncentracijos lageryje patirtas kančias ir kun. A.Lipniūną, aukojantį šv. Mišias.
Po valandėlės klebonas kun. J.Antanavičius pradėjo išiminėti kun. A.Lipniūno užgyventą tame pragare turtą. Pirmiausia išėmė sudaužytus ir suklijuotus akinius. (Pagalvojau, kad tai koncentracijos lagerio batsiuvio darbas.) Vėliau paėmė žiedą, kurio viršuje išgraviruotas raudonas trikampis, viduryje juoda raidė L (reiškia politinis kalinys, lietuvis). Didelis kryželis su antroje pusėje įbrėžtu Nr. 21332 (tai buvęs kun. A.Lipniūno kalinio numeris), raidės A.L., Štuthofas 1944. X. 30. Mažytės šukos (garbės kaliniams buvo leista nešioti ilgus plaukus), parkeris, pieštukas, šakutė kartu su peiliu, dantų šepetėlis, medžiaginės Latvijos ir Lietuvos vėliavėlės, keli atvirukai, sąrašas, iš ko gauti 32 siutininiai, vyskupo Mečislovo Reinio laiškas ir daugybė dėžutės dydžio plonyčių popieriaus lapelių, kuriuose smulkiomis raidėmis, suspaustomis eilutėmis (matyt, taupant popierių) įrašyti filosofiniai pasaulyje žinomų filosofų straipsniai, Šventojo Rašto ištraukos, daug religinių straipsnių, politinių ir religinių knygų vertimų iš vokiečių kalbos. Žinoma, viso, kas parašyta, neskaitėme, nes tai padaryti reikėtų kelių savaičių.
Kun. J.Antanavičius, ilgai žiūrėjęs, mąstęs, pasakė:
- Šis brangus turtas turi būti matomas visiems žmonėms. Reikės skirti nors vieno kambario patalpą muziejui.
Tokia buvo kun. A.Lipniūno turėtų daiktų kelionė į Panevėžį.
Vladislovas TELKSNYS,
rezistentas, Vyčio kryžiaus kavalierius
© 2005 "XXI amžius"
|