| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Pirmoji kelionė į Lietuvą viešnių iš Brazilijos nenuvylė Vytautas BAGDONAS
Šią vasarą Svėdasų seniūnijos Kunigiškių kaimo gyventojų Stasės ir Jaroslavo Vetenkių sodyboje ir kitose rajono vietovėse girdėjosi portugalų kalba. Ir neatsitiktinai. Į svečius pas savo pusbrolį Jaroslavą Vetenkį bei kitus giminaičius iš tolimosios Brazilijos paviešėti atvyko jų pusseserė Julija Sriubas, kuri kartu atsivežė ir savo dukterėčią Kristiną Sriubas. Kunigiškietis Jaroslavas kartu su savo šeima, Kaune gyvenančia seserimi Vladislava Eitmanavičiene bei kitais giminaičiais nuoširdžiai rūpinosi, kad pirmą kartą į Lietuvą atvykusios moterys daugiau sužinotų apie mūsų šalį, pamatytų, aplankytų daugiau Anykščių krašto ir kitų vietovių įžymių vietų. Tėvų vaikystės ir jaunystės takais Viskas pirmą kartą Lietuvą pamačiusioms Julijai ir Kristinai buvo įdomu, nežinoma, įspūdinga. Labai pradžiugino J.Sriubas, advokatę iš San Paulo, prisilietimas prie jos tėvų žemės, pasivaikščiojimas brangiausių ir artimiausių žmonių tėvų vaikystės ir jaunystės takais. Julijos vyriausiojo brolio Vaclovo dukrai studentei, būsimai pedagogei Kristinai, irgi ne mažiau buvo malonu paviešėti savo senelių, tėvelio tėvų, gimtajame krašte... Julijos tėvas Klemensas Sriubas buvo kilęs iš Skiemonių parapijos, Paluknių kaimo. Motinos Natalijos Augustinaitės-Sriubienės gimtinė Anykščių parapijos Juškonių kaimas. Jie į Braziliją išvyko 1929 metais. Tėvelis tuomet turėjo 30 metų, motina buvo 23-ejų. Kartu vežėsi ir dvi savo dukras pusantrų metukų Eugeniją ir šiek tiek vyresnę Aldoną. Deja, vos nuvežtos Brazilijon, abi mergaitės mirė: dėl neįprastų karščių prikibo ligos. Kai Svėdasų krašto muziejuje Kunigiškių kaime bendravau su viešniomis iš Brazilijos ir jų palydovais, niekas tiksliai negalėjo pasakyti, kodėl Klemensas ir Natalija su savo mažametėmis dukrelėmis leidosi kelionėn būtent į Braziliją, o ne į kitą kurią nors šalį, kur masiškai emigruodavo lietuviai. Pasak V.Eitmanavičienės ir J.Vetenkio, jų motinos brolis su šeima pasirinko šią Lotynų Amerikos šalį tikriausiai neatsitiktinai. Gal ten jau gyveno, dirbo kokie nors anksčiau išvažiavę giminaičiai ar pažįstami, tad ir pasikvietė, gal jie buvo girdėję, jog Brazilijoje lengviau įsikurti, prasigyventi. O važiavo iš gimtinės, matyt, todėl, kad savo tėvynėje laimės nerado. Nors, pasak V.Eitmanavičienės, jų šeima nebuvo iš biedniokų turėjo 19 ha žemės. Be to, K.Sriubas buvo pramokęs siuvėjo amato ir labai gerai siuvo. Jo žmona Natalija tikriausiai nedaug buvo mokslo ragavusi, nes jų šeima buvo labai didelė ir mergaitei teko rūpintis net vienuolika savo brolių. Klemenso ir Natalijos Sriubų šeima, pasiekusi Braziliją, po visų vargų, negandų įsikūrė netoli San Paulo ir pradėjo verstis žemės ūkiu. Turėjo žemės, gyvulių, Klemensas dar ir siuvo. Taip prasigyveno ir persikėlė į sostinę San Paulą. Čionai darbštus lietuvis net įkūrė savo siuvyklą, samdė darbuotojus. Jų šeima gyveno pasiturimai, įsigijo net kelis namus, vieną dargi prie jūros. Giminėms į Lietuvą rašytuose laiškuose Klemensas ir Natalija džiaugdavosi, kad jiems neblogai sekasi. Brazilijoje Sriubai susilaukė ketverto vaikų, kuriuos išmokė, išleido į savarankišką gyvenimo kelią. Visi Klemenso ir Natalijos vaikai įgijo aukštąjį išsilavinimą, sukūrė savo šeimas, susilaukė atžalų. Tiesa, dukra Sofija jau išėjusi Amžinybėn. Jau dešimt metų, kai nebėra gyvų ir senųjų Sriubų. Jie, 1929-aisiais išvažiavę iš Lietuvos, savo gimtinės daugiau ir neišvydo. Nors trumpam pargrįžti, aplankyti artimuosius, gimines jie turėjo finansinių galimybių ir noro, tačiau sovietmečiu jų į Sovietų Sąjungą ir tuo pačiu į sovietinę Lietuvą neįsileido. Tėvų kalbos dar nepamiršo... Advokate San Paule dirbanti J.Sriubas (ten vadinama Džulija) šią vasarą pasiryžo aplankyti tėvų gimtąjį kraštą Lietuvą. Julija ir tėvų gimtosios dar nepamiršo, neblogai kalba lietuviškai, nors, kaip prisipažino, Brazilijoje jai lietuviškai beveik nebetenka kalbėti. Nebent tik tuomet, kai susitinka su savo broliais. Šioje Lotynų Amerikos šalyje iš tiesų gyvena daug išeivių iš Lietuvos, tačiau dėl įtemto darbo Julija neturi laiko ir galimybių dalyvauti išeivijos lietuvių bendruomenės gyvenime. Brazilijoje valstybinė kalba yra portugalų. (Nuo XVI amžiaus Brazilija buvo Portugalijos kolonija, iš kur portugalai masiškai veždavosi vertingą raudonmedį pau brazil, nuo kurio ir kilo šalies pavadinimas.) Kartu su Julija atvažiavusi į Lietuvą Kristina yra vyriausiojo Julijos brolio Vaclovo dukra. Jinai lietuviškai nesupranta ir nekalba. Julija su ja bendrauja portugališkai. Abi moterys atvyko į Lietuvą birželį su turistine grupe iš Brazilijos. Kartu su kitais brazilais Julija ir Kristina aplankė daugelį Lietuvos vietovių. Su turistine grupe pakeliauti joms siūlė ir giminaičiai. Mat grupę lydi vertėjas, galima daugiau sužinoti, išsiaiškinti, portugališkai pasišnekėti. O kai turistinės grupės nariai tęsė kelionę į Sankt Peterburgą, jos atvyko į Anykščių kraštą... Lietuvą įsivaizdavau kitokią... J.Sriubas teigė, kad Lietuvoje apsilankyti svajojo jau seniai. Ir ta svajonė pagaliau išsipildė. Tiktai jinai įsivaizdavo kiek kitokią mūsų šalį. Negalvojo, kad kraštas bus toks gražus, vaizdingas. Vos apsilankiusi Lietuvoje, supratau, kad čia žmonės gyvena gerai, nes turi nuosavus namus, dideles sodybas, automobilius. Visur labai gražiai tvarkoma aplinka, matėme daugybę gėlynų, medžių, žalumos. Lietuviai geri, nuoširdūs, linksmi žmonės, dalijosi įspūdžiais Julija. Ji pasidžiaugė, kad pagaliau lietuvių tauta tapo laisva ir nepriklausoma, atsikratė okupantų jungo. Būtent šito taip troško jos tėvai. Pašnekovę daug kas Lietuvoje stebino. Net ir tai, kad mūsų šalis labai nedidelė. Jinai gyvena Brazilijos sostinėje San Paule, kuris maždaug tokio dydžio kaip visa Lietuva. Mieste gyvena 13,5 mln. žmonių. Tai vienas didžiausių pasaulio miestų. O egzotiškosios Brazilijos dydis tiesiog neįsivaizduojamas. Jos plotas net 8511965 kvadratiniai kilometrai. Tai didžiausia šalis Lotynų Amerikoje ir viena didžiausių pasaulyje. (Tuo tarpu Lietuvos Respublikos plotas tesudaro 65200 kvadratinių kilometrų.) Brazilijoje skirtingas klimatas. Visur karšta, bet temperatūrų svyravimas jaučiamas. Aukštesnėse vietovėse karštis siekia net 45 laipsnius, žemesnėse apie 25-30 laipsnių. Čia per metus trejetą mėnesių būna ir nulinė temperatūra, vadinasi, ten jau atėjo žiema. Pašnekovė sako, kad ji niekuomet nemačiusi sniego ir neįsivaizduoja gyvenimo žiemą. Netgi norėtų paslidinėti... Pirmą kartą išsirengusi į nepažįstamą, tik iš tėvų pasakojimų žinomą šalį, J.Sriubas teigia, kad yra labai patenkinta. Tai buvo pirmoji, bet ne paskutinė kelionė Lietuvon. J.Vetenkis dar pridūrė, jog trauka į tėvų gimtinę buvo tokia didelė, kad pusseserė Julija net pamiršo savo negalias. Ji buvo susižeidusi koją ir sunkiai vaikščiojo. J.Sriubas kelione į Lietuvą yra sužavėta, čia sutiko daug puikių žmonių. Jiems visiems Julija,o taip pat ir Kristina taria nuoširdų ačiū. Portugalų kalba tai būtų: Muito obrigado... Anykščių rajonas Autoriaus nuotrauka
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |