|
Patvirtintas krikščionių
vienybės siekimo prioritetas
Mindaugas BUIKA
Tie, kurie atidžiai sekė popiežiaus Benedikto XVI pasisakymus
neseniai vykusio vizito Vokietijoje metu, galėjo būti nustebinti
dėl dviejų tekstų jo kalbos, pasakytos per rugpjūčio 19 dieną surengtą
ekumeninį susitikimą su protestantų ir stačiatikių atstovais. Antrasis
vėliau išplatintos kalbos tekstas buvo beveik dvigubai ilgesnis,
nes į jį buvo įtraukti papildomi Šventojo Tėvo komentarai. Apžvalgininkai
konstatuoja įdomų popiežiaus Benedikto XVI įprotį: savo kai kuriose
kalbose arba homilijose jis, nenutoldamas nuo iš anksto parengtos
medžiagos, mėgsta pakelti akis nuo teksto ir atskiras kalbos vietas
išsamiau papildyti kartais taip pat esminiais dalykais.
Sustiprintas broliškumas ir pasitikėjimas
Kreipdamasis į susitikimo dalyvius popiežius Benediktas XVI pirmiausia paaiškino, kodėl savo pontifikato pradžioje jis iškėlė tvirtą įsipareigojimą, kad visiškos ir regimos krikščionių vienybės siekimas bus jo veiklos prioritetas. Tai nulėmė jo vokiška kilmė: būtent Vokietijoje XVI amžiuje prasidėjo Reformacija, pagimdžiusi tą skausmingą situaciją, kurioje tikėjimo išpažinimo vienybės suirimas paveikė daugybę individų ir šeimų. Kita vertus, Vokietijoje, kurioje nėra vienos konfesijos daugumos, - katalikų ir protestantų skaičius maždaug vienodas, - ekumeninis dialogas įgijo ypatingą reikšmę. Pastaruoju metu pagausėjus stačiatikių imigrantų skaičiui, Vokietijoje į ekumeninį dialogą įsitraukė ir vietos Stačiatikių Bažnyčia.
Kartu mes galime pasidžiaugti tuo faktu, kad, bėgant metams, šis dialogas sutvirtino atnaujintą mūsų broliškumo jausmą ir sukūrė labiau atviresnį bei pasitikėjimo kupiną klimatą tarp krikščionių, priklausančių skirtingoms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms, - sakė Šventasis Tėvas. Aukščiausias ligšiolinis jo pasiekimas buvo, be abejonės, 1999 metais tarp katalikų ir evangelikų liuteronų pasirašyta bendroji deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos, prie kurios parengimo daug prisidėjo ir dabartinis Popiežius (tuo metu buvęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu kardinolu Jozefu Ratcingeriu).
Popiežius Benediktas XVI savo kalboje prisiminė, kad idėja tokiu pareiškimu užbaigti buvusius abipusius katalikų ir protestantų pasmerkimus kilo dar popiežiaus Jono Pauliaus II pirmojo vizito į Vokietiją metu, 1980-aisiais. Tuomet Mainco mieste su Popiežiumi susitikus Vokietijos katalikų ir protestantų hierarchams (kardinolas J.Ratcingeris tada dar buvo Miuncheno arkivyskupas), buvo išdėstyta klausimo plati teologinė vizija, vėliau davusi tokį gražų ekumeninio bendradarbiavimo rezultatą. Gerai suprantu, kad daugelis krikščionių Vokietijoje, ir ne tik šioje šalyje, laukia tolesnių konkrečių mus suartinančių žingsnių. Aš pats taip pat to laukiu, - prisipažino popiežius Benediktas XVI.
Jis pažymėjo, jog dabar nenori išdėstyti konkrečių tolesnio ekumeninio dialogo temų: tai - teologų, jų šios problemos pažinimo bazėje, ir vyskupų, kurie žino konkrečią situaciją Bažnyčioje, reikalas. Tačiau čia, nutoldamas nuo iš anksto parengto savo kalbos teksto, Popiežius pateikė nedidelį komentarą, pavadinęs jį savo asmenine nuomone, į kurią jis taip pat turįs teisę. Benediktas XVI teigė, kad ekumeninis dialogas neturi būti išskirtinai sutelktas į institucijas ir kad svarbiausias klausimas kaip Bažnyčia turi skleisti Dievo Žodžio liudijimą pasauliui.
