Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Liudijimai
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prelato Mykolo Krupavičiaus požiūris į privačią nuosavybę ir Bažnyčios mokymas

Ramūnas LABANAUSKAS

Mykolas Krupavičius – Lietuvos žemės ūkio ministras

Iškilaus Lietuvos visuomenės veikėjo ir kunigo, Krikščionių demokratų partijos vieno iš kūrėjų ir ilgamečio jos vadovo, Mykolo Krupavičiaus (jo 120-ąsias gimimo metines minėsime šių metų spalio 1 dieną) vardas pirmiausia siejamas su prieškariu vykdyta žemės reforma. Jis buvo jos iniciatorius, pats ją ir realizavo. Dabar, praėjus daugiau nei 80 metų, nesunku kalbėti apie žemės reformos lemiamą reikšmę lietuvių tautos likimui, tačiau pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais radikali kun. M.Krupavičiaus propaguota žemės reforma susilaukė daugybės priešininkų: jam teko stoti ne tik prieš sulenkėjusius dvarininkus, bet ir prieš nemažą dalį lietuvių dvasininkų – jam oponavo net kai kurie jo vadovaujamos Krikščionių demokratų partijos vadovai, kurių nuomone, dvarininkų žemės nusavinimas, neatlyginant jos tikrosios vertės, prieštarauja Bažnyčios mokymui. Kas buvo teisūs – kun. M.Krupavičius ar jo oponentai? Šiuo straipsniu ir siekiama tai išsiaiškinti. Pristatant Bažnyčios mokymą apie privačią nuosavybę remtasi popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ ir popiežiaus Pijaus XI „Quodragesimo anno“, taip pat „Lexikon für Theologie und Kirche“ (1931 m.). Biografiniai duomenys imti iš biografinio žinyno „Jungtinių Amerikos valstijų lietuviai“, Bostone leistos Lietuvių enciklopedijos ir Petro Maldeikio rašytos M.Krupavičiaus biografijos.

Mykolas Krupavičius gimė 1985 m. spalio 1 d. Balbieriškyje, tuometėje Marijampolės apskrityje. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, dirbo mokytoju Lomžos gubernijoje, vėliau – Papilės mokykloje. Norėdamas geriau tarnauti lietuvių tautai, apsisprendė siekti kunigystės – įstojo į Seinų kunigų seminariją. Ten aktyviai įsitraukė į lietuvių tautinį sąjūdį. 1914 metais įšventintas kunigu. Teologijos ir filosofijos mokslus tęsė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Buvo vienas ateitininkų sąjūdžio kūrėjų. Baigęs akademiją, kurį laiką globojo lietuvių pabėgėlius Taline, po to buvo paskirtas Voronežo lietuvių berniukų gimnazijos kapelionu. Subūrė Lietuvių krikščionių demokratų partiją. Dalyvavo lietuvių Seime Sankt Peterburge. Dėl bolševikų persekiojimų grįžo į Lietuvą. Dalyvavo Lietuvos Valstybės tarybos darbe, organizavo valstiečių susirinkimus Nepriklausomai Lietuvai paremti. Pastebėjus jo veiklumą, buvo išrinktas jau susivienijusios Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku, kūrė partijos skyrius visoje Lietuvoje, organizavo Steigiamojo Seimo rinkimus. Ragindamas išdalyti dvarų žemes, kun. M.Krupavičiaus vadovaujamas krikščionių demokratų blokas laimėjo daugumą vietų Steigiamajame Seime ir drąsiai ėmėsi savo programos įgyvendinimo. Visa tolesnė kun. M.Krupavičiaus veikla iki 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo buvo susijusi su žemės reforma: jis rengė įstatymus (padedamas ekonomisto A.Rimkaus, parengė reformos įstatymus, ypač pagrindinį, priimtą 1922 m.), dalyvavo įvairiausių komisijų darbe, vadovavo Žemės ūkio ministerijai (1923-1926 m.). Reforma vyko labai sparčiai: per beveik trejus metus, kai žemė ūkio ministru buvo kun. M.Krupavičius, išdalyta apie 418 tūkst. hektarų dvarų žemės, taip pat vyko ir kaimų skirstymas vienkiemiais. Jis griežtai kritikavo 1926 metų rinkimus laimėjusių valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koalicijos vyriausybę dėl jos nuolaidžiavimo tautinėms mažumoms ir komunistams. Tautininkų perversmui nesipriešino, tačiau A.Smetonai paleidus Seimą ir atsisakius skelbti naujus rinkimus, būdamas nuoseklus demokratijos gynėjas, perėjo į opoziciją. 1927-1929 metais Prancūzijoje, Lilio ir Tulūzos katalikų universitetuose, studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką. Grįžęs į Lietuvą 1930 metais buvo pasiųstas vikarauti į Garliavą. Katalikiškajai visuomenei reiškiant nepasitenkinimą tokiu Vilkaviškio vyskupo sprendimu, paskirtas profesoriumi Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Ten darbavosi neilgai – nuo 1933-iųjų kun. M.Krupavičius klebonavo mažuose Suvalkijos miesteliuose. 1940 metais parengė memorandumą, turėjusį apsaugoti Katalikų Bažnyčią nuo sovietų valdžios persekiojimų. Nacių okupacijos metais kartu su J.Aleksa ir K.Griniumi protestavo prieš žydų naikinimą, lenkų persekiojimą bei nacionalizuoto turto negrąžinimą. Gestapo buvo suimtas, kalintas. Po karo vadovavo VLIK-ui, Lietuvių krikščionių demokratų sąjungai. Buvo Centrinės Europos Krikščionių demokratų unijos įgaliotinis. Iškėlė Pasaulio lietuvių bendruomenės idėją ir padėjo ją įgyvendinti. Iki savo mirties (1970 m.) rūpinosi Lietuvos laisvinimo reikalais ir lietuvybės išlaikymu išeivijoje.

Žemės reformos idėja buvo logiškas kun. M.Krupavičiaus asmeninės patirties, rūsčios gyvenimo realybės pažinimo ir tvirtos krikščioniškos pasaulėžiūros sintezės vaisius. (Materialiniai nepritekliai jam nebuvo svetimi – tėvui išvykus į Ameriką, motinai teko vargti su keturiais mažais vaikais.) Tvirtą pasaulėžiūrą ir įsitikinimą reformos būtinumu jam padėjo susiformuoti lenkų krikščioniškoji socialinė literatūra ir ypač popiežiaus Leono XIII enciklikos („Rerum novarum“ ir krikščioniškąją demokratiją įteisinusi „Graves de Communi“). Ypatingą pagarbą šiam popiežiui jis išsaugojo visą gyvenimą – neatsitiktinai 1922 metais Kaune kun. M.Krupavičius įkūrė popiežiaus Leono XIII fondą ir spaustuvę. Parašė knygą „Dangaus šviesa“, kurioje lietuvių skaitytojus supažindino su šio popiežiaus gyvenimo keliu, idėjomis ir darbais.

Popiežiaus Leono XIII enciklikose jis rado svarbiausius argumentus dvarų žemių nusavinimui. Trumpai popiežiaus mokymą galima būtų perteikti keliais teiginiais (jie bus išskleisti pristatant Bažnyčios mokymą): Dievas davė žemę visai žmonių giminei, žemės išdalijimą Dievas paliko patiems žmonėms spręsti, žemė, padalyta atskiriems žmonėms, nenustoja tarnavusi visuomenei. Kitaip sakant, Bažnyčia nepripažįsta absoliučios nuosavybės (pripažįsta savininkui valdymo teisę, bet nuosavybės naudojimo ribas visuomenės labui palieka nustatyti valstybei).

Anot kun. M. Krupavičiaus, ne tik Leonas XIII, bet ir ankstesni popiežiai privačios nuosavybės ne tik kad nelaikė šventa, t.y. absoliučia, bet ir visapusiškai rėmė smulkaus ūkio kūrimąsi.

Kitas labai svarbus kun. M. Krupavičiaus naudotas argumentas už dvarų išdalijimą – smulkių ūkių ekonominis pranašumas prieš dvarus. Argumentuojama remiantis Anglijos, Prancūzijos, Danijos ir Belgijos žemės ūkio rezultatų analize. Pasak kun. M.Krupavičiaus, technikos panaudojimas smulkiuose ūkiuose taip pat įmanomas – galima būtų kooperuotis. Maži ūkiai padeda sumažinti gyventojų kėlimąsi iš kaimų į miestus. Pasitelkiami taip pat moralinio-psichologinio pobūdžio argumentai: darbu pagrįsta privatinė nuosavybė kuria asmenybę, ugdo tokias dorybes kaip darbštumas, taupumas, atsakingumas.

