|
Kiek tikėjimo ir kiek netikėjimo, kurį iš jų gausinsim?
Pasaulis gausiai gedėjo mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II. Tai galėjo atrodyti tarsi Katalikų Bažnyčios triumfas. Pasaulis, gedėdamas jos mirusio vadovo, tarsi sakė, kad Katalikų Bažnyčia jam yra svarbi. Nė vienos valstybės, net supervalstybės vadovo mirtis tokio dėmesio nesusilaukia. Katalikų Bažnyčios vadovas tuo gedulu pripažintas buvęs ir pasaulio vadovas, ne veltui teikiantis palaiminimą Urbi et orbi (miestui ir pasauliui) jo palaiminimą priima pasaulis ir pripažįsta jo teisę, kad gali laiminti visus.
Šitaip atrodo. Gali būti, kad yra truputį kitaip. Gal buvo gedima tik asmens, o ne Bažnyčios vadovo. Pernelyg buvo ryškus gailestyje ir gedėjime netikėjimo matmuo. Išėjusio Popiežiaus buvo gailimasi dėl jo žmogiškų savybių ir tas labiau pabrėžiama. Atrodė, kad jeigu jis nebūtų buvęs žmogiškai patrauklus, tai nė svarbus nebūtų. Tad yra svarbi ne Katalikų Bažnyčia, bet jai vadovavęs, gal atsitiktinai, labai kilnus ir visapusiai geras žmogus. Jeigu būtų buvęs ne toks patrauklus gedėjimo nebūtų. Jei buvo gedima kaip Bažnyčios vadovo daugiau džiaugsmo širdims, nes žmonės myli Bažnyčią. Kad ir koks jos vadovas būtų, jis bus vedamas Šventosios Dvasios. Kai dėmesys nukreipiamas tik į žmogiškąsias savybes, gali atrodyti, kad jeigu kitas popiežius bus mažiau patrauklus, dabartiniams gedėtojams nereikės nė Bažnyčios. Būtų džiugu, jeigu taip neatrodytų.
Kad nors būtų buvęs girdimas dėkojimas Dievui už tą kilnų asmenį, dovanotą Bažnyčiai ir patikusį žmonėms vis daugiau būtų antgamtybės, taigi tikėjimo.
Mažai antgamtybės ir paskiausiame gedėjusiųjų veiksme, kai jie su plakatais ėmė reikalauti, kad Jonas Paulius II kuo greičiau būtų paskelbtas šventuoju. Neprotinga buvo taip daryti. Ne plakatais šito reikalaujama. Kas tiki mirusio asmens šventumu, gali ir turi pradėti jam melstis. Žmonės visada taip elgėsi. Be paraginimo melsdavosi mirusiam šventam jiems atrodžiusiam žmogui, ir jeigu tikrai buvo šventas, jis atsiliepdavo stebuklais. Taip ir dabar atsitiks. Reikia tikėjimo ir kantrybės. Kai jos nėra, atrodo, kad geras Bažnyčios vadovas supriešinamas su Bažnyčia, kuri nenori jam šventumo pripažinti, ir reikia iš jos reikalauti. Ji nori, ir visi norime, bet reikia maldos ir stebuklų.
Tegul būna kuo daugiau tikėjimo, ir kilnūs žmonės tegul traukia ne tik prie savęs, bet į Bažnyčią ir prie Dievo. Popiežiai miršta, Bažnyčia pasilieka, ir reikia ją mylėti. Net ir tada, kai kuriam laikui jai pritrūks kilnių jai vadovaujančių asmenų. Bus dar geriau, jeigu nepritrūks, o taip gali atsitikti, jeigu už buvusius ir esančius kilnius žmones nepamiršime Dievui dėkoti.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2005 "XXI amžius"
|