Atnaujintas 2005 spalio 28 d.
Nr.81
(1382)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Didvyriams atminti

Mons. Alfonsas SVARINSKAS,

Lietuvos partizanų kapelionas

Pašventino paminklus

Didžiosios Kovos apygardos partizanų Mūšios parke rugsėjo mėnesį buvo pašventinti trys paminklai. Pirmiausia – pats parkas, kuris pradėtas kurti 1993 m. liepos 14 d. Antras paminklas – tai kryžius buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano garbei, jo šventam atminimui. Šis žymus Amerikos vyras viešai ir atvirai prabilo apie Sovietų Sąjungą kaip blogio imperiją. Jis į aukščiausią JAV politikos lygį iškėlė sovietų politinių kalinių ir pavergtų tautų problemą. Taip pat pašventintas paminklas Vyčio apygardos penkiems partizanams broliams Katlioriams.

Šv. Mišias per iškilmes aukojo ir pašventinimo apeigoms vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Iškilmėse kalbėjo JAV ambasadoriaus Lietuvoje padėjėjas Tomas Kelis. Jis perskaitė R.Reigano žmonos Nensi Reigan padėkos laišką mons. Alfonsui Svarinskui už jos vyro prezidento pagerbimą. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo vardu susirinkusiuosius pasveikino dimisijos kapitonas, partizanas Jonas Čeponis, šalies kariuomenės vadas generolas majoras Valdas Tutkus, didvyriškosios Čečėnijos atstovė Aminat Saijeva. Po šventinių sveikinimų kalbėjo prof. Vytautas Landsbergis, generolas majoras Jonas Algirdas Kronkaitis ir kt.

Lietuvos karo akademijos šeimininkai pavaišino svečius kareiviška koše ir arbata.

Aš pats 22 metus praleidau bolševikų kalėjimuose ir lageriuose. Pamenu, kad ten buvau „nelabai geras“, dažnai sėdėdavau karceriuose. Per parą 300 gramų šlapios duonos, gabaliukas supuvusios dešros buvo visas maistas. Nuo pusės devynių ryto iki vakaro ketvirtos elektrą išjungdavo, kameroje būdavo prietema, tad nemažai galvodavau, medituodavau ir tvirtai tikėjau, kad sulauksiu Lietuvos laisvės, pats būsiu laisvas. Drauge svarsčiau, kaip įamžinti žuvusių draugų ir mirusiųjų už laisvę atminimą. Šis parkas yra šių mąstymų išdava.

Norėčiau priminti, kad partizanų Didžiosios Kovos apygarda turėjo dvi – A ir B – rinktines. Dar kitos dvi rinktinės liko neįkurtos. A rinktinėje buvo šeši batalionai, B – penki. Didžiosios Kovos apygarda susiformavo pirmoji. Jos kūrėjas – Jonas Misiūnas-Žalias velnias. Per išdavystę jis pateko bolševikams į nagus ir Maskvoje buvo sušaudytas...

Parko plotas – 55 hektarai. Jo globėjai – Ukmergės urėdija. Steigiant parką, nemažai talkino Ukmergės rajono tarybos pirmininkas Petras Tamaševičius, miškų urėdo pavaduotojas Kazys Grybauskas, aplinkos apsaugos inspektorius J.Čyvas, kultūros paveldo inspektorius R.Klyvis, kiti žmonės.

Dėkoju arkivyskupui S.Tamkevičius, broliams kunigams, klierikams už šv. Mišių auką, taip pat – prof. V.Landsbergiui, kitiems garbiems mokslininkams, kariškiams, kariuomenės dabartiniam vadui gen. mjr. V.Tutkui ir buvusiam – brig. gen. J.Kronkaičiui, Karo akademijos viršininkui plk. Arūnui Balčiūnui, akademijos kariūnams ir maitintojoms, gen. Česlovui Jazerskui, komandorui Eugenijui Nazelskiui, savanoriams, šauliams ir Šaulių sąjungos vadui plk. leit. Juozui Širvinskui, miškininkams, „XXI amžiaus“ , „Lietuvos aido“, „Tremtinio“ vyr. redaktoriams, Ukmergės laikraščiams „Ukmergės žinios“, „Gimtoji žemė“, „Ukmergė“, laisvės kovotojams, tremtiniams, visiems šventės dalyviams.

