Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Popiežius užbaigė Vyskupų Sinodą ir Eucharistijos metus

Mindaugas BUIKA

Praėjusį sekmadienį paskelbti penki nauji Bažnyčios šventieji (iš kairės): Feličė iš Nikozijos, Jozefas Bilčevskis, Zigmuntas Gorazdovskis, Gaetanas Katanozas, Albertas Urtadas Kručaga

Kelias į šventumą maitinantis Kristaus gyvąja duona

Popiežiaus Benedikto XVI mąstymą apie „Eucharistiją, kaip šventumo šaltinį ir dvasinį maistą mūsų misijai pasaulyje“, išsakytą homilijoje praėjusį sekmadienį vadovaujant šv. Mišioms, kuriomis buvo užbaigta tris savaites trukusi Vyskupų Sinodo asamblėja, savo temos platumu ir išvadų gilumu būtų galima pavadinti mažuoju posinodiniu apaštaliniu paraginimu. Kaip tik šį magisterinį dokumentą Šventasis Tėvas turės parengti atsižvelgdamas į Sinodo tėvų jam perduotus siūlymus bei pasiremdamas sudarytos Posinodinės vyskupų tarybos patarimais.

Popiežiaus minčių sąsajas, matyt, lėmė ir tai, kad praėjusį sekmadienį buvo celebruojama Pasaulinė misijų diena, paskelbti penki nauji Bažnyčios šventieji, taip pat iškilmingai užbaigti Eucharistijos metai. Visų šių klausimų aptarimą vienijo tos dienos liturgijai skirti Evangelijos skaitiniai apie svarbiausią Dievo meilės ir artimo meilės įsakymą. Eucharistija yra aukščiausia „dovana ir slėpinys“, kurie skelbia ir perduoda Dievo meilės žmonėms pilnatvę, aiškino Benediktas XVI.

Jis pastebėjo, kad naujieji šventieji, „maitindamiesi Kristaus gyvąja duona“, atsivertė meilei ir tapo pavyzdžiais visiems aplinkiniams. Kadangi keturi iš penkių praėjusį sekmadienį paskelbtų šventųjų yra dvasininkai, tai Benediktas XVI, iškeldamas jų nuopelnus, kartu skatina atsinaujinti. Štai buvęs Lvovo (Ukraina) arkivyskupas šventasis Jozefas Bilčevskis (1860-1923) „buvo maldos žmogus“, kuris „ypač ilgą laiką atsidėdavo Eucharistijos adoracijai“. Kitas praėjusį sekmadienį kanonizuotas Lvovo dvasininkas kunigas šv. Zigmuntas Gorazdovskis (1845-1920) taip pat pasižymėjo šiuo pamaldumu ir kurdamas karitatyvines institucijas „leidosi vadovaujamas bendrystės dvasios, kuri visiškai apreikšta Eucharistijoje“.

Altoriaus sakramento adoracija – kunigystės siela

Šventuoju paskelbto Čilės jėzuito kunigo šv. Alberto Urtado Kručagos (1901-1952) žymios paramos vargšams programos pagrindas buvo didysis Dekalogo įsakymas „Mylėk savo Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi... mylėk savo artimą, kaip save patį“ (Mt 22, 37-39). Popiežius pastebėjo, kad naujasis šventasis gavo formaciją Jėzaus Draugijoje, kuri buvo „stiprinama maldos ir Eucharistijos adoracijos“ ir kuri leido jam būti užkariautam Kristaus kartu išlaikant kontempliaciją savo sielovadinėje ir socialinėje veikloje.

Kitas praėjusį sekmadienį kanonizuotas kunigas šv. Gaetanas Katanozas (1879-1963), gyvenęs Italijoje, kur įkūrė Šv. Veronikos dukterų kongregaciją, buvo vadinamas Kristaus Šventojo Veido apaštalas. Šį savo kultą jis artimai siejo su eucharistiniu pamaldumu, sakydamas: „Jeigu mes norime adoruoti realų Jėzaus Veidą... galime jį rasti dieviškojoje Eucharistijoje, kur su Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju yra užslėptas mūsų Viešpaties veidas po Ostijos baltu vualiu“. Pacitavęs šias naujo šventojo mintis, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad kasdienė šv. Mišių auka ir Altoriaus sakramento adoracija buvo jo „kunigystės siela“. Taip sustiprintas jis galėjo visiškai atsiduoti „pastoracinei meilei“, kuri buvo išreikšta per katechetinę veiklą ir pamokslavimą, atsakingą išpažinčių klausymą ir tarnystę vargšams bei ligoniams, taip pat rūpinimąsi dvasiniais pašaukimais.

Šventuoju taip pat paskelbtas italas kapucinas brolis šv. Feličė iš Nikozijos (1715-1787), kuris liko ištikimas pranciškoniškajai tradicijai, Dievo meilę tobulai „išgyveno ir realizavo meilėje artimui“, aiškino homilijoje Šventasis Tėvas. Paprastą vienuolišką gyvenimą, tačiau didelį pamaldumą liudijęs brolis Feličė mums patvirtino, „kad tikras ir nuolatinis džiaugsmas, kurio trokšta kiekviena žmogiškoji širdis, yra tos meilės vaisius“.

Bažnyčios misijos ir Eucharistijos ryšys

Popiežius Benediktas XVI homilijoje dar kartą priminė, kad šventumas nėra išrinktųjų privilegija, kad į „šventumo kelią, kurio pradžia – atsivertimas“, yra pašauktas kiekvienas krikščionis savąja egzistencija. Šventasis yra tas, kuris, „sužavėtas Dievo grožio ir Jo tobulos tiesos“, tai stengiasi perkeisti į atsidavusią tarnystę artimui, „ypač tiems, kurie negali atsilyginti tuo pačiu“ ir yra pasirengę visko atsisakyti, netgi patys savęs. Šventumo kelias yra skirtas visiems Bažnyčios nariams ir pirmiausia kunigams, kuriems čia labai padeda „celibatas, kunigų priimtas kaip brangi dovana ir ženklas nepadalytos meilės Dievui ir artimui“ ir kuris yra grindžiamas Eucharistijos celebravimu bei adoravimu.

Tačiau eucharistinis pamaldumas turi būti vidinis variklis ir pasauliečių tikinčiųjų veikimas, todėl čia nebūtina dviprasmybė tarp tikėjimo ir realaus gyvenimo, ypač kai kalbama apie visiems tikintiesiems skirtą „misiją skleisti krikščionybės dvasią pasaulyje“. Apmąstydamas dar savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II praėjusiai Pasaulinei misijų dienai parinktą temą „Laužoma duona pasaulio gyvybei“, Šventasis Tėvas sakė, kad krikščionys turi darbuotis dėl broliškesnio ir teisingesnio pasaulio, turi būti „laužoma duona“ kitiems. Taip pat ir Kristaus paraginimą savo mokiniams „Duokite jiems valgyti“ (Mt 14,16), išsakytą alkanos minios akivaizdoje, reikia suprasti kaip siuntimą būti misionieriais, skelbiant ir liudijant Evangeliją, „kartais netgi savosios gyvybės kaina“.

Šią Misijų sekmadienio temą popiežius Benediktas XVI pratęsė po šv. Mišių kalbėdamas kartu su Šv. Petro aikštėje susirinkusiais dešimtimis tūkstančių maldininkų šventadienio vidudienio „Viešpaties angelas“ maldą. Pabrėždamas Bažnyčios misijos ir Eucharistijos artimą ryšį, jis teigė, kad „misijinė ir evangelizacinė veikla faktiškai yra apaštališkasis skleidimas meilės, kuri sutelktai randama Švenčiausiajame Sakramente“. Taigi tas, kuris priima Kristų tame duonos ir kraujo pavidale, nelaiko šios dovanos savyje, bet yra skatinamas dalytis su kitais, „drąsiai liudydamas Evangeliją, tarnaudamas broliams sunkumuose, atleisdamas jų padarytas nuoskaudas“. O kai kuriems Eucharistija tampa ypatingu pašaukimu „palikti viską ir eiti skelbti Kristaus tiems, kurie Jo dar nepažįsta“.

Sveikinimai ir solidarumas Kinijos katalikams

Vyskupų Sinodo asamblėjos uždarymo šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas ypač prisiminė keturis Kinijos katalikų vyskupus, kuriuos jis kvietė atvykti į susitikimą, tačiau šalį valdantis komunistų režimas neišdavė ganytojams šiai kelionei reikalingų pasų. Popiežius Benediktas XVI, išreiškęs apgailestavimą dėl jų nebuvimo, tuo pat metu perdavė „pasaulinio episkopato brolišką sveikinimą Kinijos Bažnyčios Kinijoje vyskupams“. Jis taip pat juos užtikrino, kad už visą Kinijos katalikų bendruomenę – vyskupus, kunigus ir tikinčiuosius – jis nuolat meldžiasi. Popiežius pabrėžė, kad gerai žino ir turi savo širdyje kinų katalikų „kančios kelią“, kuris neliks bevaisis, nes „tai yra dalyvavimas Velykų garbėje ir Tėvo garbėje“.

Kaip buvo pranešta, vienas iš minėtų keturių Kinijos ganytojų, Fensiano vyskupas Lukas Li Dzinfenas parašė laišką Vyskupų Sinodui, kurį vienoje generalinėje kongregacijoje Sinodo tėvams perskaitė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas. Lotynų kalba rašytame laiške vyskupas L.Li savo ir kitų hierarchų vardu padėkojo Šventajam Tėvui už kvietimą, reikšdamas apgailestavimą dėl negalėjimo atvykti ir viltį, kad netrukus bus atkurti Šventojo Sosto ir Kinijos diplomatiniai santykiai.

Savo ruožtu laišką šiems kinų katalikų hierarchams, baigdami savo asamblėją, parašė ir Sinodo tėvai. „Jūsų nebuvimas Sinodo darbe sukėlė didelį skausmą mūsų sielose, – teigiama laiške. – Mes norėjome su jumis susitikti ir išgirsti jūsų balsą apie jūsų kentėjimus ir turtingą bažnytinę patirtį“. Patvirtinę Kinijos Katalikų Bažnyčiai, kad ji yra pasaulio katalikų širdyse ir maldose, Sinodo tėvai reiškia viltį, jog „visos bažnytinės bendruomenės Kinijoje klestės klausydamos Dievo Žodžio, celebruodamos Velykų Slėpinį ir dosniai tarnaudamos broliams“.

Sinodo tėvai taip pat reiškė „karštą troškimą“, kad būtų rasti būdai Kinijos katalikų bendruomenių visišką bendrystę padaryti „labiau regimą“. Kaip žinoma,vietos komunistų režimas pripažįsta tik su juo kolaboruojančią vadinamąją „patriotinę katalikų asociaciją“, tuo tarpu didesnė pusė Kinijos Bažnyčios narių, likdami ištikimi Šventajam Sostui, religinę praktiką priversti atlikti pogrindyje, kartu patirdami didelius persekiojimus.

(Apie praėjusio Vyskupų Sinodo priimtus dokumentus – Kreipimąsi į Dievo tautą ir siūlymus Šventajam Tėvui dėl posinodinio apaštalinio paraginimo – skaitykite kitą penktadienį.)

© 2005 "XXI amžius"