| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Baltoji skautų misija baigta
Ketvirtadienio naktis baigiasi keistu sapnu: Popiežius per vandenį atbrenda manęs palaiminti... Penktadienio rytą žinia apie Jono Pauliaus II sveikatą žaibu apskrieja visą pasaulį. Net oras virpa nuo įtampos. Visur meldžiamasi, gaudoma informacija iš Vatikano. Ir aš taip pat sukuosi šiame neaiškumo ir keisto laukimo sūkuryje. Ant stalo prie mažo Popiežiaus portreto dega žvakė ir, kiekvieną kartą praeidama, stabteliu ir mintyse nuskrieju ten, prie Šventojo Sosto. O atmintyje nenyksta matytas sapne baltas žmogus. Be galo šilta šypsena ir ranka, daranti kryžiaus ženklą, tarsi viską nuvalanti, kas buvo nešvaru... Aušros Vartuose aukojamos šv.Mišios Popiežiaus intencija. Apsirengiau šilčiau tikrai manydama, kad per žmonių gausą į vidų nepateksiu ir teks stovėti gatvėje. Deja, susirinkę žmonės telpa į koplyčią. Keista, ar mažai informacijos, ar visgi Lietuvoje darbo valanda yra ypač šventa... Kiekvienas laikrodžio dūžis atima iš mūsų vilties valandą ir artina prie nesuvokiamo finišo. Visas pasaulis tampa medituojančiu vienetu. Atrodo, kad maldos švytinčia aura apgaubė visą Žemės rutulį.Fiziškai negaliu nesimelsti.Važiuodama automobiliu kalbu rožinį. Iki darbo viena paslaptis, iki parduotuvės - kita. Šeštadienio vakarą pranciškonai kviečia pasimelsti. Skubame į Bernardinų bažnyčią. Koplyčioje ypatinga atmosfera: tylios giesmės ir iš širdies besiveržianti rožinio malda.Vieni žmonės ateina, kiti išeina, kaip šešėliai, kaip angelai... Devinta valanda vakaro. Naršau Vatikano puslapį internete, o taip pat viena akimi stebiu Lenkijos televizijos transliaciją.Varšuva, Vatikanas, Krokuva... Įtampa auga. Šv.Petro aikštė ir trys apšviesti langai, į kuriuos nukreiptos viso pasaulio akys. Dvidešimt antrą valandą trisdešimt septynios minutės ekrane pasirodo Vatikano atstovas ir ištaria žodžius, kurie tikrai sekundei sustingdė kraują: Šventasis Tėvas iškeliavo pas Dievą. Klaupiuosi ir pradedu melstis. Per tą laiką ir Lietuvos televizija pradeda savo, ko gero, pačią rimčiausią ir nuoširdžiausią transliaciją. Kokia bus ši naktis be doriausio pasaulio žmogaus? Pradeda skambėti varpai. Jų garsas dviprasmis: tarytum grumstai, krintantys ant karsto, arba galingi sparnai, nešantys į dausas... Iškilmingos sekmadienio šv. Mišios Arkikatedroje. Labai graži saulėta diena, netilpę į bažnyčią žmonės būriuojasi prie Katedros. Šios šv. Mišios aukojamos kiekvienoje doro žmogaus širdyje... Prie Popiežiaus bareljefo dega šešios baltos žvakės. Keistai varva vaškas, sudarydamas du baltus sparnus. Čia budi šeši angelai, taip suvokiu aš šį vaizdą. Jie lydi Šventąjį Tėvą į Amžinybę. Pirmadienis pralekia labai įtemptai, nes reikia daug ką atlikti, o norisi dalyvauti ir šv.Mišiose, ir kiek įmanoma daugiau sekti informaciją, laidas per televiziją. Vakare, apie dvidešimt pirmą valandą, man paskambina sesė Zita iš Lietuvos lenkų harcerų skautų sąjungos. Sese Dalia, ar norit rytoj vykti į Romą, į Popiežiaus laidotuves? suskamba tarsi mano regėto sapno tęsinys. Tai taip nerealu, kad aš pagalvoju, gal ne taip