Kryžius – paminklas Ronaldui Reiganui

Sovietų Intos (Komi ASSR) lageriuose lietuviai susiorganizavo į tautinį vienetą 1948 metų gruodį, po kruvinų susirėmimų su kriminalistais. Ukrainiečiai susiorganizavo 1950 metais. Nuo to laiko vagys ir įvairūs kriminalistai nelietė nei lietuvių, nei ukrainiečių.

Lietuviai ir ukrainiečiai sekė politiką sovietų laikraščiuose ir žurnaluose. Visi kaliniai lageriuose domėjosi politiniais įvykiais. Ir visi, neišskiriant stačiatikių, manė, kad yra du didžiausi pasaulio autoritetai – Romos popiežius Jonas Paulius II (moralinis autoritetas) ir Ronaldas Reiganas (politinis). Politinių kalinių nuomone, buvo keturi didieji politiniai vadai: R.Reiganas, Margaret Tetčer, Fransua Miteranas ir bavaras Štrausas. Visi kiti – amatininkai. Šią nuomonę perdaviau R.Reiganui ir M.Tetčer per Anglijos ambasadorių prie Šventojo Sosto Romoje.

Prezidento R.Reigano „žvaigždžių karas“ sugriovė sovietų ekonomiką ir galiausiai – Sovietų Sąjungą!

Prisimenu, kad kartą prieš Naujuosius metus per Maskvos televiziją perdavė M.Gorbačiovo ir prezidento R.Reigano kalbas ištisai. M.Gorbačiovas, kaip sovietams įprasta, gyrėsi savo karine galybe. Plojo tik kagėbistai. R.Reiganas kalbėjo apie Kalėdų papročius JAV. Ir nė žodžio nepasakė apie ginklus. Visi, išskyrus kagėbistus, nuoširdžiai plojo.

Mane gynė Oregono miesto Tarptautinės amnestijos 48 grupė ir prašė prezidentą, prieš jam vykstant į Maskvą, prašyti mane paleisti iš lagerio. Ir Maskva paleido, nors buvo likę sėdėti dar ketveri su puse metų. 1989 metais nuvykau į JAV ir pusę valandos kalbėjausi su prezidentu R.Reiganu. Ir net jį prajuokinau. Papasakojau, kad norėjome Uralų lagerius paskelbti 51-ąja JAV valstija ir prašyti Kongreso, kad mus apgintų. Deja, KGB susekė mūsų planus. Ir sumanymas žlugo. Pasakojau, kad Maskvoje bus pastatytas paminklas prezidentui R.Reiganui už jo darbus pavergtiesiems. Nežinau, kokioje vietoje bus tas paminklas. Bet žmonės kalba, kad ten, kur dabar Kremlius, bus didelis ežeras. Tame ežere plaukios gulbės, o ant kranto stovės JAV prezidentui R.Reiganui paminklas. Prezidentas juokėsi ilgai ir nuoširdžiai. Mano nuotrauka buvo R.Reigano kabinete. Nuotrauką man atvežė Amerikos karo kapelionai, aplankę prezidentą.

Šis kryžius yra mano bent dalinė skola už išvadavimą iš M.Gorbačiovo nagų.

Prezidentas R.Reiganas geriausiai suprato komunizmo esmę ir pavadino jį blogio imperija. Jis yra blogio imperijos nugalėtojas.

Tegul Dievas atlygina šviesaus atminimo prezidentui amžinu džiaugsmu, šviesa ir ramybe.

Paminklas penkiems broliams partizanams Katlioriams

Partizanas Boleslovas Eglinskas-Saulius dienoraštyje 1945 m. gegužės 21 d. rašė: „Kalbamės apie partizanų ateitį, ar bus įvertinti partizanų nuopelnai ir kas vertins. Kai nebebus pavojų, atsiras daug herojų ir didvyrių, kurie kitų nuopelnais girsis“.

Tai buvo pranašiški žodžiai, nes dabar tie, kurie yra verti didžiausios pagarbos, pamiršti, o liaupsinami likusieji gyvi, mokėję apie savo veiklą papasakoti šviesesnėmis spalvomis, įterpti net ir netiesos „Aukštaitijos partizanų prisiminimuose“ ir kituose leidiniuose. Pasitaiko, kai buvę partizanai apkaltina vieni kitus išdavystėmis. O labiausiai gaila, kad dabar pamirštami tie, kurie ėjo kovoti visomis šeimomis. Apie tokią šeimą ir noriu papasakoti.

Senieji Katlioriai. Ukmergės apsk., Siesikų vls. (dabar Taujėnų sen.), Aukštuolių kaime, buvo gražus, pavyzdingas Boleslovo (g. 1889 m.) ir Onos (Budnikaitė, g. 1889 m.) Katliorių 52 ha ūkis. Ne tiek pavyzdingas ūkis žavėjo kaimynus ir pažįstamus, kiek gausi, darni ir darbšti visa jų šeima: augo šeši sūnūs ir keturios dukros. Tėvas mėgo skaityti, buvo apsišvietęs žmogus. Savo vaikams parinko kiek neįprastus vardus. Nuo vyriausiojo sūnaus Nikodemo (g. 1913 m.) jauniausiąją dukrą Aldoną skyrė 21 metai. Antroji gimė Apolonija (1915 m.), o paskui sūnus po sūnaus: Teodoras (1917 m.), Apolinaras (1920 m.), Saturnas (1923 m.), Valentinas (1925 m.), Everestas (1927 m.). Po sūnų viena po kitos į pasaulį atėjo dukros: Genovaitė (1920 m.), Salomėja (1933 m.) ir Aldona (1934 m.).

Senieji Katlioriai buvo religingi, teisingi ir visų gerbiami žmonės, savo vaikus auklėjo Dievo ir tėvynės meilės dvasia. Vaikai lankė Jurgelionių pradžios mokyklą, vėliau – Užugirio progimnaziją. Ūgtelėję buvo pratinami prie ūkio darbų, jiems skiepyta meilė žemei maitintojai.

Vyriausiasis sūnus Nikodemas tarnavo pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenėje dragūnu, po tarnybos grįžo namo apie 1937 metus. Sūnus Teodoras taip pat grįžo iš kariuomenės apie 1939 metus. Atrodė, kad šeimai gyvenimas sekasi. Nikodemas sukūrė šeimą. Apsigyveno uošvijoje, Piltekų kaime, susilaukė trijų vaikų. Būtų ir kiti broliai kūrę šeimas, bet, deja, lyg perkūnas trenkė iš giedro dangaus – okupacija. Prasidėjęs karas tarp Vokietijos ir SSRS buvo viltis, kad Lietuva vėl taps nepriklausoma, bet naujasis okupantas apie tai nenorėjo nė girdėti. Jauniems vyrams teko slapstytis, kad nepatektų į Reicho darbo tarnybą Vokietijoje.

1942 m. vasario 16 d. gen. P.Plechavičius, Lietuvos vietinės rinktinės (LVR) vadas per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą. Jis tikėjosi sukurti Lietuvos kariuomenę ir atgauti nepriklausomybę. Lietuvos jaunimas greit reagavo į šį kreipimąsi ir pradėjo registruotis savanoriais.

Trys broliai Katlioriai – Apolinaras, Saturnas ir Valentinas taip pat tapo LVR savanoriais – 308-ojo bataliono, 2-os kuopos kariais.

Vokiečiams areštavus LVR štabą, vadų įsakymu, nepatekę vokiečiams į rankas, savanoriai išsiskirstė. Broliai grįžo į tėviškę. Vėl teko slapstytis nuo vokiečių. O praūžus frontui ir sugrįžus bolševikams, liko tik vienas – partizanų kelias.

Visi penki broliai Katlioriai 1944 metų rudenį tapo partizanais. Priklausė Vyčio apygardos Šarūno būriui. Tik šeštasis – Everestas, slapyvardžiu Vaidyla, įstojo į tą patį būrį 1949 metais. Pirmasis – 1944 metų rudenį – bėgdamas iš apsupties žuvo vyriausiasis brolis Nikodemas. Jis slapyvardžio dar neturėjo. Sesuo Apolonija tapo ryšininke Laisve. 1950 metais ji buvo nuteista dešimt metų lagerio, į Lietuvą grįžo tik 1956-aisiais.

Teodoras-Sidabras partizanavo ketverius metus. Buvo sužeistas granata, todėl pasitraukė iš miško ir gydėsi, o vėliau Katiliaus pavarde įsidarbino Kupiškio statybinėje organizacijoje. Kadangi dirbo gerai, jo portretas buvo iškabintas garbės lentoje. Tada jis buvo atpažintas ir 1953 metais areštuotas. Mirties nuosprendis pakeistas 25 metais lagerio. 1970-aisiais grįžo į Lietuvą, mirė 2001 metais.

Apolinaras-Mindaugas žuvo 1946 metais Gružų miške.

Saturnas-Girgaudas žuvo 1947 metais kartu su būrio vadu Šarūnu.

Valentinas-Montvila žuvo 1948 metais netoli nuo gimtojo kaimo.

Everestas-Vaidyla žuvo 1950 metais. Žūties vieta nežinoma.

Tėvai ir jaunesnės partizanų seserys slapstėsi ir tremties išvengė. Iš buvusios gausios šeimos dabar dar gyvos trys seserys.

Atkūrus nepriklausomybę seserys savo iniciatyva tėviškės sodybos vietoje pastatė paminklinį kryžių su metaline lenta, kurioje surašytos brolių žūties datos. Deja, atsirado šventvagių, kurie tą lentą pavogė. Dabar jau pasiligojusios seserys dažnai nubraukia ašaras...

Sesėms skaudina širdį dar vienas dalykas – LGGRT centras 1999 metais suteikė kario savanorio statusą po mirties ne visiems. LGGRT dokumentų priėmimo kabinete joms sako, kad nebuvo priduoti dokumentai. Ar galėjo artimieji pamiršti nors vieną?..

Yra ir daugiau pavyzdžių, kai partizaninėje kovoje žuvo keletas brolių ar seserų. Štai prie Luokės žuvo septyni broliai Vasiliauskai. Prie Šilavoto (Prienų r.) – penki broliai ir sesuo Sanvaičiai, o kitus penkis nukankino KGB. Motina išprotėjo. Kaimynai ją slapstė, maitino ir globojo. O kiek tokių tragiškų aukų Lietuvoje! Tai ženklas, kad Lietuva mylėjo laisvę ir savo žemę! Reikia įamžinti visus, žuvusius Laisvės kovose! Dar nepažymėtos visos žūties vietos, nesudaryti žuvusiųjų partizanų sąrašai. Nepastatytas Vilniuje Laisvės kovotojams paminklas.

Deja, dirbtinai keliama neapykanta Laisvės kovotojams. Neleidžiama pastatyti kryžių Vidiškiuose (Ukmergės r.), partizanų išniekinimo vietoje. Reikia surašyti ir pavardes visų rekrūtų, žuvusių bolševikų armijoje. Jie visi – okupantų aukos.

Dažnai kalbama, kad didžiausias žmogaus turtas yra gyvybė, tad gyvybės, sudėtos ant laisvės aukuro, yra pačios brangiausios aukos Tėvynei. Lietuva, jos piliečiai – tai yra mes, gyvieji, esame skolingi tiems, kurie aukojosi laisvės vardan. Tos skolos grąžinti niekas ir niekada negalės. Tai bent dabar, jau būdami laisvi, nepamirškime jų pagerbti. Todėl bus dalelė tos didžiulės skolos...

Kviečiu saugoti ir globoti Didžiosios Kovos apygardos parką, gražų atminimą Lietuvos laisvės kovotojams. Daugelio įsitikinimu, šis parkas yra gražiausias partizanų atminimo ir pagerbimo paminklas Lietuvoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija