|
Palanga mini didvyrius
Benjaminas ŽULYS
Muziejus šalia kelio
Šiame populiariame Lietuvos kurorte, J.Basanavičiaus gatvėje, netoli ošiančios jūros, kukliame tvarkingame namelyje raudonu čerpių stogu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyriaus iniciatyva jau penkiolikti metai veikia Palangos tremties ir rezistencijos muziejus. Jo stenduose ir ant sienų gausybė nuotraukų, kitų eksponatų, pasakojančių apie tremtinių išgyventus metus įvairiose Rusijos platybėse, tų žmonių kančias, dvasinius išgyvenimus, tėvynės ilgesį, viltį kada nors sugrįžti į laisvą gimtinę. Tie eksponatai buvo politinių kalinių išsaugoti ir įvairiais būdais pargabenti į Lietuvą, Palangą, jos apylinkes, iš kurių diduma tų žmonių buvo išvežti. Ne visi jie grįžo, nemažai jų pasiliko gulėti svetimoje žemėje kaip tūkstančiai kitų lietuvių. Apie tai byloja ant sienos kabantis tremtyje padirbdintas juodas medinis kryžius su Nukryžiuotoju. Su šiuo kryžiumi tremtyje buvo į kapines palydėti ten mirusieji lietuviai. Daug tų palydų buvo, kryželis regėjo daug liūdesio, skausmo ir ašarų. Dabar jis yra čia, šalia kankinio vyskupo Vincento Borisevičiaus nuotraukos.
Tą dieną muziejuje budėjusi buvusi tremtinė Irena Stonkienė papasakojo daug įdomių bei reikšmingų dalykų apie kitų ir savo gyvenimus toli nuo gimtųjų vietų. Ji pati su šeima 1949 metais buvo ištremta todėl, kad jos darbštūs tėvai turėjo ūkį, o svarbiausia, kad jos vyro brolis Kazys, būdamas Lietuvos partzanu (slapyvardis Simas), kovojo su sovietų okupantais ir žuvo. Moteris gerai prisimena tremtyje praleistus devynerius metus Krasnojarsko krašte, Sajano kalnynuose, kur, kaip daugelis lietuvių, dirbo miškuose. Nepaisant to, kad darbo sąlygos buvo labai sunkios, bet dar trūko ir geriamo vandens. Žiemą tremtiniai tirpdindavo sniegą ir taip prasimanydavo vandens, o vasarą jo atsigabendavo iš šešių kilometrų nuotolio. Bet žinia, be vandens neišgyvensi, tekdavo gabentis ir jį taupyti. Be to, žmones masiškai kankino utėlės, blakės, tarakonai. Gėrė mūsų kraują... liūdnai kalba I. Stonkienė. O lagerio načialnikams tos kančios visai nerūpėjo.
Rožinis iš duonos
Ant muziejaus sienos kabo išskleista trispalvė. Ją dar 1930 metais pasiuvo tautos patriotas Milašius. Okupavus sovietams, jis vėliavą sukarpė pagal spalvas į tris dalis ir išsaugojo per visą sovietmetį iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, vėliavą susiuvo ir dabar ji puošia šio muziejaus ekspoziciją.
Štai kryželis, kurį tremtyje padirbdino Jonas Ožeraitis.
Ypač vertingas eksponatas Chabarovsko krašte kalėjusio Seirijų klebono kun. J. Liutkevičiaus iš duonos padarytas rožinis, kuris padėjo pakelti sunkią tremties naštą. Rožinis išsaugotas iki šių dienų ir dabar ramiai ilsisi stende po stiklu. Tiesa, per tiek metų iš rožinio likę tik trupiniai, bet tai nė kiek nesumenkina jo šventos vertės. Kitame stende padėtas spygliuotos vielos, kokiomis buvo aptverti lageriai, dabar jau aprūdijęs gabalėlis tai vėl atmintis. Reikia stebėtis, kaip tremtiniams pavykdavo iš tolimų Rusijos vietovių atgabenti į Lietuvą šiuos bei kitus daiktus, matyt, tikėtasi kada nors juos parodyti savo šalies žmonėms, priminti, kiek jiems ir kitiems tautiečiams teko patirti, išgyventi anais laikais.
Ant sienos ir žemėlapis su tremties vietomis įvairiose Rusijos vietovėmis.
Primena kryžius ir akmenys
Buvusi tremtinė I. Stonkienė papasakojo, kad Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyrius buvo įkurtas 1988 metais. Pirmasis tarybos posėdis įvyko lapkričio mėnesį vadinamajame buvusiame kurhauze. (Dabar po gaisro dar neatstatytas.) Šiuo metu skyriaus bendrijoje yra 215 narių. Tiesa, dėl garbaus amžiaus, nesveikatos ne visi yra aktyvūs skyriaus veikloje, bet tai suprantama ir pateisinama.
Derėtų prisiminti, kad 1988 metais Lietuvoje dar nebuvo atkurta nepriklausomybė, dar veikė sovietinio saugumo struktūros, nomenklatūrinė partinė valdžia, tačiau jos jau nepajėgė įveikti lietuvių laisvės troškimo. Buvę politiniai kaliniai, tremtiniai garsiai ir ryžtingai prabilo apie tremtis, buvusį beteisiškumą ir prievartą.
I. Stonkienė pasakoja, kd jų organizacija neapsiriboja vien muziejaus priežiūra, eksponatų gausinimu. Kaip tik sąjungos skyriaus iniciatyva tautodailininkas Albertas Žulkus sukūrė, o vietos patriotai už senosios vaistinės pastatė didelį įspūdingą medžio kryžių. (Muziejuje yra nuotraukų su statymo fragmentais.) Kryžius skirtas Žemaitijos apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopos 1945-1953 metais žuvusiems partizanams atminti. Šalia kryžiaus išdėlioti akmenys su Palangos žmonių tremties vietovėmis. Jų aštuoniolika. Tai Altajus, Archangelskas, Magadanas, Uchta, Jakutija, Inta, Krasnojarskas, Pečiora, Tomskas ir kitos. O ant didesnio juodo akmens iškalti žuvusių partizanų iš Palangos ir jos apylinkių vardai, pavardės, slapyvardžiai. Jų 29. Tai Pranas Benetis-Maželis, Pranas Budrys-Šarūnas, Ignas Žilys-Erelis, Steponas Skersys-Kovas, Pranas StonkusNaglis, Juozas KatkusNikiforovas ir kiti didvyriai.
Tą dieną I. Stonkienė susirūpinusi kalbėjo, kad kovoms už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę mažai dėmesio skiriama mūsų mokyklose. Mažokai jaunimo apsilanko ir muziejuje. Nebent po grupelę moksleivių atsiveda kai kurie pedagogai. Tačiau to dėmesio turėtų būti žymiai daugiau, kad mūsų tautos patriotai ilgainiui nenueitų užmarštin. Turėkime vilties, kad to neįvyks, sako buvusi tremtinė.
Palanga
© 2005 "XXI amžius"
|