| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Lietuvis misionierius Indijoje Marija TRASAUSKIENĖ
Lietuvos valstybinis centrinis archyvas gavo vertingų dovanų. Penkiasdešimt metų Kanadoje gyvenęs Jonas Miltenis padovanojo viso savo amžiaus triūsą per 100 dokumentinių filmų, fotografijų, originalios aparatūros. Filmuose užfiksuoti išeivijos gyvenimo momentai įvairiose šalyse, svarbi prieškario dokumentika, įsigyta už savo sunkiu darbu sukauptas lėšas. Kaip antai prancūzo kareivio nufilmuoti 1923 metų įvykiai Klaipėdoje. Nepaprastai įdomus pusantros valandos trukmės filmas apie kunigo Jono Svirnelio (1913-1973) veiklą Indijoje. Misionierius salezietis galbūt pats filmavo, nes jis užfiksuotas vos keliuose kadruose. Daugiausia galime pamatyti jo auklėtinius mažuosius indų vaikus. Jie mokosi, patarnauja bažnytėlėje, sportuoja. Daug etnografinių vaizdelių darbai, papročiai, gamta. Kad galėtume geriau susipažinti su filmo kūrėju, pasklaidėme, kas parašyta apie kun. J.Svirnelį, trisdešimt vienerius metus apaštalavusį Indijoje. Neturtingas jaunuolis gimė Dzūkijoje, Sklėrių kaime. Vos pradžios mokslus baigusį jaunikaitį saleziečiai pakviečia lavintis Italijoje. Nutaręs sekti kunigo Jono Bosko pėdomis, atkalus dzūkas Perozoje baigė licėjų, buvo priimtas į noviciatą. Siekdamas tapti misionieriumi, nuo 1934 metų mokėsi Indijoje, kur baigė filosofijos ir teologijos studijas. 1945 metais buvo įšventintas kunigu. Pirmoji misionieriaus darbo praktika Lakhimpuro saleziečių mokykloje netoli Kalkutos. Po stipraus žemės drebėjimo laukė atstatymo darbai, naujos bažnyčios, mokyklos, bendrabučio statyba. Pasirodęs kaip sumanus ekonomas, kun. J.Svirnelis netrukus buvo išsiųstas savarankiškai dirbti į atkampią Asamo provinciją, netoli dabartinio Bangladešo. Apie misionieriaus gyvenimą jis nuolat rašė į saleziečių centrą Turine: apie gaunamas aukas, steigiamas mokyklas, statomas bažnyčias. Iš viso jis pastatė net penkias bažnytėles, viena ypač puošni, kaip pats sakė - nuduodanti lietuvišką klėtį, su keturiomis kolonomis. Joje galėdavo melstis, giedoti apie penkis šimtus jaunuolių. Nedidelėje parapijoje būtinai veikė mokykla, mokinių bendrabutis, kur kunigui patarnaudavo jau pasimokę vietiniai berniukai. Tikrai ne rožėmis klotas misionieriaus gyvenimas. Nepaliaujamas karštis, plėšrūs žvėrys, nuodingos gyvatės, ligas platinantys moskitai nuolatiniai palydovai. Labai vaizdžiai savo ir kitų misionierių gyvenimą aprašė kunigas salezietis Antanas Sabaliauskas (1905-1987) knygoje Paslaptingoji Indija (1939). Jis rašė: Indija, tiesa, pasakiška, graži, bet mūsų akimis čia pasidairius, Dievulėliau mano, kaip spaudžia širdį. Koks baisus čiabuvių skurdas, koks vargas, kokios mąstysenos nesąmonės, koks sunkus prietarų jungas, koks stabmeldystės retežiais sukaustytos dvasios sunykimas. Moteris laikoma tarsi darbo gyvuliu ir turi vergauti vyrui, tenkinti jo užgaidas, o gyvuliai, kaip karvės, laikomos dievybėmis, jų nevalia pjauti, nevalia užgauti Vos dvejus metus ištvėrė minėtos knygos autorius misionieriaus gyvenimą, netiko klimatas. Tad tuo labiau stulbina kun. J.Svirnelio ištvermė ir nuveikti darbai. Atkampioje, neturinčioje geresnių kelių Asamo provincijoje vienintelė jo susisiekimo priemonė buvo motociklas. Kai tekdavo brautis per neįžengiamas džiungles, vietiniai gyventojai kartais parūpindavo dramblį. Pirmosios šventyklos, kuriose skelbė Kristaus žodžius, - nedidelės molio drėbtos trobelės arba vešlesnio medžio pavėsis. Iki aštuonerių metų vaikai čia lakstydavo nuogi. Kunigas per pamaldas jiems duodavo nors laikraščio lapelį prisidengti. Gyvendamas tarp žemiausių kastų indų, kur klestėjo didžiausias skurdas, gelbėjo vaikus nuo bado. Sumokėjęs vos kelis dolerius, nupirkdavo mažus vaikelius turguje, gyvenvietėse ir nusiųsdavo į vienuolijų išlaikomas našlaičių prieglaudas. Ten jie išmokdavo ne tik rašyti, skaityti, bet ir amatų. Mergaitės, pasimokiusios našlaitynuose, buvo labai geros nuotakos, parengtos šeimos gyvenimui. Nors ir apsikrikštiję, indai dažnai tebegarbino savo senas dievybes. Jei ant altoriaus pasirodydavo kokia dvimetrinė kobra, niekas nepadėdavo jos nugalabyti, išbėgdavo iš bažnytėlės. Aštuonių šimtų milijonų gyventojų šalyje pusė buvo beraščiai. Iki nepriklausomybės 1945 metais Indijoje klestėjo apie 200 svarbesnių kalbų, buvo žinoma keli tūkstančiai dialektų. Kad galėtų geriau susikalbėti su savo ganomomis avelėmis, kun. J.Svirnelis išmoko net šešias indų kalbas. Apie sunkų varguolių gyvenimą saleziečiams Italijoje jis rašė: Jau apsigyvenome naujame misijų bare, susipažinau su vietos gyventojais. Pirmiausia į akis krito jų vergiška, baudžiauninkiška dvasios būklė. Parijai žemiausias luomas sunkiai dirbo didžiulėse plantacijose aukštesnio luomo išnaudojami. Kadaise čia būta civilizuotesnio gyvenimo. Apie tai byloja išlikęs karališkasis kelias, kuriuo seniai neberieda karališkosios karietos, o vien tik vos vos ritasi dviratės arbos, traukiamos buivolų ar taurų, prasilenkia kupranugariai, apkrauti sunkiais nešuliais. Ir tik labai retai pravažiuoja vienas kitas autobusas, keldamas dulkes. Toliau misionierius cituoja vieno parijų būrio vado mintis: Su mumis elgiasi blogiau kaip su šunimis. Islamas mums ne tik nesuteikė gerovės, palyginti su ankstesne hindų religija, kurią išpažinome, bet padarė vergais. Mes tapome prakeikta paderme, kuri gali būti valdoma tiktai lazda. Kun. J.Svirnelis tęsia: Klausiausi jo ir galvojau, kad tokių parijų, kaip jis, Indijoje daugiau kaip septyniasdešimt milijonų. Neretai jie renkasi krikščionybę, tikėdami, jog taip išsivaduos iš žeminančios vergijos. Skurdo ir vargų prispausti parijai tiesia į mus rankas, šaukiasi žmoniškos pagalbos. Ir mes ją teikiame. Kad žinotumėte, kaip džiaugiasi tie suaugę ir vaikučiai, kuriuos mes išmokome skaityti ir rašyti, pažinti mūsų tikėjimą, mūsų Dievą Bet tam reikia mokyklų Dievas gausiai atlygins tiems, kurie mus parems. 