išgirdau. Bet tai yra tiesa. Į piligriminę baltosios misijos kelionę harcerai kviečia du Lietuvos skautų sąjungos atstovus. Nesvarstydama sutinku, nors išvažiuoti reikia jau kitą dieną. Skambinu Skautų sąjungos pirmininkui. Tariamės, kam pasiūlyti, kas galėtų važiuoti, juk beveik savaitę reikės būti kelionėje. Be jokių svarstymų sutinka vykti seserijos vyr. skautininkė Ramutė Bekerytė. Rytas išaušta besidarbuojant. Svarbiausia pasiimti skautišką uniformą, trispalvę, kuri man tapusi relikvija nuo Sausio 13-osios, o be to, tris kartus buvusi Romoje, pas Popiežių. Į paskutinę jo kelionę eisiu su šia vėliava. Netikėtai paskambina monsinjoras Gintaras Grušas,Vyskupų Konferencijos sekretorius, ir teiraujasi, ar aš neorganizuoju piligrimų vykti į Romą. Informuoju, kad aš pati išvykstu vakare ir nežinau, ar per tokį trumpą laiką įmanoma ką nors padaryti. Bet vėl prieš akis praslenka matytas sapnas su laiminančiu baltu žmogumi. Suprantu, kad šis palaiminimas mano veiklai. Tad kimbu į darbą, ieškau autobuso, vairuotojų, skaičiuoju kilometražą, kuro sąnaudas, mokesčius už kelius ir t.t. Po valandos kun. Ričardas Doveika gali informuoti apie kelionės sąlygas visus norinčius vykti į Romą. Dvidešimt pirma valanda. Renkamės autobusų stotyje ir išvykstame į paskutinę Baltosios misijos kelionę. Beje, Baltoji misija prasidėjo 1983 metais, kai Popiežius atvyko į Lenkiją. Lenkų harcerai pasiryžo dirbti savanoriais visos viešnagės metu. Ir kiekvieną kartą, atvykus Šventajam Tėvui, ši misija tęsėsi. Ne kartą harcerų kvietimu mūsų Skautų sąjungos nariai dalyvavo šioje garbingoje tarnyboje.Visi grįždavo laimingi ir sujaudinti. Dabar išvykstame į paskutinį Baltosios misijos etapą atiduoti pagarbą pasaulio žmogui popiežiui Jonui Pauliui II. Naktis reisiniame autobuse neprailgsta. Ryto Varšuva pritrenkia savo ramybe, santūrumu ir susikaupimu. Nebėra to ankstesnio gatvių šurmulio. Nuo bažnyčių, namų sienų ir reklamų stendų žvelgia mielos Šventojo Tėvo akys. Visam pasauliui jis yra Jonas Paulius II, bet Lenkijai jis dar ir Karolis Voityla. Gatvės papuoštos valstybinėmis ir Popiežiaus vėliavomis, perrištomis juodais kaspinais. Žmonės būriuojasi prie bažnyčių ir visuomeninių pastatų. Žvakių jūra ir pavasarinės gėlės simbolizuoja amžinybę ir viltį. Lenkija gedi. Po šv. Mišių, kurias aukoja visi skautų harcerų kapelionai, patraukiame į aikštę prie Karalių rūmų. Ten rikiuojasi iš visos Lenkijos susirinkę harcerai, tarp jų keturi iš Latvijos, 18 iš Lietuvos ir mes dvi, atstovaujančios Lietuvos skautų sąjungai. Raportuojant akcentuojama mūsų internacionalinė grupė, kurioje yra ir dvi skautės iš Lietuvos! Sėdame į autobusą, pažymėtą 19 numeriu, ir mūsų kelionė prasideda. Grupę lydi jaunas kunigas. Jaučiamės viena didele šeima, sustiprinta bendros netekties. Vakare kalbame rožinį. Kiekvieną paslaptį vis kita kalba (lenkų, lietuvių, latvių, lotynų). Dievui ir Dangui esam visi lygūs, o tarp skautų harcerų esame vieni kitiems broliai ir seserys. Paryčiais įvažiuojam į Austriją. Visur plevėsuoja nuleistos vėliavos, tai šen, tai ten dega žvakės, žmonės rimti, susikaupę. Jis buvo mūsų visų, sako