|
Lietuvių godos
Lietuva viena ar dvi?
Balys URBONAS
(Tęsinys. Pradžia Nr. 74,
76,
78)
Neseniai kažkas sumąstė, kad Lietuvos diena gali prasidėti be Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės. Nuo tada dažnai, anksti atsikėlęs ir per radiją neišgirdęs giedant himno, po nosim suburbu: Prisigyvenom... Lietuva ne mūsų, o mes greitai, greitai visi būsim rusų... Gal nagus niežti nukabinti ir trispalvę?
Ar būtų kas tikėjęs kokiais 1941 ar 1945 metais, kad po penkiasdešimt metų lietuvio mentalitetas pasikeis. Dvasinė krizė apėmusi daugelį visuomenės sluoksnių, vadinasi, Lietuvos okupacija nepraėjo be pasekmių. Kremliaus varpo bosijimas toks stiprus ir įkyrus, kad imi manyti, jog jis užslopins ir laisvės balsą, ir mūsų pergalės trimitą. Todėl iškyla klausimas, ar mes mylime ir gerbiame savo trispalvę. Ir esminis klausimas: Lietuva viena ar dvi? Taip, taip, jeigu po viena vėliava ne visi...
Pirmiausia mes skirtingi ideologiniu požiūriu. Nejaugi tie 2005-ųjų Maskvos pompastiški gegužiniai paradai neprimena mums ir ašarų, ir prievartos, ir baisaus melo, mulkinusio mus ir tebemulkinančio? Kreipiuosi į tave, o silpnadvasi ir bailus žmogau: nejau saldi vergovė su išdavystėmis ir tuo melu, sudraskiusiu mūsų dorovę, tavo svajonė? Nejau tu nežinai, kas laisvę gynė ir kas, išdavęs, ją paniekino? Tu užmiršai? Visi už laisvę žuvę, kurie nežinomuos kapuos guli, yra žalios gamtos priglausti ir lyg trispalve apgobti. Juk prisimenat aną nepriklausomybę? Arba anuomet Vingio parke trispalves plazdančias? Bet to stebuklo nebūtų buvę, jei ne 1918-ųjų savanoriai ir 1945-ųjų partizanai. Jie nešė trispalvę, matydami joje svarbiausias tėvynės spalvas, žūdami su ja, žūdami už ją.
Kodėl man, dar visai vaikui, trispalvė buvo šventa? Ir himną mintinai mokėjau nuo mažų dienų. Pavydas suimdavo, kai, įsiklausęs į suaugusiųjų šnekas, nugirsdavau, kad ten, kažkur už vandenyno, gyveno dvi mano tetos Rožė ir Ana Lazauskaitės, iki okupacijos siuntusios savo seseriai mano mamai Emilei siuntinių. Labai norėjau pakilti ant sparnų ir nuskristi ten, kur gyvena mano pusbroliai ir pusseserės. Tačiau pro geležinę uždangą nuo 1944-1945 metų jokie siuntiniai mūsų nepasiekdavo. Pavydas suimdavo ir vėliau, kai jau suvokiau, kad ten lietuviai trispalves kelia ne tik per Vasario 16-ąją, bet ir kitų lietuviškų švenčių proga. Giedodavo ten laisvai himną ir, nors be tėvynės, bet naudojosi laisve didžiausia ir vertingiausia žmonių privilegija. Nors dirbo daug ir sunkiai. Jie be tėvynės, su amžinu tremtinio ilgesiu, mes tėvynėje su kasdieniu vergo liūdesiu.
Klausėme per kaimą sklindančių kalbų: Nu, šitų mėnasį tai jau bus... Ne, kiba kitų, dzvidešimtų dzienų... laukdami ir nesulaukdami išvaduotojų amerikiečių. Taip porino vienas per kitą patiklūs dzūkai. Laukiau tų išvadavimo dienų ne tik aš, bet ir visi mūsų šeimos vaikai. O kaip nelauksi, jei mūsų vyriausias brolis AntanasVarnas partizanavo. Vieną vakarą mama ir sesuo, ruošusios vakarienę, sulaukė svečių iš miško. Su broliu Antanu užėjo gal dar kokie penki. Seilę rijome žiūrėdami, kaip jie kirto karštus kopūstus su virtomis su lupenomis bulvėmis ir dešras, kurių mama, paskaičiavusi, paliko tik Velykoms. Valgydami šnekėjo:
Nieko. Vargai ir baimė baigiasi. Laisvės sulauksime. Jei ne mes kiti, anava jie,- rodydami į mus tęsė: tikrai sulauks.
Su tais žodžiais širdį perverdavo sopulys: nejaugi žus ir Antanėlis?