1962 metais misionierius ir jo auklėtiniai patyrė didžiulį išbandymą. Tų metų Saleziečių balse (Nr. 4) kun. J.Svirnelis aprašė raudonųjų, geltonųjų įsiveržimus, kinų ir indų susirėmimą. Buvo išblaškyta Dibrugarho kun. J.Bosko mokykla, užimta indų kareivių. Iš jo asmeninių daiktų liko tik pelenų krūva. Pablogėjus sveikatai, 1965 metais kun. J.Svirnelis grįžo į Italiją. Nenutraukęs ryšių su Indija, rūpinosi misijų šalpa. Po sunkios ligos mirė 1973 metais, palaidotas Fraskačio kapinėse, greta kitų saleziečių. Panašių vargų ir džiaugsmų patyrė kitose šalyse gyvenę misionieriai saleziečiai. Nors keletą jų paminėsime. Kinijoje 1931-1951 metais apaštalavo kunigas Petras Urbaitis. Baigęs studijas ir įšventintas kunigu, gerai išstudijavęs sunkią kinų kalbą, kun. P.Urbaitis mokė vaikus mokyklose, lankė ligonius, atversdavo į katalikybę ir inteligentus. Deja, skaudžiai nukentėjo nuo raudonųjų komunistų. Pusantrų metų praleidęs kalėjime, bado ir ligų iškankintas, buvo išgintas iš šalies, kur nuveikė daug gerų darbų. Savo išgyvenimus jis aprašė knygoje Kinija-Azijos milžinas (1974). Šiais metais švęsime kun. P.Urbaičio (1915-1994) devyniasdešimtąjį gimtadienį. Dar labiau nukentėjo kunigas Antanas Perkumas (1909-1986) per kinų ir japonų karą. 1941 metais Honkonge, gelbėdamas amatų mokyklos, kurioje direktoriavo, vaikus, buvo sužeistas, tapo luošiu. Atsisveikindama su misionieriumi, vietinė anglų valdžia už dvidešimt pasiaukojamo darbo metų padovanojo medžio drožiniais puoštą skrynią, pilną vertingų dailės dirbinių. Šiuo metu šilkais siuvinėti paveikslai kabo saleziečių namuose Palemone. Vazelės, dėželės, rankų darbo šedevrai eksponuojami erdviame vestibiulyje. Ištuštintoje dėžėje sukrauti Brazilijoje dirbusio kunigo Kazimiero Bėkštos (1924-1998) raštai. Jo veiklą plačiai aprašė kun. A.Saulaitis knygoje Lietuvių misijos Amazonėje (išleista kartu su A.Guobiu 2002 metais). Nepaprastos ištvermės kun. K.Bėkšta, keliaudamas per neįžengiamas džiungles, atlaikė net vienuolika maliarijos priepuolių. Kiek pasveikęs, vėl vykdavo į tolimiausius Amazonijos kaimelius, užrašė indėnų papročius. Parengė kelių genčių elementorius, rašė žodynus, išvertė Evangeliją. Už žinias pateikėjams užmokėdavo iš savo algos, gaunamos Krikščioniškosios kultūros ir socialinių mokslų institute Manauso mieste. Amazonijos srities sostinėje jis įkūrė indėnų etnografijos muziejų. Kun. A.Saulaitis rašė, jog lietuviai turėtų didžiuotis, kad jų gentainis mokslininkas, 25 metus praleidęs džiunglėse, ne vienai tautai yra sukūręs raidyną, parašė tomis kalbomis pirmuosius veikalus. Tuo tarpu kun. K.Bėkštos palikimo saugotojas susirūpinęs: kas išstudijuos, paskelbs šiuos darbus? Vien dienoraščiai, parašyti nepaprastai vaizdinga kalba, būtų ne mažiau įdomūs negu garsiojo protestantų misionieriaus A.Šveicerio raštai.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |