|
Prisilietimas prie saulės, amžinybės ir savęs
Vytautas BAŠKYS
Ateina laikas, kada žmogaus siela pajaučia gelmę. Nedaugelis imasi fatališkai grėsmingos temos, juk apie didįjį gyvenimo virsmą paprastai vengiama kalbėti atvirai. Nedaugelis kūrėjų, nusileidę iki tos lemtingos ribos, turi ištvermės atvirai prabilti apie likimo geismo slaptį. Roberto Keturakio knygoje ir niekad vėlai tokio bendravimo su amžinybe akivaizdoje eilėraščiuose pulsuoja iki skausmo atviras ir jautrus asmenybės atsivėrimas. Poetas, pasiekęs gyvenimo ir kūrybos brandą, fatališkai teisus: Aš mirsiu taip, kaip miršta pašauti-/ bandydami delnais širdy kažką uždengti. Taip atsiveria poeto širdies vidinis ritmas, fatališkumas, o greta tai, kas jau neįmanoma. Neįmanoma, bet kitą kartą: Vėjas atplėšia langą ir per lietų teškendamas kelia/ tave iš miegų, kad per amžius nebūt negalėtum. Vaizdingi žodžiai perteikia turtingą pasaulėjautą, žmogaus ir gamtos glaudų ryšį: kaip nuostabiai/ degė per naktį laužas/ kaip žaismingai/ viskas virto pilkais pelenais. Nuoširdumas lyg žaismingas, lyg nepaprastai paprastas tobulumas. Bet dabar jau pats sau gali prisijaukinti vienatvę, nors ir tada: užsitrenkia durys, ir slenka, ir slenka tūkstančiai/ kaip šešėliai.
Jau įžanginėje retorikoje Žodis mano eilėraščių skaitytojui Robertas tiesmukai klausia, argi žmogiškas atvirumas ir pasitikėjimas mudviem yra per sunkus?. Taip viena jautriausių dailiosios eilėdaros temų paliečia žmogaus sielą. Poeto Aš tampa kiekvieno savastim, nes Man taip pat skirta mažai laiko. Tuomet gali susitapatinti su poeto Aš, o tai reiškia: atrasti ne kalendorinį laiką, o laiką, kurį išreiškia akimirkos pilnatvė ir reikšmingumas.
Fatališkoje sandūroje su amžinybe poetas nežada paguodos, nes Kam lemta išlikti išliks. Kam pradingti - pradings. Nors yra ir kitoks santykis su amžinybe: Bet ką daryti tiems,/ kurie nežino, kad yra pabaiga. Bet ir tada Yra tik vienas skliautas - vienišumo, bet jis neišmatuojamas nors panašus. Raminantis nerimas, nes dvasioje lieka nerimas: Atskirti nuo širdies, nuo prisikėlimo,/ nuo žolės, kuri bėga į Nemuno slėnį, bet vis tiek prisijaukini vienatvę, kuri atsiremia į petį pavargusio vėjo. Tačiau vis tiek ateina metas, kada lieki vienui vienas. Ir niekas nieko jau nepakeis, nes žolės groja/ žalesnę už šešėlius muziką / kol viską užtrenkia audra!.
Poeto mintys vaizdingos, filosofiškos ir realios, jose yra ir padrąsinimo: Netikėkite, kad mirtis nugali. Iš eilėraščių sklinda gyvenimo aistra, kuri būties laikinumo ir nežinios akivaizdoje per jausmus, nuojautas atveria fatališką likimo grūstį. Gamtos grožio aplinkoje tai suvirpa begaline meile gyvenimui. Toji būsena kartais kiek patetiška: Mirtis nebaisi baisus tas ledinis tylėjimas, kuris atima balsą ir paukštį sustingdo ore. Kūrėjui tai sukelia dar ir kitokią problemą: Baisu, kad niekas, ką tu žinai, netinka/ nei kūnui, nei sielai.
Tokia jausmo ištvermė būdinga liaudies dainų dvasinei pasaulėjautai, kur tiesa, grožio pažinimas ir jausmai atliepia į žmogaus dvasinius poreikius. Būties trapumas dirgina vaizduotę. Laikinumas sukelia siekį pratęsti gyvenimą kūryba: Užtenka visko man - man vis dar negana/ nes kiekviena diena - tiktai pirma diena. Ir atodūsis, vien atodūsis: Tamsmėlės kalvos sidabrinėj mėnulio migloj/ plaukia kaip viltys. Meditacijoje pajunti, jog prie gyvenimo netinka nuorodos nuo iki: Yra tikrai gyvenimo šviesioji begalybė/ tau patikėta kol tu pats/ pavirsi ta beribe skambančia šviesa. Štai toji... beribė skambanti šviesa, kurioje glūdi savasties ir civilizacijos išminties ištakos.
