Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Provincija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Viešpaties buvimas mūsų gyvenime

Mindaugas BUIKA

Vaikas susidomėjo gėlių kilimu, kuris Vokietijos Miulenbacho kaime išklotas Devintinėms – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventei

Lenkų mergaitės mėtė gėlių žiedlapius priešais nešamą monstranciją

Jaunosios Lenkijos Lovičo miesto gyventojos per Devintinių procesiją

Tūkstančiai žmonių susirinko Ispanijos Sevilijos mieste stebėti tradicinės „Corpus Christi” procesijos EPA-ELTA nuotraukos

Eucharistijos metų ypatingos Devintinės

Šiais Bažnyčioje švenčiamais Eucharistijos metais liturginė Devintinių – Kristaus Kūno ir Kraujo pagarbinimo – šventė buvo celebruojama su ypatingu iškilmingumu, visame pasaulyje rengiant tradicines „Corpus Christi“ procesijas miestų gatvėmis. Vatikane, kur kaip ir kai kuriose kitose Europos šalyse – Vokietijoje, Lenkijoje, Kroatijoje – Devintinės yra valstybinė nedarbo diena, pagrindinės apeigos vyko gegužės 26 dieną, tai yra 60-ą dieną po Velykų, kaip ir buvo nustatęs dar XIII amžiuje popiežius Urbonas IV. Tačiau daugelyje kitų šalių, taip pat ir Italijoje, dabar Devintinių apeigos nukeliamos į artimiausią sekmadienį, šiemet – gegužės 29 dieną.

Devintinių šv. Mišių aukai Laterano Šv. Jono bazilikoje ir procesijai su Švenčiausiuoju Sakramentu į Švč. Mergelės Marijos didžiąją baziliką pirmą kartą vadovavęs popiežius Benediktas XVI savo homilijoje, pasiremdamas nuorodomis į Evangeliją, prasmingai palietė svarbias apaštalavimo, šventumo, bendrystės su Jėzumi, maldų prašant Dievo Motinos užtarimo temas. Priminęs popiežiaus Jono Pauliaus II duotą Švč. Mergelės Marijos, kaip „Eucharistijos moters“, apibūdinimą, Šventasis Tėvas sakė, kad jis mus moko, „ką reiškia eiti į bendrystę su Kristumi: Marija atidavė Jėzui savo kūną, savo kraują ir tapo Žodžio gyvąja buveine“, taip sieloje susivienydama su Jo esamybe.

Dievo meilės dovanos nešimas tautoms

Homilijos pradžioje popiežius Benediktas XVI Devintinių eiseną palygino su Didžiojo ketvirtadienio eucharistine procesija, kurioje Bažnyčia lydi Jėzų į Aukštutinę menę, į Alyvų kalną, į Jo kančią ir mirtį. „Tą naktį Jėzus išeina ir atsiduoda į išdaviko, blogio angelo, rankas ir kartu įveikia tą naktį, įveikia blogio tamsybę, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Tik taip Eucharistija, įsteigta Aukštutinėje menėje, randa visišką išsipildymą: Jėzus tikrai atiduoda savo kūną ir savo kraują. Peržengdamas mirties slenkstį, Jis tampa Gyvąja Duona, tikrąja mana, neišsenkančiu maistu visam laikui. Kūnas tampa gyvenimo duona“.

Po tokio įspūdingo Didžiojo ketvirtadienio slėpinio aptarimo, popiežius Benediktas XVI sutelkia dėmesį į „Corpus Christi“ procesiją, kurios įžvalga jo homilijoje pateikiama jau iš Prisikėlimo džiugesio perspektyvos. Priminęs Evangelijos pasakojimą, kaip angelas praneša moterims apie Jėzaus prisikėlimą ir kad Jis eina priekyje jų į Galilėją, Popiežius paaiškina, jog taip nurodoma visa išganymo esmė. „Jėzus eina priekyje mūsų pas Tėvą, Jis kyla į Dievo aukštybes ir kartu kviečia mus sekti Juo“. Tačiau vienintelis kelias yra ėjimas „į Galilėją“, kuri žydams buvo pagonių prieangis, ir iš ten – „į visas pasaulio gatves, nešant Evangeliją visoms tautoms, kaip Jo meilės dovaną visų laikų žmonėms“. Taigi išganymas pasiekiamas vykdant Bažnyčiai patikėtą evangelizavimo uždavinį, kurio simbolinė išraiška kaip tik yra Devintinių procesija su Švč. Sakramentu.

„Eucharistijos sakramento galia peržengia mūsų Bažnyčios sienas, šiame sakramente Viešpats visada keliauja į pasaulį, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI, pabrėždamas Jėzaus buvimo Eucharistijoje visuotinį aspektą. – Mes nešame Kristų duonos pavidalu į mūsų miestų gatves. Mes patikime šias gatves, šiuos namus – mūsų kasdienį gyvenimą – Jo gerumui... Tegul mūsų kasdienis gyvenimas būna kupinas Jo buvimo“. Taip Viešpačiui simboliškai pristatomos visos realaus gyvenimo problemos su senų ir jaunų žmonių rūpesčiais, ligomis, vienišumu ir nepritekliais, prašant Jo palaiminimo ir paramos.

Bendrystė su Jėzumi ir šventumas

Savo homilijoje Šventasis Tėvas taip pat iškėlė kitus du svarbius Švč. Sakramento priėmimo – „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26) – aspektus: bendrystę su Jėzumi ir šventumo poreikį šiam aktui. „Prisikėlęs Viešpats, esantis duonoje, negali būti „suvalgomas“ kaip paprastas duonos gabalėlis, – sakė Benediktas XVI. – Valgyti šią duoną, vadinasi, bendrauti, vadinasi, eiti į bendrystę su gyvojo Viešpaties asmeniu. Ši bendrystė, šis „valgymo“ aktas yra tikras dviejų žmonių susitikimas, leidimas būti persmelktam gyvenimu To, kuris yra Viešpats, To, kuris yra mano Kūrėjas ir Išganytojas“. Taigi priimdamas Eucharistijoje esantį Jėzų, tikintysis save perkeičia, „esti darnoje su Tuo, kuris yra gyvoji Duona“.

Kitas svarbus aspektas yra reikalavimas, kad, einant į bendrystę su Jėzumi, esančiu Eucharistijoje, reikalingas atitinkamas pasirengimas, nuskaistinimas, atgaila. „Senosios Bažnyčios liturgijoje šventosios Komunijos dalijimas buvo pradedamas šiais žodžiais: Sancta sanctis – šventoji dovana, skirta tiems, kurie pasidaro šventi“, – sakė Popiežius. Jis priminė apaštalo Pauliaus perspėjimą Korinto tikinčiųjų bendruomenei, kad žmogus pirma turi gerai ištirti savo sąžinę, ar yra vertas, ir tik „tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės“ (plg. 1 Kor 11,28).

Po beveik šimtmečio pertraukos Devintinių procesijos tradiciją Romoje 1979 metais atgaivinęs popiežius Jonas Paulius II pusantro kilometro atstumą nuo Laterano Šv. Jono katedros iki Švč. Mergelės Marijos didžiosios bazilikos su maldininkais paskui nešamą monstranciją eidavo pėsčias. Nuo 1994 metų, kai Popiežiui eiti buvo vis sunkiau, Švč. Sakramentas su klūpančiu Jonu Pauliumi II buvo lėtai vežamas ant specialios girliandomis išpuoštos platformos. Tokia platforma buvo naudojama ir dabartinių Devintinių procesijoje. Pasiekus Dievo Motinos šventovę, popiežius Benediktas XVI padėjo monstranciją ant aikštėje įrengto altoriaus ir po maldingos adoracijos lotynų kalba suteikė eucharistinį palaiminimą.

© 2005 "XXI amžius"