Prie lango stiklo prilipę, žvalgėmės į pilnaties apšviestą sodelį ir į obelaičių nutįsusius šešėlius, kurie lyg kokios juodos rankos glostė baltą sniegą, nueinančius partizanus ir vos įžiūrimus iš plonos baltos drobės pasiūtus jų apsiaustus. Tie šešėliai taip ir likdavo tįsoti ant žibančio sniego ir, kuo toliau partizanai ėjo, tuo labiau susiliedavo jų siluetai su sniego baltumu, tik aulinių batų galiukai buvo matyti, bet ir jie, kaip kokie rožinio karoliukai, tirpdavo, ištirpdavo tame baltume. Ir dabar ausyse skamba: girgžt, girgžt, girgžt nueinančiųjų žingsniai, mindami ant kietai įšalusios sniego plutos žibantį žėrutį. Man atrodė tada, kad visa Lietuva šviesi, erdvi, kad joje tiek daug gerumo, meilės, geros dvasios, kad visi myli partizanus. Iš ploniausios sesers Stefos drobės rietimo pasiūtas broliui Antanėliui apsiaustas jį, kaip ir kitus nueinančius, labai gerai maskavo nuo priešų. Jie neišėjo, tiesiog išskrido į tą baltumą, kaip kokie angelai, prasilenkdami su juodais jų tykančiais judais. Mes tų parsidavėlių judų nekentėme kaip blakių ar kitų parazitų. Ir jiems labai gerai tiko žmonių sugalvotas vardas kraugerys. Pavergę mus, kiršinę, pjudę, plėšę, kalinę, į Sibirą vežę.
Prieš kelerius metus, taisydamas brolio Jono dainą Tyliai ošė pušys, išplėčiau ją iki baladės. Pirmus jos posmelius dažnai sau paniūniuoju, o nuvažiavęs į Druskininkus ir atsisėdęs prie brolio, buvusio vargonininko, pianino, ir visą išvarau. Jos pradžia tarsi tamsaus vakaro, gilios žiemos preliudija, kad jie išėjo ir nebegrįžo...
Po 25 metų, ieškodamas brolio Antano-Varno, žuvusio 1947 m. kovo 17-osios naktį, ir vėliau, 1952 metų rudenį, žuvusio brolio Viktoro-Varpo palaikų, skersai išilgai išvaikščiojau Leipalingio ir Veisiejų nuošalesnes vietas, atkasinėjau pabalius, pakriaušes. Tai dariau kartu su broliu Stasiu, Kazimieraičio, dzūkų partizanų vado, broliais Vitkais ir su istoriku archeologu Henriku Rimkumi.
Tas vaikinas buvo tikras patriotas. Atsidėjęs, labai kantriai, su tikro istoriko ir archeologo kruopštumu ieškojo Dzūkijos partizanų palaikų. Mačiau, kaip jo akys nudžiugdavo, jeigu pavykdavo žmonių nupasakotoje vietoje rasti laisvės kovotojų kaulelių. Ir kaip jis nuliūsdavo prie kokio atkasto seno šulinio, kai nieko nerasdavo. Prisimenu, kaip jis, Maskvos pučo dienomis atvykęs į Vilnių ir atvežęs man brolių partizanų nuotraukas ir dar šį bei tą, ištarė: Tenka nutraukti partizanų palaikų paieškas dėl iškilusių aplinkybių. Saugokitės, Baly, nes seni KGB kadrai ruošiasi mus vėl susemti. Aš jį nuraminau ir paprašiau nenusiminti, nes pradėtą darbą vis tiek tęsime. O neseniai, gegužės mėnesį, telefonu pasikalbėjęs su Leipalingio etnografinio-istorinio muziejaus vadovu Algirdu Volungevičiumi, sužinojau: Tai tu negirdėjai? Henriko Rimkaus nebėra. Užsikasė sename partizanų bunkeryje ir taip protestuodamas mirė. Kodėl? Dėl ko jis, jaunas, perspektyvus mokslininkas, dabar protestavo? Turi išeiti jo knyga, dar pasakė Volungevičius.
Rodos, tik vakar su manimi ir kitais, bet dažnai ir vieno jo atkasinėta: pakriaušės, miškų palaukės, pakelės, pabaliai, kemsynai... Kokia lemtis: atkasinėdavo partizanų palaikus ir pats atgulė užsikasdamas? Ar žinoma jo mirties priežastis? Nejau jį taip prislėgė jo taip mylėta, dabar korumpuota visose srityse Lietuva? Henrikai, nejau visą Lietuvą reikės kažkam kada nors atkasti ir iš naujo klijuoti iš sudužusių šukių kaip kokį seną puodą?
Taigi tada, dar prieš gerą dešimtmetį, su H.Rimkumi kasinėdamas Dzūkijos žemelę, aš ieškojau savo žuvusių brolių Antano ir Viktoro kaulelių. Klausinėjau žmonių jokių rezultatų. Apklausiau dvylika žmonių Veisiejuose. Jie, beveik visi buvę stribai, tik traukė pečiais: Nežinome, negirdėjome. Ir štai sužinau, kad Leipalingyje gyvena buvęs stribas Juozas, jeigu vardo nesumaišiau, Švitra, kuris vijosi mano brolį Antaną-Varną ir Vilkelį-Barzduką tą kovo 17-osios naktį. Į magnetofoną įrašinėti jis neleido, todėl pasikliausiu savo atmintimi ir priminsiu čia to pokalbio fragmentus:
Girdėjau, kad prie Ricielių kaimo tamsta kovo 17 naktį vijaisi mano brolį Antaną?
Kai pakėlė mūsų būrį, vienas jau buvo nušautas. Įsakė vytis kitus.
Ar šaudei?
Taikiausi.
Kodėl nešaudei?
Jiems bėgant ežero ledu, tarp rudų švendrių blogai matėsi. Nors ir kaleno du lengvi kulkosvaidžiai, automatai ir pavieniai šautuvai. Raketas leido vieną po kitos, bet
Sakai, blogai buvo matyti. Tai nematei?
Pamačiau, kai buvau visai arti jo. Aš buvau labai greitas. Jis staiga, nebijodamas kulkų krušos, atsisuko ir šovė į mane.
Tai nepataikė?
Pataikė. Į mano automato buožę, kuri į šipulius subyrėjo. Šaudyti nebegalėjau, parpuoliau, nusiaviau batus ir vėl iš paskos. Šviečiant raketoms, rodžiau paskui mane bėgantiems kuria kryptim banditai lekia.
Sakai, banditai?..
Tada taip vadino.
(Dabar mąstau: čečėnus vadina irgi banditais, teroristais.)
Kas Antaną pašovė?
Nežinau. Tik po kokių dešimt minučių jis pradėjo bėgti vis lėčiau. Visai jį prisivijau. Jau visai nebėgdamas, tiesiog lipte užlipo jis ant kalvelės ir atsigulęs po jauna pušaite pradėjo pilti iš dešimtuko. Kai apsupome kalvelę, jis, atrodo, dar metė dvi granatas. Po to nutilo. Mūsų načialnikas (vadas) paskiau sakė, kad tavo brolis dengė savo vadą, tai tas ir pabėgo.
Kur užkasėte Antaną?
Nežinau. Aš tose operacijose nedalyvaudavau, kažkaip keistai jis atsiduso ir, seilę rydamas, galvą panarino, vienas mano brolio žudikų.
Keletą minučių tylėjome. Vėl prakalbinęs, kad ir kaip stengiausi, iš jo nieko daugiau neišgavau. Aplinkinių kaimų žmonės patvirtino, kad tą naktį iš tikro smarkiai šaudė. O pabaigoje lyg kas kokias dvi bombas metė. Kaip per kokį karą
Raketos tiesiog nenusileido. Švietė ir švietė. O šaudė, tai šaudė
Vienas tratėjimas, žmogaus pasakota man.
Kito žmogaus štai kas: Kai ryte vežė nušautus, į mano roges ant jų susėdo gal kokie šeši girti stribai. Visą kelią iki Leipalingio gėrė ir giedojo Visų šventų litaniją, iškraipydami litanijos žodžius, keikdamiesi ir tyčiodamiesi iš žuvusiųjų ir iš Dievo. Privažiuosim kokį geležinį ar medinį pakelės kryžių, o jie klykia:
Čia sustok!
Apstoja roges, tampo už visų vietų negyvėlius ir bliauna:
Šventas Antanai, melski už mus!
Kiti, vienas kitą perrėkdami, pritaria: Pasigailėk mūsų
Pripildami vienas kitam po pusę stiklinės, man šaukdavo: Važiuok, važiuok, ligi dangaus vartų
Liepė ir man gerti ir giedoti. Bet aš nei gėriau, nei giedojau.
Jis pasakojo man labai susijaudinęs. Atrodo, jis buvo iš gretimo Guobinių kaimo, pavarde Balevičius. Kažin ar gyvas dar? Jis vienas, graudžia širdimi, su tokia kompanija lydėjo mano brolį į paskutinę kelionę.
Verkė senas tėvas sūnaus sūnaitėlio,
Šudronių kaimely, graudžiu balseliu:
Argi nepareisi, mielas Antanėli,
Nebegrįši niekad miško takeliu?..
Dainamiškio pušys šalia gimto kaimo,
Tyliai ošė raudą motinos senos:
Juodvarniu parlėki, juodvarniu parskriski,
Prisiglauski plunksna prie širdies žaizdos.
(Iš J. ir B. Urbonų dainos baladės Tyliai ošė pušys, skirtos broliui A.Urbonui-Varnui.)
Ieškoję partizanų palaikų, aš su broliu Stasiu Varno ir Varpo, ir broliai Vitkai Kazimieraičio, nuliūdome. Archeologas prof. Vytautas Urbanavičius iš 36 atkastų identifikavo tik keletą. Tris kaukoles pagal mano nupasakojimą, su šūvių į galvą žymėmis, profesorius nusivežė net į Vilnių ir, kruopščiai išmatavęs ir ištyręs, šimtu procentu negarantavo, kad viena jų tai Antano-Varno. Tas pats ir su Kazimieraičiu. Taigi Leipalingio kapinėse partizanų paminklinėje lentoje iš įrašytų arti šimto pavardžių tame bendrame kape yra tik kai kurie 36.
Neseniai Leipalingyje per Motinos dieną, aplankęs tėvų kapus, sustojau nusilenkti ir prie paminklo Pūsčios partizanams. Akimis vedžiojau per žodžius, iškaltus paminklo papėdėje, kažkada mano paties padiktuotu paminkladirbiui: Nesurasti, neatkasti, čia atgulėte ne visi.
O kai stovėjau kažkada ant vieno kalnelio tarp besiruošiančių plaukti rugių, netoli tos vietos, kur akis užmerkė nuo švino kulkos, greičiausiai nuo savos, brolis Antanas, lyg kokia bitė nektarą rinkau ir dėjausi į galvą kiekvieną ištartą tą kovo 17-osios naktį, partizanus dar gyvus į žygį vežusio kito žmogaus Zigmo Bozio žodį: Antai anuo keliu, nuo Avirio ežero, žiemos naktį pasiekėm šią vietą. Prisikapstėm ligi sutarto punkto. Kai grįžom, čia pasiklydom. Užėjom, pamatę pamiškėje degančią švieselę, kelio pasiklausti, o iš ten, iš tamsos šūviai...
Stovint man ant to žalio rugiais banguojančio kalnelio, buvo tokia tyla. Tvieskė giedra. Nubridome per rugius į tą vietą, iš kur pradėjo šaudyti, o tos sodybos nebėra. Apžėlę pamatai ir vienintelis žiedais apkepęs alyvų krūmas. Nuošaliau, tankiame miške, širdį graudindama kukavo gegutė. Sukdama aplink mus ratus, lyg siekdama sparnais greitai išplauksiančių rugių stiebus, nardė kregždė. Jos krykštavime girdėjau: Čia vyt! Čia vyt! Čia vyt! Aš nežinau, ar po daugelio metų į dainą-baladę Tyliai ošė pušys įsiterpė dėl tos kregždės kartojamo Čia vyt! ir tokios eilutės:
Einančius sutiko priešo nuožmios kulkos
Prie Ricielių kaimo, pakelės kieme.
Vienas krito vietoj, kitus vijo pulkas,-
Rusai pasalūnai, lyg vilkų ruja.
Vijo pulkas juos tik du! Čia vyt! Ir kiek kartų per visą Lietuvą skersai ir išilgai atėjūnai ir vietiniai prisiplakėliai vijosi mūsų motinų sūnus. O kulkos pasivijusios juos skynė.
Tiems tūkstančiams Lietuvos partizanų, beje, ir jų motinoms, jeigu jie ir jos būtų, šiandien nereikėtų klausti: Lietuva viena ar dvi? Jiems ji viena buvo, yra ir bus, kaip ir mums jų sekėjams. Noriu tikėti, kad pamažu vis daugiau visokių atsiskyrėlių, paklydėlių, tiesos išsižadėjusių ir melu paspringusių suvoks, kokios aukos sudėtos ant tėvynės aukuro dėl mūsų visų laisvės. Ir galbūt jie suvoks, kad Lietuvai dabar svarbiausia vienybė. Ji mūsų išsigelbėjimo ir išlikimo panacėja!
Todėl baigdamas sakau: rūpestingai puoselėkime teisingą ir gražią Lietuvą Vinco Kudirkos himnui skambant ir plazdant trispalvei ne tik Pilies kalne, bet ir prie kiekvieno mūsų namų visų lietuviškų švenčių progomis.
© 2005 "XXI amžius"
|