Dar įtikinamesni kun. M.Krupavičiaus pateikiami Lietuvos realybę reflektuojantys konkretūs argumentai: jeigu ne krikščionių demokratų iškeltas dvarų išdalijimo šūkis, galimas dalykas, kad Lietuvą dar 1918-1919 metais būtų užvaldę bolševikai. Lenkija taip pat turėjo ekspansionistinių siekių Lietuvos atžvilgiu ir juos įgyvendinant taip pat būtų pasitarnavę sulenkėjusių Lietuvos dvarininkų dvarai – jie būtų tapę kolonizacijos židiniais. Be to, dvarų dalijimas, anot kun. M.Krupavičiaus, turėjo išspręsti emigracijos problemą (kasmet Lietuvą palikdavo iki 20 tūkst. energingiausių žmonių).

Kun. M.Krupavičiaus argumentai ne visus įtikino. Jam oponavo ne tik dvarininkai, bet ir nemaža dalis dvasininkų, taip pat ekonomistai. Dvarininkų reakcija visiškai suprantama – negalima buvo tikėtis ypatingo kilniadvasiškumo iš tų, kurie praranda didžiąją dalį savo turto. Savo turtams apginti jie nepaisė jokių priemonių – kun. M.Krupavičių skundė vyskupams, Vatikanui, net Tautų Sąjungai, vadindami jį katalikų bolševiku ir kt.

Žemaičių vyskupijos kunigų konferencijose, vykusiose 1918 ir 1919 metais, jei pirmosios dalyviai dėl žemės reformos nepriėmė jokio nutarimo, tai antrosios nutarimuose sakoma, kad žemės reforma nesuderinama su krikščioniškuoju mokslu (net grasinama neteikti dvasinių patarnavimų tiems, kurie neteisėtu būdu savinsis žemes). Vienareikšmiai dvarų žemių nusavinimą pasmerkė poetas kun. J.Mačiulis-Maironis. Kun. M.Krupavičiaus propaguojamo reformos varianto atžvilgiu buvo skeptiškai nusiteikęs ir prel. A.Dambrauskas-Jakštas. Ypač ūkio specialistai buvo įsitikinę, kad kun. M. Krupavičius sugriaus ir taip karo nualintą ūkį. Tačiau naujakurių troškimas dirbti savo žemę buvo toks stiprus, kad paneigė visas kabinetinių veikėjų prognozes – praėjus vos keleriems metams nuo reformos pradžios, Lietuvos žemės ūkis ne tik kad nežlugo, bet dargi pralenkė prieškario lygį. Savo ruožtu vyskupų palankumas (vysk. P.Karevičiaus) ar net atvira parama kun. M.Krupavičiaus reformai (vysk. A.Karoso ir arkiv. J.Matulaičio) išsklaidė dvasininkų abejones.

Taigi, Katalikų Bažnyčios požiūriu, žemės nuosavybė pirmiausia įgyjama niekam nepriklausančios žemės pasisavinimu arba darbu, darbo padarinių teise (žinoma, ir kitais būdais: pirkimu, dovanojimu, paveldėjimu, bet tai jau antriniai įsigijimo būdai). Tačiau tik žemės darbo nuolatinumas duoda nuolatinio naudojimo teisę, o visuomenei už amžinojo valdymo garantiją žemės valdytojas turi garantuoti, kad turimą žemę jis naudos savo ir visos visuomenės labui.

Kokias galima daryti išvadas? Pirma, visuomenė valstybinės teisės forma turi teisę riboti naudojimąsi privatine nuosavybe. Antra, savininkai turi tiesioginę pareigą šelpti vargstančiuosius (tam juos įpareigoja Evangelijos įsakymai: teikti išmaldą, daryti kitus gailestingumo darbus). Vargstančiųjų šelpimas yra būtent pareiga, o ne atsitiktinis malonės gestas. Gailestingumo galima buvo tikėtis krikščioniškoje visuomenėje, bet garsiųjų socialinių enciklikų pasirodymo laikais visuomenė buvo jau gerokai nukrikščionėjusi ir praradusi solidarumą. Tad gailestingumą, kuris savo prigimtimi tegali būti laisvos valios aktas, turėjo pakeisti į socialiai neapgintų visuomenės sluoksnių gynimą orientuota valstybės politika, kaip Evangelijos įsakyto teisingumo realizavimas.

Istorijos tėkmėje nuosavybės formos nuolat kito. Katalikų Bažnyčia prisitaikė prie nuosavybės formų istorinės kaitos. Ji leido visas išsaugoti tiek, kiek jos neprieštarauja dorovės įstatymui, ir paliko jas reguliuoti valstybei („Quodragesimo anno“). Tačiau Katalikų Bažnyčia nepripažįsta XVIII amžiaus liberalų suformuluotos absoliučios privatinės nuosavybės koncepto. Katalikų mokymas skiria daikto valdymą (jus dominium), naudojimą (jus utilium) ir neribotą naudojimą (jus abutendi), tačiau toks naudojimas pateisinamas tik praktiškai neišsemiamų resursų atžvilgiu, pvz., oro. Savininkas, likdamas savo daikto savininku, turi susitaikyti, kad realaus nuosavybės panaudojimo ribas jam nustatys visuomenė valstybės įstatymų forma. Taip pat valstybė negali visiškai savavališkai keisti nuosavybės sampratos – visada turi likti prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę ir ją paveldėjimo keliu perduoti („Quodragesimo anno“).

Vadinasi, žmogus iš principo turi asmeninės nuosavybės teisę, bet faktiškai ją suteikia arba aprobuoja visuomenė valdžios vardu. Žmogus gali būti įsigijęs nuosavybę anksčiau už savo įsitraukimą į visuomenę, bet tiek, kiek jam reikia visuomenės pagalbos, jis turi suderinti savo santykį su daiktu iš naujo pagal visuomenės poreikį arba pripažinti visuomenės verdiktą savo santykiui su daiktu.

Toks Katalikų Bažnyčios mokymas. Taigi galima daryti išvadą, jog kun. M.Krupavičiaus suplanuota ir realizuota žemės reforma savo kertiniais principais neprieštaravo Bažnyčios mokymui. Tačiau kai kurie kun. M.Krupavičiaus perimti intelektualiniam elitui būdingi nuosavybės sampratos stereotipai kelia abejonių. Visų pirma tai susiję su privačios ir kolektyvinės (visuomeninės, valstybinės) nuosavybės griežtu atribojimu. Aišku, jog bet kuriuo atveju paveldėjimo teisė lieka esminiu bruožu, skiriančiu privačią nuosavybę nuo kolektyvinės. Tačiau susidaro įspūdis, jog daugelis nuosavybės institutą supranta pernelyg substancialiai, kaip kažką, atsietą nuo kitų žmogiškosios esybės sudedamųjų dalių (jo troškimų, tikslų, vaizdinių, tarkim, religinių, jausmų, gyvenimo įpročių ir pan.). Juk galima tokia situacija, kai privati nuosavybė substancialiai žmogui neduoda nieko daugiau nei visuomenė, kurioje vyrauja kolektyvinės nuosavybės santykiai. Valstybės įstatymai savininkui (ūkininkui arba dirbtuvės savininkui arba net dvarininkui) palieka tik tiek, kiek jiems reikia išgyventi ar šeimai išlaikyti, o visa kita mokesčių ar kitu pavidalu nusavinama. Žinoma, tai tik visiškai teorinė galimybė, galbūt niekur nerealizuota. Tačiau jei tai vyktų visiško visuomenės konsensuso sąlygomis, Katalikų Bažnyčios mokymui toks visuomenės susitvarkymas neprieštarautų. Be to, juk esama (ar bent jau būta) istorinių precedentų, kurie bent jau priartėjo prie tokios galimybės. Turimas omenyje vadinamasis švediškasis socializmas, kurį perestrojkos pradžioje kai kurie ekonomistai mums kėlė pavyzdžiu. Dabar įsivaizduokime valstybę, kurioje vyrauja kolektyvinės nuosavybės santykiai. Tai ideali valstybė, kuri savo piliečiams parūpintų visa tai, gal net ir daugiau, nei tai, ką privatiems savininkams palieka visuomenė su vyraujančia privačia nuosavybe.

Ir tokia valstybės politika, tarkim, turėtų visišką visuomenės palaikymą. Gyvenimo kokybės atžvilgiu nė viena iš šių dviejų visuomenių nebūtų pranašesnė viena už kitą. Katalikų Bažnyčia iš principo antrajam variantui taip pat neturėtų prieštarauti – juk tai būtų visuomenės susitarimo (formalaus ar neformalaus, t.y. išreikšto ypatinga, iškilminga sutartimi ar tiesiog prieštaravimo nebuvimu) pasekmė. Tad kur tada būtų galima įžvelgti privačios nuosavybės turėjimo privalumus, jeigu naudojimasis ja bet kuriuo atveju priklauso nuo visuomenės požiūrio ir jį atitinkančių susiklosčiusių teisinių ir kitokių formalių santykių? Juk visuomenė savo valstybinių organų pagalba turi teisę ne tik riboti naudojimąsi privačia nuosavybe, bet net ir nusavinti ją, jei to reikalauja visuomenės interesai (žinoma, atlyginant, bet, anot jėzuito Lehmkulio, tiek, kiek visuomenė tuo metu išgali tai padaryti, o, anot šv. Tomo Akviniečio, nuosavybė tėra socialinė funkcija, ir ne daugiau). Tai vienas klausimas. Jei iš tiesų egzistuotų labai griežtas atribojimas tarp privačios ir kolektyvinės nuosavybės, tada valstybės kūrėjams, rengiantiems konstituciją, tektų rinktis vieną iš jų. Kodėl jie turėtų pasirinkti visuomeninę santvarką, pagrįstą privačia nuosavybe?