Keturakio fenomenas - filosofinė minties erdvė
ir niekad vėlai pačiu pavadinimu išsiveržia iš griežtos logikos rėmų. Vos pradėjęs skaityti Roberto eilėraščius pajunti, jog tai nebus paprastas bendravimas su tekstu. Be tradicinio skaityti, jausti, suvokti, dar reikia dėmesio, galbūt tam, kad kūrinyje pastebėtum ir kitą pasaulį, nes Čia teisūs vien sparnai! O visa kita melas,/ net ir šventovėm virtęs idealas.
Apie tokių prasmių ir ženklų kalbą semiotikas A.J.Greimas yra prasitaręs: Bet juk ne kiekvienas skaitymas jau yra ir atradimas: skaitai žmogus ir jauti, kad tarp raidžių, tarp žodžių prasmės yra, kad yra prasmės suprasti, kad verta bandyti suprasti (iš arti ir iš toli). Tokia galimybė kažką suprasti, ką verta bandyti suprasti Keturakio kūryboje, gyvenimo išminties atsivėrimai nuo kasdieniškų gyvenimo reiškinių išauga į sudėtingą filosofinę mintį.
Knyga ir niekad vėlai nuoseklus kūrinys, bet prasmėmis ir jausmo niuansais jame gausu įtaigos detalių, kurias galima apibrėžti, sugrupuoti pagal būdingus požymius. Poeto eilėraščiai tam sudėstyti iš vaizdingų žodžių ir įvaizdžių: kurie regis nukrito nuo kregždžių sparnų/ atzvimbė iš karštu vašku aplipusio avilio.... Išminties blyksniai lyg atokūs nuo išorinio šurmulio, bet jie yra organiška kūrinio dalis, nors kaip kokia išskirtinė jo dalis kartu sako dar kažką daugiau, ką verta bandyti suprasti: Tamsios miglos, bet jose yra regėjimas, tirštos ūkanos, bet jose yra tikrovė (Laozi). Tokioje minčių sueityje be greimiškos semiotinės analizės būtų sunku ką nors pasakyti ir apie visą kūrinį.
Regisi, jog tai intelekto, baltiškos prigimties pasaulėjautos atgarsis. Gerokai nutolę dalykai. Bet mintis mėlynais laiko šešėliais nusklendžia ligi žvaigždžių, kad akistatos su amžinybe momentu išgirstum prieraišumo žodžius: Aš nenoriu pakilti - noriu likti smėly įklimpęs/ tarp šokančių vėjy žilvyčių, kurie dar atsimena mus. Tai kaip Rytų išminties blyksnis: Bus skirta daugel amžių tiems, kurie namų savųjų nenustoja (Laozi). Roberto nuojautos ir pajautos dar labiau išplečia mintį: Vienintelė paguoda -/ nė vieno pėdsako/ nei ten kur buvau/ nei ten kur būsiu.
Sąlytis su civilizacijos ištakomis Roberto eilėraščiuose spontaniškai susisieja su iš Ten sklindančia išmintim. Indoeuropietiškas paveldas prabyla lyg tūkstantmečių atgarsis. Saviti žodžiai eilėraštyje Užmirštojo neaplanko ramybė, realaus gyvenimo sąskambis: Ramybė, sutinkanti/ po medžiu ir žolių šaknimis,/ yra didelė ir viltinga kaip prisikėlimas. Fragmentas prasminiu atgarsiu susisieja su Laozi išmintim: Viskas pasaulyje gimsta iš buvimo, buvimas iš nebuvimo gimsta. Roberto mintis nuveda lyg į reinkarnaciją: kai glaudė mus vien paprastas buvimas -/ sutapt su lapų ošimu/ ir su šešėlių šnaresiu šiltoj žolėj. Nuo įprastinio mąstymo labiausiai išsiskiria kosminės erdvės pajauta ir rimtis. Baltiška pasaulėjauta bei Rytų filosofija paliečia subtiliausius asmenybės sąmonės sluoksnius, padeda pačiam pajausti amžinybės tvinksnius. Ypatinga būsena per Vėlines. Kai šlapdriba, kai dega žvakės ir alsuoja vienatvės liūdesys, tuo metu itin jautriai sielos būsenai Robertas suteikia apimtį: Visuos akiračiuos, kraštuos visuos,/ dar švyti vienas kelias - į ramybę. Ramybė - esminis žmogaus ir pasaulio, laikų ryšys erdvėje, kurį motyvuoja tūkstantmečių išmintis: Tuščiausią tuštumą pasiekti, nebylią rimtį išlaikyti dera (Laozi).
Likimo virsmo akivaizdoje, akistatoje su amžinybe virpa prisirišimas prie gyvenimo, kuriame Tiek daug pradingo/ tamsoj, kurios viršūnėj ritasi blausi/ šviesos vilnis.... Netikėta, bet Roberto filosofinė mintis kaip mūsų dabarties atspindys tuo persipina su civilizacijos ištakų estetikos pajauta: Grįžti prie šaknų - ir taip nusiraminti, nusiraminti - ir taip grįžti prie šaknų.
Laozi, jo išminties kūryba jau pustrečio tūkstantmečio amžiaus, o Kinija beveik kitas pasaulio kraštas. Orientalistai žino, jog Laozi galėjęs kai kur remtis kažkokia knyga. Rytų dvasinė filosofija sklido iš Indijos, kurioje vedos siejamos su arijų atsikėlimu iš Tarpupio, o Tarpupis - indoeuropiečių genčių protėvynė. Per tokią amžių ir civilizacijų slinktį nusidriekia Roberto kūrybos mintys ir padeda suvokti amžinas vertybes: o mudu vis kalbam/ kad tobulumas/ toli. Ypatinga išskirtis, pusiau logika, pusiau intuicija dar kartą patvirtina pasaulio civilizacijos ištakas ir sklaidą su atgarsiu baltiškame intelekte. Toji pasaulėjauta savo prigimtimi artima rytietiškajai ne tik sanskrite. Autochtono ryšys su protėvyne atsiveria per asmeninį ir vidinį bei per išorinį veiklumą buitinėje aplinkoje, kur ryšį su protėvyne primena lietuviui būdingas intuityvumas ir pasyvumas, o ne vakarietiškas aktyvumas. Prasmės ir ypatingo santykio su vidumi, su širdies pulsavimu negali nepastebėti, nes tai glūdi savame vidiniame matriarchatiniame ritme.
Tokiu būdu Keturakio fenomenas per savąjį Aš išreiškia užkoduotą nacionalinį rytietišką intelektą, pasąmonės ir būties nenutrūkstamą kūrybinį vyksmą. Roberto kūryboje Lyg krūtinėj tuksenimas karštas,/ lyg įskaudęs dangus darganos... atveria artimą, pažįstamą, lengvai suvokiamą būties apraišką. Ir tai yra mūsų gyvenimas, mūsų pasaulėjauta. Amžių glūdumoje taip buvo ir niekuomet nepasibaigs (Laozi).
Praamžiaus paskirta vieta
Veržiantis pro juodą metų sieną pasigirsta lyg išskrendančios gervės ilgesingas klyksmas motinos atodūsis, ir nėra kam pro ašaras ir baimę paklaust: Kodėl tiek sieloj tuštumos kodėl maldoj kartu?/ kodėl mes sukamės ir sukamės ratu?. Tai ne vien poetinė retorika, o mūsų dienų kultūros būklė. Keturakio kūryba aprėpia iš esmės du pasaulėvokos sluoksnius realų žemiškąjį, kuris organiškai persipina su abstrakčia, krypstančia į kosmogenines problemas derme. Kalbant apie kibirkštį kaip švieselę einant keliu į tiesą, poeto mintis prisiliečia prie seniausių jos klodų: ...spygtelėjo atminimas: gal tikrai,/ šviesa tamsoj pasislepia ir glūdi,/ kol senka pragaištingi sutemų kerai. Savęs pajauta būties ir gamtos dėsnių Visatoje ir kaip jos vieningo ritmo dalis per asmeninį Aš skleidžiasi egzistencijos tikrumas. Taip dėmesys tolsta, skverbiasi į Visatą, atsiveria vis nauji žvaigždynai, pro kurių spiečius skrieja poeto mintys: mūs dvasia ne iš čia - jai baisu nuolatos. Ir veda su nerimu, nes jei veidą nuolankų pakėlei -/ todėl, kad aptemę širdy.
Likimas, kuriam tu dabar nieko nereiški, eilėraštyje Tamsus kaip saulė lyg tyli būties realybė ašarai nuriedėti, bet koks skardus sielos riksmas: štai viskas dyla kol palieka/ tamsus kaip saulė ilgesys. Prisilietus prie būties, pasaulio ar Visatos net laikinumas amžinybės pajautoje subtilus. Toje jausmų ir išminties dvasioje nieko nėra amžinesnio už laikinumą, kuriame svarbiausia ne pasaulio pažinimas, o buvimo jame problema. Mums dovanojama diena tik įspėjimas,/ kad laikas nematuojamas dienom. Tai tiesa, nors kartais nevalingai atsiduodi Laozi išminčiai: Geriau nežinoti, jog žinai. Tame laikinume glūdinti gyvenimo pajauta turi slėpiningo žavesio.
Ypač jautriai poetas išskiria tautos likimą nelikimu Europoje. Žmogiška savigarba ir orumas sklinda iš mūsų kalbos, kurios didybės argumentas įspraustas į jos prasmę, tobulai nusakančią pasaulių vienybę. Todėl poetas taria: aš myliu savo protėvių kalbą/ už tą tiesą, kurią pajuntu didelių/ žodžių padangių gelmėj. Ir pajauti, jog čia toji šalis, kur debesynai išauga nei šventorių skulptūros, nors joje išsilaiko tik žiemkenčiai, bet ji tėvynė: Čia toji šalis, kur Praamžiaus paskirta vieta. Perlaužtame likimo slenkstyje jau ne atodūsis, o atgimimą šaukianti baltų autentikos žymė. Apimtas prigimties pasaulėjautos dvasios, poetas konstatuoja: Dar sakom Žemyna, bet už dantų kas kartą/ užkliūna tiktai žiauberė suplėkus duonikės. Tai vis baltų kultūros paveldo ženklas, prigimties krūvis. Bet Robertas su širdgėla pastebi: Pradėjom prarasti tiek daug, kad liko šešėlis.... O juk baltų tikėjimo elementai kai kuriais vaizdiniais ir ritualais sutampa su japonų etnine religija sintoizmu. Tai daug ką paaiškina, padeda geriau suvokti prigimtinį pasaulėvaizdį, žmogaus bei gamtos jungtį. Daiktų sudvasinimas nepaverčia jų dievais ar stabais, o suteikiant dvasingumo bruožų suartina žmogų su jo aplinka palankiam bendravimui. Sintoistinis grožio kultas lemia japonų estetinio pasaulio sampratos ir meno raidos kryptį.
Dvasinė senųjų laikų pasaulėjauta yra romantiška. Robertas, kaip ir Maironis ar Brazdžionis, nuo šiuolaikinių dvasinių ritualų vis atsigręžia ir į prigimtinius, pasaulėjauta neretai persipina su anų laikų dvasiniais įvaizdžiais, nes vis dar Snaudžia pašiūrėj Patrimpas rudu apsimetęs drugiu. O sieloje savitumo ilgesys: Išsaugoki, Praamžiau, ąžuolą, pilnatį ir žmogų, kuris galės išgirsti ir suprasti, ką mums bylos iš ąžuolo iššokusi liepsna. Robertas drąsiai griauna snobišką nuolankumo mąstyseną: Niekingas chrestomatijų Babilonas,/ istorijų marmuriniai sarkofagai,/ kuriuose suvytę vorai byloja/ apie akademinius pjūvius. Tarsi atsako į 2005 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus ištarmę - Lietuvai reikalinga dvasinė revoliucija. Lietuvių praeitis suplaikstyta, vis dar neatsirenka nacionalinio paveldo vertybių. Net Dainavos ir Žemaitijos, Sūduvos ir Žemgalos kraštų žemėlapyje neliko, nes mūsų prigimties valstybė netvirtina, tik latviai etninį paveldą įtvirtino valstybės struktūroje. Bet yra kažkas tikro, vaizdai, kurie regisi, idilija: Koks nartus tas iš Žemgalos švilpiantis vėjas!/ Vaidenas malūnų sparnai ir duonos kvapas saldus.
Lietuva nepripažįsta savitumo erdvių. Tad Robertas sako: Nerūpestingai/ atitrūkdami nuo sielos/ nuo žodžių slėptų paminklams/ savo išdavėm laiką/ todėl niekas nežino/ kad mūsų seniai nebėra. O eilėraštyje Tik tiek atskleidžia tautos žmogaus prigimties beteisiškumą: Teisių neigimas - tai ir bus, ką gyvenimu šaukiam. Kantrus teisių neigimas beteisio. Tik mes su tuo nenorime kovoti patys, priešintis jam, o paliekame tą darbą likimo valiai. Tad Kas gali paliudyti/ kad išnirom iš sūkurio/ ir pakliuvom į kitą ramesnį?.
* * *
Peržvelgę Roberto eilėraščių knygą ir niekad vėlai, dar kartą atsiverčiame pradžią, susirandame jautrų klausimą: ką su manimi padarė greta stabtelėję žmonės?
Dovanojo ilgesį. Taip, skaudų ilgesį.
© 2005 "XXI amžius"
|