|
Prisilietimas
prie saulės, amžinybės ir savęs
Vytautas BAŠKYS
Ateina laikas, kada žmogaus siela pajaučia gelmę.
Nedaugelis imasi fatališkai grėsmingos temos, juk apie didįjį gyvenimo
virsmą paprastai vengiama kalbėti atvirai. Nedaugelis kūrėjų, nusileidę
iki tos lemtingos ribos, turi ištvermės atvirai prabilti apie likimo
geismo slaptį. Roberto Keturakio knygoje ir niekad vėlai tokio
bendravimo su amžinybe akivaizdoje eilėraščiuose pulsuoja iki skausmo
atviras ir jautrus asmenybės atsivėrimas. Poetas, pasiekęs gyvenimo
ir kūrybos brandą, fatališkai teisus: Aš mirsiu taip, kaip miršta
pašauti-/ bandydami delnais širdy kažką uždengti. Taip atsiveria
poeto širdies vidinis ritmas, fatališkumas, o greta tai, kas jau
neįmanoma. Neįmanoma, bet kitą kartą: Vėjas atplėšia langą ir per
lietų teškendamas kelia/ tave iš miegų, kad per amžius nebūt negalėtum.
Vaizdingi žodžiai perteikia turtingą pasaulėjautą, žmogaus ir gamtos
glaudų ryšį: kaip nuostabiai/ degė per naktį laužas/ kaip žaismingai/
viskas virto pilkais pelenais. Nuoširdumas lyg žaismingas, lyg
nepaprastai paprastas tobulumas. Bet dabar jau pats sau gali prisijaukinti
vienatvę, nors ir tada: užsitrenkia durys, ir slenka, ir slenka
tūkstančiai/ kaip šešėliai.
|