|
Lietuvos tremtiniai po karšta Tadžikistano saule
Lietuvių trėmimo į Tadžikistaną 60-ąsias metines
minint
Alfonsas ZUBRECKAS
Šiandien. apsilankę bet kurioje bibliotekoje, rasime gausybę literatūros, pasakojančios apie trėmimus okupuotoje Lietuvoje 1940-1941 metais ir pokario laikotarpiu. Knygų autoriai išsamiai pasakoja apie lietuvių trėmimus, tremtinių gyvenimą ir kančias Krasnojarsko lageriuose, Laptevų jūros salose, Jakutijoje, Altajuje, Kazachstane, Komijoje, Igarkoje, Intoje, Norilske ir kitose Sibiro vietose.
Kada dar griaudėjo Antrojo pasaulinio karo pabūklų salvės, 1945 metų balandžio pabaigoje Kaune buvo pradėtas formuoti tremtinių traukinys, kuris gegužės pirmosiomis dienomis pajudėjo ne į Sibirą, o į karštą Tadžikistano žemę. Į svilinantį kraštą pateko bemaž 1000 lietuvių.
Apie minėtus tremtinius Jonavos bibliotekoje neteko rasti nė vienos knygos. Tiesa, yra viena nedidelė knygutė, kurioje trumpai pasakojama apie lietuvių tremtinių gyvenimą Tadžikistane. Ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštyje Tremtinys nebuvo išspausdinta nė vieno straipsnio apie Tadžikistano tremtinius. Tad kas buvo tie žmonės, papuolę į Tadžikistano žemę?
1945 metais, po lietuvių trėmimo, atėjo eilė ir šalyje gyvenantiems vokiečiams. Kaip ir iš daugelio Sovietų Sąjungos vietovių, vokiečiai pradėti tremti pagal Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1941 m. rugpjūčio 28 d. įsaką Dėl vokiečių, gyvenančių Pavolgio rajonuose, perkėlimo. Iš Lietuvos buvo tremiami ne grynakraujai vokiečiai, o tuometės Lietuvos piliečiai, kurių pavardė ar vardas buvo vokiški, kurie priklausė liuteronų tikėjimui, kurių giminės gyveno Vokietijoje ar kurie tuo metu mokyklose dirbo vokiečių kalbos mokytojais.
Trėmimams rengtasi iš anksto. Dar 1944 m. gruodžio 16 d., vykdydami Sovietų Sąjungos NKVD 1944 m. lapkričio 24 d. potvarkį Nr. 2824, Lietuvos liaudies komisarai J.Bartašiūnas ir A.Guzevičius pasirašė direktyvą Nr. 00217/5, kurioje Lietuvos apskričių skyriams įsakoma savo apskrityse surašyti ten gyvenančias vokiečių šeimas. Dėl kiekvienos tremiamos šeimos turėjo būti parengtas nutarimas, prie jo pridėta valsčiaus ar miesto vykdomojo komiteto pažyma apie tremiamą šeimą. Tačiau vietos čekistai apsieidavo ir be pažymų, parengdami tik trumpą ištrėmimo surašymą. Taip į tremiamų šeimų sąrašus teko ir žmonių, kurie net nebuvo vokiečių tautybės, tik buvo glaudžiai susiję su vokiečių šeimomis (žmonos, vyrai, augintiniai).
Į Lietuvą atvyko ir tiesiogiai trėmimui vadovavo Sovietų Sąjungos NKVD viršininko pavaduotojas, valstybės saugumo komisaras Dmitrijus Radionovas. Tuo metu saugumo komisaras buvo ir Sovietų Sąjungos NKVD, ir NKGB įgaliotinis Lietuvoje.
1945 m. balandžio 9 d. Lietuvos valstybės saugumo komisarai J.Bartašiūnas, A.Guzevičius ir D.Radionovas išsiuntė į Maskvą telegramą, kurioje pranešė, kad visiškai pasirengta iš Lietuvos ištremti 300 vokiečių šeimų, arba apie tūkstantį žmonių, ir prašė skirti 55 vagonus. Prašomas vagonų kiekis buvo pažadėtas, tačiau pakeista trėmimo vieta. Nurodyta vežti į Tadžikistaną.
1945 m. balandžio 18 d. J.Bartašiūnas pasirašė direktyvą, kurioje apskričių NKVD skyriams įsakė skubos tvarka pradėti vežti vokiečių šeimas į šias geležinkelio stotis: Marijampolės, Kauno, Kretingos, Šiaulių ir Tauragės. Pagrindinė tremtinių ešelono formavimo vieta buvo Kaune.
Vokiečių šeimos buvo vežamos iš keturiolikos apskričių: Alytaus, Kauno, Kretingos, Lazdijų, Marijampolės, Panevėžio, Raseinių, Šakių, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Ukmergės ir Vilkaviškio. Daugiausia šeimų ištremta iš Kauno apskrities net 63, iš Šakių apskrities 53 šeimos, iš Vilkaviškio apskrities 41 šeima, iš Raseinių apskrities 38 šeimos. Likęs jų turtas atiteko vykdomųjų komitetų įgaliotiniams.
Vokiečius į Kauną vežė 1945 m. balandžio 25-26 d. Bet trūko vagonų, todėl dauguma tremtinių, suvežtų į Kauną, iki balandžio 30 dienos buvo laikomi Šančių kino teatre Lyra ir kitur. Vagonai į Kauną buvo perduoti tik balandžio 30 dieną. Tą dieną visi tremtiniai buvo sugrūsti į vagonus, tačiau ešelonas iš Kauno geležinkelio stoties dar nepajudėjo. Pasirodo, iš Tauragės apskrities dar nebuvo atvežtos 23 šeimos.
1945 m. gegužės 3 d. 9.30 val. ešelonas pajudėjo į Stalinabadą (dabartinė Dušanbė), Tadžikistano sostinę. Po kelių savaičių sunkios kelionės traukinys pasiekė Tadžikistano Kurgan-Tiubės sritį. Kiek tą gegužės rytą iš Kauno išvežta žmonių, tiksliai nežinoma.
Tą naktį, kada tremtiniai Kauno geležinkelio stotyje buvo suvaryti į vagonus, Lietuvos NKVD kalėjimų skyriaus viršininkas, valstybės saugumo pulkininkas Aleksandras Čečevis, kuris kontroliavo šią operaciją, gavo iš Kauno vyriausiojo enkavėdisto G.Svečiovo pažymą, kad į ešeloną įsodinta 812 žmonių (329 vyrai, 220 moterų ir 263 vaikai, iš jų 136 pensinio amžiaus žmonės). Tačiau iš Lietuvos saugumo komisaro J.Bartašiūno įsakymo, kuris buvo įteiktas Lietuvos NKVD Finansų skyriaus viršininkui, matyti, kad tremtiniams skirta kelionėje maistui 100 tūkst. rublių, tai yra kiekvienam žmogui po 100 rublių. Vadinasi, iš Kauno išvežta apie tūkstantį žmonių.
Yra dar viena versija. Rusų istorikas Nikolajus Bugajus, kuris ilgą laiką tyrė sovietų vokiečių deportaciją, nurodo, kad tada į Tadžikistaną išvežta 261 šeima (219 vyrų, 372 moterys ir 236 vaikai).
Tremtinių ešelonas atvyko į Stalinabadą. Vėliau tremtiniai sunkvežimiais buvo nugabenti į Vachšo upės slėnį Afganistano pasienyje, kur driekėsi neaprėpiamos medvilnės plantacijos. Tremtiniai buvo apgyvendinti už 60 km nuo Dušanbės, Ujaly gyvenvietėje, belangėse lūšnose, pastatytose iš šiaudų. Vietiniai jas vadino kibitkomis.
Tremtiniai buvo išskirstyti po kolūkius prie darbų medvilnės laukuose. Tremtiniai vietos gyventojams buvo pristatyti kaip vokiečiai, tai yra priešai, todėl pirmomis dienomis tadžikai į juos žiūrėjo su nepasitikėjimu, vengė bendrauti. Tačiau tai buvo neilgai, nes tadžikai greitai susipažino su tremtiniais.
Dirbti medvilnės laukuose, kai kepina saulė, karštis net 50 laipsnių, buvo labai sunku. Lietuvius karščiai, ligos guldė vieną po kito. Maliarija, įvairios skrandžio ligos, badas buvo daugelio ligų priežastis. Kaip šiandien prisimena buvusi tremtinė Ona Preisienė iš Vilkaviškio rajono Žaliosios kaimo, maisto davinys buvo keturi kilogramai miežių grūdų per mėnesį. Vaikai, kad nemirtų iš bado, kalnuose gaudydavo vėžlius, kurie buvo lyg koks delikatesas. Vandens taip pat trūko ir jis ožkų kailių maišuose buvo vežamas iš kalnuose esančios upės. Iš 50 šeimų, atvežtų į Ujaly gyvenvietes Budiono kolūkį, po dvejų metų gyvi liko tik devyni žmonės.
Kaip prisimena tremtinys, Žagarės gyventojas Leonas Luvinskas, Ujaly gyvenvietės kapinėse palaidota jo motina su seserimi. Tačiau tos vietos, kur buvo laidojami tremtiniai, net kapais negalima pavadinti, ant kapų jokių kryžių ir paminklų nebuvo statoma, kapinės nebuvo aptvertos. Mirusieji buvo laidojami be karsto, nes medienos ten beveik nėra. Kaip prisimena O.Preisienė, kartais nebuvo ir jokio skuduro kūnui suvynioti. Žemė buvo labai kieta, todėl gilios duobės iškasti buvo tiesiog neįmanoma. Palaidojus žemės paviršiuje, naktimis kūnus išsikasdavo šakalai ir suėsdavo.
Į Tadžikistaną iš Marijampolės rajono Gaisrių kaimo buvo ištremta Stanaičių šeima. Į Lietuvą grįžo po vienuolikos metų. 1956 metų rugpjūtį grįžo Ida Stanaitytė. Tremtyje ji gyveno Kuibyševsko rajone, dirbo medvilnės plantacijose, vėliau pardavėja. Į Lietuvą grįžo jau sirgdama vėžiu. Vėliau emigravo į Australiją, tačiau ten gyveno neilgai, mirė eidama 43-iuosius.
Iš Raseinių rajono Miknaičių kaimo buvo išvežta Jadvyga Cimermonienė. Ji tremtyje susirgo šiltine, ją kamavo drugys. Į Lietuvą ji grįžo 1957 metais. Po vienuolikos metų tremties į Lietuvą grįžo ir buvusi kaunietė Stasė Samuolienė, po tremties gyvenusi Kėdainiuose.
Šiandien su skausmu širdyje prisimena tremtį panevėžietė Senta Staudaitė. Jos šeima buvo apgyvendinta Budiono kolūkyje, tvarte, kur knibždėte knibždėjo gyvačių. Sunkiai susirgus Sentos tėvui, jos motina buvo priversta sūnų Ilmarą ir dukrą Reginą atiduoti į vietos vaikų namus. Vėliau sūnus grįžo į šeimą, o dukros Reginos likimas nežinomas iki šiol.
Daugiausia tremtinių Tadžikistane mirė pirmąją 1945-1946 metų žiemą, apie 300 žmonių. Tie tremtiniai, kurie sugebėjo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų ir išliko gyvi, vėliau persikėlė gyventi į Kuibyševską ir kitus Tadžikistano miestus, įsidarbino vietos įmonėse, kai kurie net sugebėjo pasistatyti nuosavus namukus. Jų vaikai pradėjo mokytis, studijavo aukštosiose mokykloje. 1955-1956 metais visi šie tremtiniai iš Lietuvos buvo reabilituoti. Deja, jų buvo likę apie 300 žmonių.
Šie vadinamieji Lietuvos vokiečiai iš Tadžikistano tremties pradėjo grįžti tik 1955 metų vasarą. Vieni apsigyveno savo gimtosiose vietose, kiti, neradę gimtųjų namų, ieškojo prieglobsčio kitur. Ir gyveno tyliai, nieko nereikalaudami ir savęs neafišuodami.
Kaip minėjau, Tadžikistano tremtinių likimu ilgokai kažkodėl nesidomėjo nei žurnalistai, nei istorikai, tiriantys Lietuvos tremtinių gyvenimą, nors apie Sibiro tremtinius daug rašė šalies spauda, buvo rašomos knygos, rengiamos ekspedicijos į jų tremties vietas. Tik 1991 metais buvusio tremtinio, Vilniaus tremtinių bendrijos tarybos nario, Vilniaus aukštesniosios statybos mokyklos dėstytojo Vytauto Tarasovo iniciatyva tokia ekspedicija buvo organizuota į Tadžikistaną. Šioje ekspedicijoje, be V.Tarasovo, ekspedicijos vadovo, dalyvavo Lietuvos valstybės muziejaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis Antanas Bajoriūnas, tautodailininkas, skulptorius iš Širvintų rajono Donatas Gediminskas, buvęs Tadžikistano tremtinys, gydytojas iš Panevėžio Raimondas Ivanovas, sociologė, Vilniaus universiteto studentė Rūta Tarasonytė ir operatorius iš Vilniaus Vytautas Vizgintas. Ekspedicija surengta 1991 m. spalio 14-26 d.
Pirmoji sustojimo vieta Tadžikistane buvo Kuibyševsko miestas ir rajonas, kur 1945 metų vasarą buvo atvežti Lietuvos vokiečiai. Vieta, kur buvo laidojami tremtiniai iš Lietuvos, ekspedicijos dalyviams paliko baisų įspūdį. Jeigu ne lietuviai tų dienų liudytojai, kurie, pasibaigus tremties laikui, liko čia gyventi, rasti čia palaidotų tremtinių būtų buvę neįmanoma. Tiesa, kai kur dar buvo matyti nedideli žemės kauburėliai, apžėlę žolėmis. Juos parodė Kuibyševske gyvenę buvę tremtiniai iš Lietuvos Almira Dirmaitė, Gražina Urbonavičiūtė-Guzevičienė ir Alfredas Gofas.
Ekspedicijos dalyviai taip pat aplankė Kuibyševsko miesto mokyklą, kurioje mokėsi ir tremtinių vaikai. Pirmasis į ją nuskubėjo ekspedicijos dalyvis iš Panevėžio R.Ivanovas, nes jis tada čia baigė dešimtą klasę.
Ekspedicijos dalyviai aplankė visas vietas Tadžikistane, kur gyveno ir dirbo tremtiniai iš Lietuvos. Tai Kurgan Tiubė, Vachšo slėnis, Ujaly gyvenvietė. Tačiau svarbiausia ceremonija įvyko Kurgan Tiubės kapinėse, kur taip pat palaidota nemažai tremtinių. Čia buvo pastatytas kryžius, ant kurio lietuvių ir tadžikų kalbomis užrašyta: Lietuvos tremtiniams, nekaltai kentėjusiems ir žuvusiems Tadžikijoje 1945-1946 metais. Kryžiaus autorius tautodailininkas D.Gediminskas. Kryžiaus pastatymo ir šventinimo ceremonijoje dalyvavo nemažas būrys tadžikų ir srities komiteto bei Dušanbės religinių reikalų valdytojas.
Kryžių pašventino vietos kunigas Jeronimas Mesneris, vokietis iš Pavolgio, kuris gimė ir užaugo Karagandoje. Baigęs Rygos kunigų seminariją, tapo net kelių Tadžikistano sričių katalikų bažnyčių kunigu.
Tos ekspedicijos dalyviai ne tik pasistengė suburti Tadžikistane dar gyvenančius lietuvius į vieną būrį prie vietos katalikų bažnyčios, bet ir užmezgė glaudžius ryšius su Tadžikijos MA Istorijos ir etnografijos instituto darbuotojais, kurie pažadėjo rinkti medžiagą apie buvusius tremtinius iš Lietuvos. O svarbiausia, buvo atskleistas dar vienas lietuvių tautos genocido puslapis, pagerbtas čia palaidotų tremtinių atminimas.
© 2005 "XXI amžius"
|