Bendras Evangelijos liudijimas ir etinis vadovavimas
Kitas svarbus ir neatidėliotinas ekumeninio dialogo reikalas, Šventojo Tėvo įsitikinimu, yra didieji mūsų meto etiniai klausimai. Visiškai suprantama bei pateisintina, kad šių dienų žmonės, daugeliu atžvilgiu atsidūrę tikroje aklavietėje, kai kalbama apie gyvybės apsaugą, seksualinę moralę ar šeimos gyvenimą, teisėtai laukia bendro visų krikščioniškų konfesijų atsakymo į šį bei daugelį kitų etikos klausimų. Popiežius Benediktas XVI reiškė pasitenkinimą, jog Vokietijos katalikų vyskupai ir protestantų dvasiniai vadovai yra padarę nemažai bendrų pareiškimų, tačiau kitais atvejais dėl priešingų nuostatų protestantiškojo liberalizmo to padaryti nepavyko.
Dėl pozicijų prieštaringumo šioje srityje mūsų Evangelijos liudijimas ir etinis vadovavimas, kam esame įpareigoti tikinčiųjų ir visuomenės atžvilgiu, praranda poveikį bei tampa pernelyg miglotas, - apgailestavo Šventasis Tėvas. Šis mūsų pasidalijimas yra priešingas Jėzaus valiai ir nepatenkina žmonių lūkesčių. Manau, kad mes turime darbuotis su atnaujinta energija ir atsidavimu, kad būtų nešamas bendras liudijimas mūsų laikotarpio didžiųjų etinių iššūkių kontekste.
Kalbėdamas apie galimos krikščionių vienybės siūlomų modelių įvairovę popiežius Benediktas XVI patvirtino II Vatikano Susirinkimo mokymą, jog ši vienybė egzistuoja Katalikų Bažnyčioje (dekretas Unitatis Redintegratio, 4), tai yra, kad, nepaisant visų pasidalijimų, Kristaus įkurta Bažnyčia faktiškai nėra visiškai išnykusi iš pasaulio. Kita vertus, savo komentare Šventasis Tėvas pabrėžė, jog negali būti atgalinio ekumenizmo, tai yra paneigimo ar atmetimo kiekvienos krikščioniškos konfesijos vystymosi istorijos. Siektina krikščionių vienybė jokiu būdu nereiškia suvienodinimo visų teologijos dvasingumo bei liturgijos išraiškų, nes tikroji katalikybė (tikėjimo visuotinumas) suprantama kaip vienybė įvairovėje ir įvairovė vienybėje.
Dvasinio ekumenizmo reikšmė
Popiežius taip pat teigė, kad ekumeninis dialogas gali duoti teigiamą rezultatą, jeigu jis vyks tikroje nuoširdumo ir dvasingumo atmosferoje. Mes galime pasiekti vienybę tik kaip Šventosios Dvasios dovaną, - sakė Benediktas XVI. Todėl dvasinis ekumenizmas malda, atsivertimas ir gyvenimo sušventinimas glūdi ekumeninio sąjūdžio širdyje. Galima netgi pasakyti, kad geriausia ekumenizmo forma yra gyvenimas pagal Evangeliją. Šventasis Tėvas dar kartą prisiminė didžiojo vienybės pirmtako Taizė bendruomenės įkūrėjo brolio Rožė pavyzdį, kuris tik prieš kelias dienas tragiškai buvo palikęs šį pasaulį.
Pastebėjęs, kad su broliu Rožė jis dažnai susitikdavo Romoje ir pasikėsinimo dieną buvo iš jo gavęs jaudinantį laišką, popiežius Benediktas XVI sakė, kad dabar jis mums kalba iš aukštybių. Manau, kad mums reikia jo klausytis, ypač pripažinti jo dvasiškai išgyventą ekumenizmą ir gyventi šiuo vertingu liudijimu, - tvirtino Šventasis Tėvas.
Jis reiškė viltį, kad toliau bus plėtojami katalikų dvasiniai ryšiai su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis ir kad tam gali pasitarnauti kiekvieno tikinčiojo malda, savo asmeninio gyvenimo persvarstymas, atminties nuskaistinimas, atvirumas meilei. Su parama iš aukštybių mes taip rasime praktinius sprendimus įvairiems klausimams, kurie vis dar lieka atviri, ir galiausiai mūsų vienybės troškimas išsipildys, kada ir kaip to panorės Viešpats, - tvirtino popiežius Benediktas XVI. Kita Šventojo Tėvo planuojama kelionė, kuri lapkričio pabaigai numatyta į Konstantinopolio stačiatikių patriarchato centrą Turkijoje, kaip tik turi toliau pasitarnauti šiai krikščionių vienybei ugdyti.
© 2005 "XXI amžius"
|