Liberalai atsakytų: todėl, kad privati nuosavybė skatina iniciatyvumą, veržlumą, o tai savo ruožtu nulemia ekonominį efektyvumą ir spartų ūkio augimą. Mums tiktų Ženevos ir Nyderlandų pavyzdys. Tai buvo reformacijos išdavoje atsiradusios kalvinistų valdomos respublikos. Kalvinistai laikėsi vadinamosios predestinacijos doktrinos, pagal kurią ekonominė sėkmė buvo laikoma išganymo ženklu. Rezultatas – gana staigus jų suklestėjimas. Ar tai nulėmė nuosavybės santykiai? Ne, nes privati nuosavybė, vienokia ar kitokia forma, vyravo visoje Vakarų Europoje. Tai nulėmė pasikeitusios vertybės. Nepamirškime ir to, jog kalvinistėje Ženevoje asmens kontrolė ir netgi savotiškas bendruomeniškumas buvo žymiai labiau išreikštas nei katalikiškoje Europos dalyje. Beje, kartu su kalvinistais ekonominę sėkmę išganymo požymiu laiko ir žydų tauta, kuri finansų srityje visada vaidino reikšmingą vaidmenį ir daugeliu atveju jos finansiniam genialumui priskirtinas Europos materialinis suklestėjimas.

Taigi lemia visuomenės ar jos elito įsisąmoninti ar neįsisąmoninti tikslai, vertybės, pasaulėžiūra, religiniai vaizdiniai, solidarumo (arba pasiaukojimo) laipsnis, gyvenimo būdas ir sąlygos, o nuosavybės formos tėra viso to raiška. Jeigu visuomenė nori ekspansijos, visuomenė persitvarkys pagal tą poreikį ir pradės ją. Jei nori praturtėjimo, ji pertvarkys ir nuosavybės santykius pagal tą poreikį bei praturtės.

Dar pastebima, jog tik privati nuosavybė ugdo žmogaus savigarbą, orumą, darbštumą, tvarkingumą, taupumą. Šiuo atveju oponuojama kolektyvinės nuosavybės apologetams, neišryškinant, ar turima omenyje prievarta, ar laisvu piliečių sutarimu (pritarimu) kuriama visuomenė, kurios nariai linkę apsiriboti savo asmeninę nuosavybę ar net jos visiškai atsisakyti.

Galima sutikti, jog realiai privati nuosavybė – vienintelis galimas variantas šiame netobulame pasaulyje, nes, viena, didelėje visuomenėje (valstybėje) neįmanoma pasiekti visiško interesų darnumo – visuomenės solidarumo, o antra, praktiškai kolektyvinės (valstybinės, tirono) nuosavybės griebiamasi tada, kai norima savanaudiškais tikslais užvaldyti visuomenę. Tai yra tokiu atveju kolektyvinė nuosavybė virsta prievarta, kuri žlugdo pačią asmenybę.

Tačiau žinomas ir kitas istorinis precedentas – viduramžių vienuolynai. Jie išugdė šimtus šventųjų, o jų darbas taip pat buvo labai efektyvus. Todėl drąsiai galima teigti, jog asmenybės tobulėjimo ir efektyvumo raktas glūdi ne nuosavybės santykiuose, o tiksle, kurį visuomenė išsikelia, ir jos pasiryžime tikslo siekti solidariai. Tačiau tik laisvas apsisprendimas pasiaukoti siekiamam tikslui (tai reiškia didesniu ar mažesniu mastu apriboti savo laisvę (jei to reikalauja aplinkybės) ir disponavimą savo nuosavybe ar net visiškai jos atsisakyti) gali atnešti tokius vaisius.

Reziumuojant galima dar kartą užtikrinti, jog kun. M.Krupavičiaus žemės reformos projektas neprieštaravo Katalikų Bažnyčios mokymui, o modernios lietuvių tautos atžvilgiu to meto geopolitiniame ir pasaulėžiūriniame kontekste tai buvo vienintelis įmanomas sprendimas.

© 2005 "XXI amžius"