Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Provincija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ar išgis „Europos paliegėlė“?

Petras KATINAS

Vokietijos Krikščionių demokratų sąjungos pirmininkė Angela Merkel ir Bavarijos ministras pirmininkas Edmundas Štoiberis EPA-ELTA nuotrauka

Visame pasaulyje, o ypač Europoje ir JAV, pasipylė gausybė komentarų dėl regioninių rinkimų Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, kuri beveik visą pokario laikotarpį pagrįstai buvo laikoma dabar valdančiųjų Vokietijos socialdemokratų partijos neįveikiamu bastionu. Nepaisant vis krintančio kanclerio Gerhardo Šrioderio partijos populiarumo, niekas nesitikėjo, kad Vokietijos socialdemokratai pralaimės rinkimus šioje žemėje ir dar tokiu triuškinančiu rezultatu. Nepaisant to, ar kancleriui G.Šrioderiui pavyks jo sugalvotas gudrus manevras surengti pirmalaikius Vokietijos Bundestago (parlamento) rinkimus dar šių metų rudenį, dauguma didžiausių Europos laikraščių jau skelbia, kad G.Šrioderio dienos Vokietijos kanclerio poste – suskaičiuotos. Pasak Londono „Times“, Šiaurės Reino-Vestfalijos rinkėjai sumalė kanclerio socialdemokratus „į miltus, kad net žiežirbos lėkė“.

Todėl jau visais balsais aptarinėjama galimo naujojo Vokietijos kanclerio, tiksliau, kanclerės, kandidatūra. Kalbama apie Krikščionių demokratų sąjungos lyderę Angelą Merkel ir apie tai, jog pirmą kartą Vokietijos istorijoje kanclere taps moteris. Beje, A.Merkel gimė ir augo komunistinėje Rytų Vokietijoje ir puikiai išmano, konkrečiai, Rusijos reikalus. Neatsitiktinai daugelis politikos specialistų lygina A.Merkel su legendine Didžiosios Britanijos premjere Margaret Tetčer. Ji charakterizuojama kaip labai ryžtinga, sugebanti kovoti už savo įsitikinimus moteris. Pagal profesiją, ji yra fizikė.

Tačiau, atrodo, šie regioniniai rinkimai ir jų rezultatai labiausiai nuvylė ne tiek kanclerį G.Šrioderį, kiek Rusijos prezidentą V.Putiną. Juk G.Šrioderis per visą dviejų kadencijų buvimo valdžioje laiką buvo didžiausias Maskvos interesų gynėjas, savo pataikavimu Kremliui pralenkęs kitus du V.Putino bičiulius Europos Sąjungoje – Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką ir Italijos premjerą Silvijų Berluskonį. Jeigu Paryžius ir Roma kartais nedrąsiai primindavo V.Putinui, pavyzdžiui, Čečėnijos karo problemą ar grubų susidorojimą su neįtikusiu Kremliui naftos kompanijos „Jukos“ vadovu Michailu Chodorkovskiu, tai iš G.Šrioderio nebuvo girdėti net užuominų apie tai. Be to, G.Šrioderis nuolat susitikinėja su Rusijos prezidentu tiek oficialiai, tiek „šeimyninėje“ aplinkoje, niekam ir ne paslaptis, kad G.Šrioderio Vokietija tapo svarbiausia Rusijos interesų gynėja Europos Sąjungoje ir kitose tarptautinėse organizacijose. V.Putinas susitikdavo su G.Šrioderiu kur kas dažniau nei su pagrindiniu Maskvos sąjungininku Baltarusijos prezidentu A.Lukašenka.

Be to, G.Šrioderis nuolat pabrėždavo savo antiamerikietiškumą, ir ta prieš Vašingtoną nukreipta politika tapo vos ne dabartinio kanclerio savotišku ritualu. Daugeliui vokiečių, kurie dar nepamiršo, kad tik JAV ryžtingos politikos dėka pavyko sužlugdyti Sovietų Sąjungos planus užgniaužti blokados varžtuose Vakarų Berlyną. Ir apskritai, be JAV paramos ir jų kovinių pajėgų buvimo tuometinėje Vakarų Vokietijoje, dar nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę.

Juk G.Šrioderiui būnant Vokietijos kancleriu, Berlynas faktiškai tapo Maskvos advokatu Vakarų pasaulyje. Todėl V.Putinui yra ko nerimauti.

Aišku, socialdemokratų pralaimėjimo priežastis Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje buvo ne tik pernelyg nuolaidus ir nuolankus Vokietijos valdžios elgesys Rusijos atžvilgiu. Didelę reikšmę turėjo ir vis augantis nedarbas, Vokietijos ekonominis nuosmukis. Nedarbas išaugo iki 12 proc. ir pabaigos tokiam augimui nematyti. Neatsitiktinai vis dažniau G.Šrioderio valdymo metais Vokietija pradėta vadinti „Europos paliegėle“.

© 2005 "XXI amžius"