pasienietis, sužinojęs, kad ši 800 žmonių grupė yra iš Lenkijos. Pro langą jau gėrimės Toskanos vaizdais, o širdis pradeda neramiai plakti. Artėja Roma, ar pavyks ten patekti, nes informacija per radiją nėra džiuginanti. Bet mes atsiduodam Dievo valiai ir tikime sėkme. Aštuonioliktą valandą sėkmingai pasiekiame Romą. Sustojome prie saleziečių universiteto, kur ir gausime laikiną prieglobstį. Apsirengiame uniformomis ir keliaujame į rikiuotę.Ten taip pat išklausome šv.Mišias. Daug kas kolonoje nešasi Lenkijos ir Popiežiaus vėliavas. Mes dvi turime savo trispalvę. Ilga eisena patraukia per visą Romą Vatikano link. Keista, ramybė gatvėse, labai mažai važinėjančių automobilių ir, o stebukle, niekas važiuodamas nesignalizuoja.Tai šen, tai ten sutinkame grupeles piligrimų, kai kurie nešasi vėliavas, daugiausia Lenkijos. Man kyla mintis, kad visa Lenkija yra čia, prie Popiežiaus karsto... Įsikuriame prie Šv.Angelo tvirtovės, bet vėliau nutariame eiti arčiau aikštės, nes šeštą valandą ryto pradės leisti maldininkus į atsisveikinimo šv. Mišias. Oro temperatūra tik 5 laipsniai šilumos, bet mums nešalta, tik kažkoks nervinis drebulys retkarčiais nuvilnija visu kūnu. Tai šen, tai ten kalbamas rožinis, mes prisijungiame savo kalba prie maldų. Kokia galinga jėga kyla aukštyn į dangų! Įvairiakalbė, kaip vaivorykštė, kuri apjuosia Šventojo Tėvo vėlę. Beveik nenutyla Popiežiaus mėgstamiausia giesmė, kuri yra tarsi Jono Pauliaus II gyvenimo moto: O Kristau, Tu mane pastebėjai, savo lūpom mano vardą ištaręs... Širdžių šiluma ištirpdė nakties darganą, mes dalijamės duona, vandeniu, prisiglaudžiame ant kažkieno paslaugiai patiesto kilimėlio. Keičiasi veidai, tūkstančiai veidų, bet jie visi panašūs meile, atsidavimu ir rimtimi. Penkiolika minučių po šešių karabinieriai pradeda leisti piligrimus į aikštę. Mūsų kolona pakrinka, vieni prasispraudžia į priekį, kitus minios srautas nuneša į šoną. Mes su Ramute einame susikabinusios. Štai ir gatvė, vedanti į Šv.Petro aikštę. Akys negali apsiprasti su tokia žmonių gausa. O, jei susirinktų tokios minios pasaulio geriems darbams, žemei negrėstų nei katastrofos, nei nelaimės. Bandome įsitaisyti taip, kad matytume ekraną, kuriame bus transliuojamos visos iškilmės, bet vidinis balsas liepia eiti tolyn. Staiga išgirstu lietuviškai šnekant. Užkalbinu. Pasirodo, tai vilniečiai, atvykę mano parūpintu autobusu. Esu laiminga, kad žmonėms pavyko pasiekti tikslą. Mudvi jau Šv.Petro aikštėje, žingsnis po žingsnio artėjame į jos centrą. Prieš akis iškyla didingas Mikelandželo kupolas, kurį kažkas yra pavadinęs darnos poema. Iš tiesų žydras dangus su kur ne kur plaukiančiais debesėliais ir pilkai melsvi kupolo skliautai susilieja į visatos harmoniją. Už mūsų liko ir aikštės centre esantis obeliskas. Dar keli žingsniai - ir mes prie pagrindinio tako. Čia pat didžiulis ekranas, o už jo, lyg gyvos rankos, - kolonada, kuri su 140 šventųjų apglėbia visą aikštę. Staiga viskas nutyla. Renkasi vyskupai ir kardinolai, įnešamas karstas su popiežiaus Jono Pauliaus II palaikais. Minia pradeda ploti. Nors ir neįprastas mums šis pritarimo ženklas, mes taip pat plojame. Saujoje suspaudusi laikau gležnutį rožinį, kurį prieš penkerius metus gavau iš Šventojo Tėvo. Budintieji dalija mineralinį vandenį, kiti - šv. Mišių maldų knygeles. Staiga vėjas pradeda įnirtingai vartyti Evangeliją, padėtą ant Popiežiaus karsto. Nematomi vėjo pirštai perverčia lapus, kol galų gale knygą užverčia. Rodos, Jonas Paulius II dar ne viską pasakė ir stengėsi parodyti dar neišsakytą svarbiausią mintį. Visi stebėjo vėjo išdaigą. O gal tai buvo ne vėjas... Prie karsto stoja Bizantijos Bažnyčios patriarchai ir metropolitai. Kaip nuostabiai skamba graikiškos giesmės! Daug stipriau, daug giliau, daug šiurpiau... Mano malda plaikstosi kartu su lietuviška trispalve, šalia esančia baltai geltona Popiežiaus ir raudonai balta lenkų vėliava. Dangus šiandien atsirinks kiekvienos tautos maldą ir visa tai sudės prie Jono Pauliaus II kojų. Tai jo nuopelnų iždas. Žmonija nesugebėjo esant jam gyvam padėkoti už jo milžiniškus darbus dėl taikos, ramybės ir santarvės. Šiandien išsibarsčiusios maldos renkasi į vieną milžinišką maldų okeaną. Bet žmogaus protas per menkas tai įsivaizduoti. Vaizduotė nupiešia tik didžiulę maldaknygę su daugybe įrašytų poterių. Šv. Mišios baigiasi. Artėja kulminacija. Žmonės skanduoja ir ploja, atsisveikindami su savo popiežiumi Jonu Pauliumi II Didžiuoju (taip sakant teko dažnai girdėti). Karstą nešantys vyrai prie durų dar kartą apsisuka, tarytum išgirdę Šventojo Tėvo balsą: Aš noriu atsisveikinti su savo mylimais žmonėmis ... Jaučiu, kaip ašaros ritasi skruostais, nors, rodos, ir neverkiu. Staiga aikštė nutyla. Net spengia ausyse. Atrodo, kad tie milijonai žmonių liovėsi net kvėpuoti. Mirtina tyla. Dangus staiga pradeda niauktis ir pakyla baisus viesulas. Mes laikomės su Ramute susikabinusios. Apima neapsakomas jausmas. Aš ir vėl matau prieš akis Baltąjį žmogų, kuris mums visiems iš aukštai moja švelniai šypsodamasis. Laiko pojūtis staiga pranyksta. Mes dar kurį laiką būname aikštėje. Jau aštuoniolikta valanda. Skubame į savo prieglobstį saleziečių universitete. Perlytos grįžtame į laikinuosius namus ir pirmą kartą po tiek nemiegotų naktų išsitiesiame ant grindų patiestuose miegmaišiuose. Pasijuntame tikrais piligrimais, kurie pasiekė savo dvasinės kelionės tikslą.. Iš ryto atsisveikiname su Roma ir keliaujame namų link. Čenstachavoje, Jasna Guros bažnyčioje, prie stebuklingo Juodosios madonos paveikslo, apsupti tūkstantinės minios, meldžiamės už Popiežių ir Popiežiui. Aikštėje bažnyčios papėdėje stojame į paskutinę Baltosios misijos rikiuotę. Rikiuotės komendantas raportuoja: Baltoji misija atlikta. Užpučiame žvakeles ir širdyje kažkas nutrūksta. Jono Pauliaus II misija šioje žemėje taip pat baigta, bet lieka gyvas jo pavyzdys ir priesakai: Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Harcerai ir skautai savo garbingą tarnystę baigė. O mano sapnas pamažu tampa tikrove. Gavusi palaiminimą naujiems darbams, kviečiu jus, broliai ir sesės skautai, budėti savo Tėvynės ir žmonijos labui. Psk. Dalia TARAILIENĖ,
Vilnius-Roma-Vilnius 2005 m. balandžio 5-11 d.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |