| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Jo pašaukimas gelbėti ir padėti Benjaminas ŽULYS
Kas pasitiki Viešpaties pagalba, tas pasilieka Dievo globoje. Šie žodžiai įrašyti Kauno Arkikatedros Bazilikos išorinėje sienoje įmontuotoje plokštėje. Čia, po juodu antkapiu, ilsisi Metropolinės kapitulos prelatas, kurį laiką buvęs Kauno arkivyskupijos valdytojas Stanislovas Jokūbauskis. Neseniai sukako 125 metai nuo šio iškilaus žmogaus gimimo. Prelatas buvo uolus sielų ganytojas, jaunimo globėjas, pedagogas, o vokiečių okupacijos metais išgelbėjęs nuo žūties žydų vaikus. Už šią pasiaukojančią veiklą 1999 metais jam Jeruzalėje buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. S.Jokūbauskio gimimo sukakties proga Kaune buvo surengtas minėjimas. Miesto savivaldybės salėje įvyko dokumentinio filmo Neparašytas Judelio dienoraštis premjera. Pagrindinis filmo veikėjas, dabar Izraelyje gyvenantis žydas Judelis Beilisas kažkada gerai pažinojo prelatą S.Jokūbauskį, drauge su juo gelbėjo savo tautiečių mažamečius vaikus. Apie tai jis ir pasakoja šiame filme. Dar visai jaunas J.Beilisas kartu su kitais žydais, jų šeimomis kalėjo Kauno gete Vilijampolėje, netoli tilto. (Dabar ten, prie buvusio įėjimo į getą, stovi paminklinis akmuo.) Žydai žinojo apie Judelio pažintį su prelatu ir pasiūlė drauge su kunigu gelbėti geto žydų vaikus. Judelis pabėgo į laisvę, nuplėšė nuo savo drabužių geltoną žvaigždę, ženklinančią, kad jis žydas, be to, dar nusidažė šviesia spalva plaukus ir nuėjo pas prelatą. Šis paprašė palaukti porą savaičių, kad galėtų pasirengti tokiai akcijai. Ir štai neilgai trukus J.Beilisas ėmė nešti iš geto mažylius tiesiog maiše po vieną, paslėptus tarp vatos gumulų. O gatvėse vaikščiojo esesininkai, kita sargyba. Teko imtis įvairių gudrybių, ypač piniginių kyšių, kad maišai su neaiškiu krūviu niekam neužkliūtų. Vaikučiai buvo perduodami S.Jokūbauskiui, o jis gelbėjo toliau. Abu gerai žinojo, kas už tai grėsė, nebūtų padėjęs nei kunigo luomas, nei padėtis visuomenėje. Taip buvo surengtas 21 gelbėjimo reidas. Padėjo tai, kad Judelis be akcento kalbėjo lietuviškai, mokėjo vokiečių kalbą, buvo šviesiaplaukis. O sargyba manė, kad tas jaunuolis neša iš kažkur nugvelbtą mėsą. Bet vienas kartas galėjo nemeluoti, rizikingų situacijų buvo iškilusi ne viena. O ką turėjo išgyventi kunigas S.Jokūbauskis, kažkur veždamas ir slėpdamas žydų vaikus, šiandien galima tik spėlioti. Aišku tik, kad jis tuomet apie riziką, mirtiną pavojų nesvarstė, o dirbo savo kilnų darbą. Vėliau, pokariu, J.Beilisas Vokietijoje ėmė rašyti dienoraštį apie tas atmintinas dienas. Jų atgarsiai gyvi ir šią dieną. Dokumentinio filmo premjeroje dalyvavo dokumentinio filmo režisierius Saulius Beržinis, taip pat pagrindinis veikėjas J.Beilisas, šiomis dienomis viešintis Lietuvoje, kur gyveno jo tėvai, jis pats. Prelatas S.Jokūbauskis buvo pagerbtas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, kur už jį buvo aukotos šv. Mišios. Jas aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Po jų prie prelato kapo bažnyčios šventoriuje susirinkusieji pasimeldė, padėjo gėlių. Toliau minėjimas persikėlė į greta esančio Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialinio muziejaus svetainę. Čia dar plačiau buvo prisimintas prelatas, jo nuopelnai Lietuvai, žydų tautai. Minėjime dalyvavo ir daugiau žmonių, kurie pažinojo garbųjį kunigą. Kun. Krizantas Juknevičius, SDB, papasakojo, kad prelatas buvo kilęs iš garbingos bajorų šeimos netoli Kelmės. Nuo to krašto esąs ir kun. K.Juknevičius, be to, jo tėvas ten dirbo vargonininku. Kai jaunasis K.Juknevičius stojo į kunigų seminariją, S.Jokūbauskis jau buvo jos vicerektorius, profesorius. Iš savo prisiminimų bei kitų pasakojimų K.Juknevičius žinąs, kad prelatas gelbėjęs žydų vaikus, o sovietmečiu lietuvius miško brolius. Jo požiūris buvęs visiems padėti, viską atiduoti kitiems, nieko nepasiimti sau. O kaip jis dalyvaudavo šv. Mišių aukoje tai buvusios išties nuostabios valandėlės. Kun. K.Juknevičiui prieš kurį laiką teko aplankyti Vatikane popiežių Joną Paulių II. Popiežiaus rankos paspaudime, jo veido išraiškoje K.Juknevičius tarsi įžvelgė prelatą S.Jokūbauskį tiek pagarbos, dvasinės šilumos, netgi išorinio panašumo jis įžvelgęs Jono Pauliaus II laikysenoje. Gal tai buvo išankstinis nusiteikimas, o gal taip buvo iš tikrųjų, dabar svarstė kunigas Krizantas. Minėjime dr. Saulius Lukėnas prisiminė, kaip jis prieškariu mokėsi Kauno Aušros berniukų gimnazijoje, kur kapelionu ir klasės auklėtoju buvo kun. S.Jokūbauskis. Tai buvęs tikras pedagogas, mokėjęs bendrauti su mokiniais, juos mylėjęs ir gerbęs. Minint prelatą S.Jokūbauskį, pasakyta, kad vokiečių okupacijos laikais buvo ir daugiau žmonių, kurie gelbėjo žydus. Vieni tokių lietuviai Antanas ir Marija Macinavičiai. Jie išgelbėjo į Vilijampolės getą patekusį dešimtmetį Aleksandrą Štromą, vėliau tapusį žymiu filosofu. Minėjime dalyvavusi A.Štromo žmona dainininkė Violeta Rakauskaitė-Štromienė papasakojo apie Vilijampolės žydų getą ir sukurtą dainą, kurią išraiškingai ir jausmingai atliko. Minėjime Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius pastebėjo, kad ir didžių žmonių gyvenime būna minusų. Štai ir prelatą S.Jokūbauskį sovietinis saugumas siekė palaužti, įvairiais būdais sugniuždyti Bažnyčią. Matyt, neištvėręs kagėbistų persekiojimų, prelatas parašė kreipimąsi į lietuvių partizanus, miško brolius, kad jie gera valia pasiduotų sovietinei valdžiai. Tiesa, jis kunigams sakęs, kad tą kreipimąsi bažnyčiose skaityti nebūtina. Kreipimasis buvo pagarsintas tuometėje sovietinėje spaudoje, dėl to prelatas labai išgyvenęs ir atgailavęs. Sovietų organai suprato, kad S.Jokūbauskis netapo jų uoliu tarnu. Jis ir toliau pasiaukojamai atliko savo bažnytines pareigas. Pas Aukščiausiąjį jis išėjo su gausiu gerų darbų kraičiu ir nuoširdžia atgaila. Beje, iki šiol tiksliai nežinoma, ar prelatas mirė (1947 m.) natūralia mirtimi. Gal čia savo nagus prikišo sovietinis saugumas? Kaunas
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |