Atnaujintas 2005 spalio 28 d.
Nr.81
(1382)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ir matomas, ir tarsi nematomas

A†A kun. jubil. Antanas Jurgutis (1914 – 1942 – 2005)

Kun. Antanas Jurgutis

Rugsėjo 9 dieną po sunkios ligos Kaune mirė Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos altaristas kun. Antanas Jurgutis. Laidojimo apeigose dalyvavo vyskupas Jonas Ivanauskas. Koncelebravo gausus kunigų būrys. Kun. A.Jurgutis palaidotas Šančių bažnyčios šventoriuje. Paskutinį atsisveikinimo žodį tarė velionio bendrakursis kun. Vaclovas Aleksandravičius.

Kun. Antanas Jurgutis gimė 1914 m. spalio 9 d. Mosėdžio parapijoje, 11 vaikų šeimoje. Iš Mosėdžio kilęs ir arkivyskupas Pranciškus Karevičius.

Gausi Jurgučių šeima buvo labai religinga. Gimus Antanukui, mama rūpinosi jo išsilavinimu, svajojo, kad jis galėtų būti kunigas. Tačiau šeima vos galėjo išsilaikyti, o išleisti vaikus į aukštuosius mokslus buvo neįmanoma. Antanukas, baigęs pradžios mokyklą Mosėdyje, vargais negalais įstojo į Skuodo gimnaziją. Baigęs keturias klases, neturėjo galimybės toliau mokytis. Tada Antanas ir visa šeima ėmė ieškoti pagalbos. Tuo metu Lietuvoje buvo dvi gimnazijos, kurioms vadovavo vienuoliai; pranciškonai – Kretingoje ir marijonai – Marijampolėje. Vienuoliai mielai priimdavo neturtingus mokinius, tikėdamiesi, kad kai kurie pasimokę galbūt taps vienuoliais, o kiti – dorais Lietuvos žmonėmis. Kandidatai, jei neturėdavo galimybės už mokslą atsilyginti, buvo visiškai išlaikomi. Antanas pasuko ne į Kretingą, bet į Marijampolę. Iš pradžių ketino tapti vienuoliu, tačiau pasimokęs įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1943 metais. Kunigu buvo įšventintas 1942 m. gruodžio 19 d. ir paskirtas darbuotis Kauno arkivyskupijoje.

Kun. A.Jurgučiui kunigų seminarijoje teko išgyventi ir grūdintis pirmojo sovietmečio metais, o paskui nacių okupacijos laikotarpiu. Iš 35 filosofijos kurso kandidatų tuo laiku daug kas paliko kunigų seminariją. Iki galo ištvėrė vos 18. Nacių valdymo laikais kunigų seminarija išgyveno labai sunkų laikotarpį: buvo kilęs pavojus, kad seminariją uždarys, o klierikus išveš į Saksoniją. Seminariją išgelbėjo pasiaukoję vadovai: kun. Pranas Petraitis, rektorius, arkivyskupo sekretorius kanauninkas M. Sandanavičius ir jėzuitas T. Fulstas. Pavojų akivaizdoje arkivyskupas J. Skvireckas ir kunigų seminarijos vadovai nutarė paskutinio kurso diakonus kuo greičiau įšventinti, kad, būdami kunigais, bent galėtų išvengti išvežimo į Saksoniją.

Ypač dramatiškas buvo 1942 m. gruodžio 19 d. šventimų rytas. Be didelių iškilmių, be gėlių, be draugų ir giminaičių palydos arkiv. J. Skvireckas pašventino 18 naujų kunigų, nenujausdamas, jog tai daro paskutinį kartą savo gyvenime. Po šventimų susijaudinęs jis mažai kalbėjo, tarsi tik apglėbdamas būsimus kankinius. Nebuvo jokios agapės, daugelis net be pusryčių kuo skubiau išvyko į namus atšvęsti primicijų.

Kun. A. Jurgutis ir kaip kunigas seminarijoje, ir darbuodamasis parapijose, pasižymėjo nepaprastu kuklumu. Tarp aštuoniolikos kurso draugų buvo ir matomas, ir tarsi nematomas. Nuo pat pirmųjų kursų pasižymėjo ypatingu pamaldumu. Jo dvasingumą palaikė šeimos nariai, ir nebuvo nuostabu, kad, pasirinkdamas kunigystės kelią, savo pagrindine dorybe numatė klusnumą Dievui ir Bažnyčiai. Toks jis išliko iki pat paskutinių dienų. Visą kunigystės kelią artimai bendravo su savo kurso draugais. Visada didžiavosi jais. Nė vienas iš aštuoniolikos karo metais nepabėgo į užsienį, neatsisakė kunigystės, šeši jų ragavo Sibiro duonos – nuo Vorkutos iki Magadano. Kiti ištikimai tarnavo Bažnyčiai ir tėvynei, ruošdami dirvą laisvės rytui. Kun. A.Jurgučiui, kaip ir kitiems jo kurso draugams, teko išgyventi labai sunkių valandų. Kad jam pavyko išvengti kalėjimo ar tremties, tai tikriausiai dėl savo didelio pamaldumo, tarsi Dievo gaubto.

Kunigo Antano kunigystės kelias buvo toks: vikaras Grinkiškyje, Vosiliškyje, Viduklėje, Žagarėje, klebonas Skaistgiryje (1947-1966), Deltuvoje (1966-1977), Skaruliuose (1977-1981), Seredžiuje (1981-1998), altaristas Kauno Švč. Jėzaus Širdies parapijoje (Šančiai). Tas, kuriam klusnumo dorybė buvo kaip kelrodė žvaigždė, būdamas klusnus Dievui ir tėvynei, toks pats nuolankus iškeliavo pas Viešpatį.

Kun. Krizantas JUKNEVIČIUS, SDB

Romo BACEVIČIAUS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija