|
Ar bus pripažintas kunigaikštienės titulas?
Nerimsta aistros dėl siuntinio žemės ūkio ministrei, keliavusio
per konsulatą ir Užsienio reikalų ministeriją (RM) iš Sankt Peterburgo
į Lietuvą. URM pareigūnai, atidarydami siuntinuką su kunigaikščių
ordinais ir dokumentais, prasižengė su elementariausiomis elgesio
normomis, žmogaus teise ir privatumu.
Kas dėl kunigaikščių titulo suteikimo teisinės pusės, privalu pažvelgti į istoriją. Kunigaikštis buvo karių renkamas karo vadas, valdęs tam tikrą sritį ir taikos metu. Vėliau suteikti šį titulą išskirtinę teisę turėjo tik popiežius, imperatorius ir karalius. Ši regula galioja ir šiandien.
Remiantis konsulato paskelbta medžiaga (paskelbta žiniasklaidai BNS), teigiama, kad Tarptautiniai asmenybės rūmai yra mažai žinoma organizacija, siekianti komercinės naudos, jos apdovanojimai nėra įtraukti į oficialius Rusijos apdovanojimų rejestrus. Pagal tradicijas ir reglamentą, Rusijoje kunigaikščio titulą suteikti neturi teisės niekas, nes nėra valdančio monarcho, šiuo atveju, caro, o Romanovų dinastijos palikuonys neturi tam teisės, nes nėra valdovai.
Imperatorių, karalių ir kunigaikščių vaikai bei vaikaičiai tituluojami princais. Nepriklausomai nuo nuopelnų, kunigaikštienės sūnus negali būti kunigaikščiu, tik princu, kaip, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos princas Čarlzas tituluojamas Velso princu. Lietuvai būtų didelė garbė turėti savo, nors ir nevaldančią, kunigaikštienę. Mūsų šaliai būtų atstovaujama ne tik tarptautiniuose forumuose, bet ir monarchų rūmuose, deja, tam reikalingas teisinis situacijos įvertinimas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritinių kunigaikščių pareigybė (ne titulas) galutinai išnyko XVI amžiuje. Jų vieton didysis kunigaikštis skyrė vietininkus iš didikų, kurie įgijo didelę įtaką, garbę ir turtus. Jie įėjo į didžiojo kunigaikščio tarybą, tuo pačiu užėmė aukštus postus ir titulavosi pagal užimamas pareigas: maršalkos, kancleriai, vaivados, kaštelionai, hetmonai ir kiti. Tuo laiku iškilo didikai Radvilos, Sapiegos, Katkevičiai ir Pacai, iš jų Radviloms ir Sapiegoms popiežius skyrė kunigaikščių titulus, o caras Aleksejui Lvovui, Rusijos himno autoriui, kilusiam iš Lietuvos, kurio šaknys siekia XV amžių, suteikė kunigaikščio titulą, ir daugiau niekas šio titulo negavo.
Daug buvo rašyta ir kalbėta žiniasklaidoje apie regalijas, buvusias tame siuntinėlyje iš Sankt Peterburgo, deja, ten jų nebuvo. Regalijos tai monarcho valdžios ženklas: karūna, skeptras, porfyra (purpurinės spalvos skraistė, dėvima iškilmingais atvejais).
Nuostabą kelią pasiūlymas kunigaikštienei pasirinkti herbą. Simbolinis giminės skiriamasis ženklas herbas atsirado XII amžiuje ir buvo kuriamas pagal griežtas heraldikos taisykles. 1413 metais Horodlės aktu lietuviai bajorai priėmė 47 lenkų herbus, tai buvo luominė giminystė. Teisė suteikti ir tvirtinti herbą tik imperatorių ir karalių privilegija. Tenka atkreipti dėmesį, kad heraldika yra labai subtili istorijos disciplinos dalis, tirianti herbus kaip istorijos paveldą. Naivu tikėti, kad kas panorėjęs gali kurti herbus savo nuožiūra ir įteikti užsakovui.
Šiuo klausimu teisinį įvertinimą ir informaciją galėtų suteikti Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Legitimacijos taryba arba Madride įsikūręs Tarptautinis genealogijos ir heraldikos institutas, kuriame vyksta tarptautiniai kongresai, nagrinėjantys tuos klausimus, ir taip baigti teisinio pagrindo neturinčias diskusijas.
Edmundas BARKAUSKAS,
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys
© 2005 "XXI amžius"
|