Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Provincija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Svarbiausia – malda

Jolita ŽURAUSKIENĖ

1964 metais Petras Purlys Želvos bažnyčioje priėmė Pirmąją Komuniją Asmeninio archyvo nuotrauka

Kun. Petras Purlys 50-mečio proga buvo pagerbtas parapijiečių Vlado URBONO nuotrauka

Balandžio 16-ąją Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios klebonui kun. Petrui Purliui sukako 50 metų. Nuvilnijus visų gerbiamo klebono jubiliejiniam šurmuliui, su juo kalbame apie pašaukimą, apie kunigų gretų mažėjimą Lietuvos katalikų bažnyčiose, maldos galią. Apie savo paties nuveiktus darbus kunigas kalba nenoriai, tuo tarpu su didele meile mini jį supančius žmones.

Silpnas dvasinis pasaulis veda į pagundas

Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriato duomenimis, šalyje pernai metais buvo 717 kunigų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą - per du tūkstančius. Dabar kunigai Lietuvai rengiami keturiose seminarijose, jose studijuoja per 200 klierikų. Po kelerių metų šis skaičius gali būti dar mažesnis. Pasak kun. P.Purlio, retėjančias Lietuvos Katalikų Bažnyčios tarnų gretas lemia mažėjantis gimstamumas. Vaikų stygius jaučiamas ir mokyklose. „Mažėja pašaukimų kunigystei, nes dabartinis jaunimas nesugeba rimtai apsvarstyti kunigystės naštos. Reikia daugiau praktikuoti dvasingumą, maldą, tikėjimą. Dauguma jaunų žmonių, susidūrusių su gyvenimo tikrove, neištveria, nes jų per silpnas dvasinis pasaulis. Jie nemoka nuoširdžiai melstis, mąstyti, save kontroliuoti. Jaunimą pagauna kitokia informacija, kuri juos nukreipia kita linkme. Ieškodami lengvesnio gyvenimo jauni žmonės pameta kelią dėl takelio. Malda – gyvenimo pagrindas”, - nuoširdžiai sako kunigas.

Kunigystei būtinas pašaukimas

Kun. P.Purlys tikina, kad kiekvienas žmogus turi pajusti savąjį pašaukimą. „Kiekvienam žmogui dovanota laisvė ir pašaukimas. Pašaukimą į dvasinį luomą jaunuoliai turi jausti širdimi. Taip pat jie privalo stebėti ir įvertinti save, savo žodžius, savo veiksmus, savo mintis. Malda turi teikti džiaugsmą, buvimas bažnyčioje – lengvumą. Kad jaunuoliai pasuktų kunigystės keliu, nuo pat mažens privalo įgyti tvirtą tikėjimą. Šį pagrindą pirmiausia turi pakloti tėvai, šeima. Įstoję į seminariją jaunuoliai privalo nuolat savęs klausti, ar tikrai yra šaukiami Dievo, daryti nuoširdžią sąžinės sąskaitą, girdėti Jėzaus žodžius: „Sek paskui mane”. Jei apleidžiama malda, kyla nesantaikos ne tik šeimose, bet ir kunigai padaro klaidų”, – tvirtina klebonas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, politinę ir tikėjimo laisvę, žmonės pradėjo drąsiau lankyti bažnyčias. Deja, paaiškėjo, kad tikėjimo laisvė blėsta, bažnyčiose trūksta jaunimo. „Mūsų žmonės per daug sumaterialėjo, pristigo dvasinių vertybių. Jaunoji karta, nors girdi mokyklose apie tikėjimą, tačiau nemato tėvų pavyzdžio. Tėvai praleidžia sekmadienines šv.Mišias, vaikai – taip pat”, - šiandieninę padėtį apibūdina kun. P.Purlys.

Prieš pamokas užsukdavo į bažnytėlę

Mažasis Petriukas gimė Želvos seniūnijoje, Aginčių kaime. Meilūnuose būsimasis kunigas lankė pradinę mokyklą ir, pasak mokytojos Genovaitės Grigaliūnienės, gerokai skyrėsi nuo savo bendraamžių. Tuo metu mokytoja nė neįtarė, kad pradinukas, atsiskyręs nuo savo bendraamžių, panirdavo į maldą. Nuo pat vaikystės P.Purlys nešiodavosi rožinį. Iš Aginčių į Želvą mažasis Petriukas kulniuodavo pėsčiomis, prieš pamokas suspėdavo pasimelsti Želvos bažnytėlėje. Sekmadieniais šv.Mišias išklausydavo Balninkuose, Kurkliuose, Ukmergėje. Būsimajam kunigui labai patikdavo Gavėnios metu apeiti Kryžiaus kelią. Nors tėvai buvo praktikuojantys katalikai, P.Purlys dažniausiai į bažnyčią eidavo vienas.

„Bene kasdien, grįždamas iš mokyklos į namus, stabtelėdavau pušynėlyje šalia tėvų namų. Čia, ramioje aikštelėje, niekieno netrukdomas, galėjau pabendrauti su Dievu. Man šios valandos brangios ir įsimintinos iki šiolei”, - savo mintimis dalijasi kun. P.Purlys. Neatsitiktinai praėjusiais metais toje kunigo širdžiai brangioje aikštelėje iškilo ąžuolinis kryžius. Šventindamas kryžių kun. P.Purlys prisipažino, jog šis kryžius – padėka Dievui už pašaukimą.

Kunigas turi būti autoritetas

Savo svajonėmis apie kunigystę P.Purlys išdrįso pasidalyti tik su savo šeimos nariais. Jis į Kauno kunigų seminariją įstojo tokiu metu, kai kunigai ir Katalikų Bažnyčia buvo persekiojami, todėl pasirenkant kunigo kelią reikėjo būti labai tikinčiam, tvirto charakterio. „Kunigas man buvo autoritetas. Jis man atvėrė visas duris į bažnyčią. Jaučiau kunigui pagarbą, dėkingumą. Per suteiktus sakramentus gavau Dievo malones. Į kunigų seminariją išleido ir sutiko kunigas Jonas Tomkus”, - prisiminimais dalijasi jubiliatas.

Kovo 31-ąją sukako aštuoneri metai, kai kun. P.Purlys buvo paskirtas Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios klebonu. Gegužės 29 dieną sukaks 22 metai, kuomet P.Purlys buvo įšventintas kunigu. Jis tikėjimo tiesas, Dievo meilę skleidė Vilniuje, Druskininkuose, Kabeliuose, Marcinkonyse, Kaišiadoryse, Kaune, Žemaitkiemyje, Lyduokiuose, Ukmergėje. Vilniaus Šv.Mikalojaus bažnyčioje P.Purliui ne tik buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas, čia prasidėjo ir jo kunigystės kelias.

„Švč.Trejybės bažnyčia išgražėjo savo išore, tačiau vidinės sienos taip pat reikalauja remonto, reikėtų nuimti bažnyčioje įrengtą perdengimą, pakeisti langus, duris”, - kasdienius darbus vardija kunigas.

Jubiliatas atvirauja, kad atsukus laiko ratą atgal pasirinktų tą patį gyvenimo kelią, kuris teikė džiaugsmą. Kun. P.Purlys prisipažįsta, kad ateityje žada dar labiau stiprinti maldą, tobulėti dvasiškai.

Ukmergė

© 2005 "XXI amžius"