Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Jadvyga Damušienė. Žingsniai į šviesą

Benjaminas ŽULYS

Jadvyga Damušienė

„Visą laiką ilgėjomės Lietuvos...“

Iškili lietuvių išeivijos dukra, štai jau aštuoneri metai sugrįžusi į savo tėvynę, Jadvyga Damušienė pažymi savo garbingą gyvenimo jubiliejų.

Už langų – tikras ruduo, tačiau jaukaus buto Vilniaus Kaštonų gatvėje šeimininkės ponios Jadvygos sieloje tų rudeniškų nuotaikų visai nepajustum. Drauge su savo vyru, žinomu lietuvių išeivijos veikėju dr. prof. Adolfu Damušiu ji nuėjo ilgą ir garbingą kelią, puoselėdama Amerikoje lietuvybę, jos krikščioniškas, tautines tradicijas, berdama gėrio ir dvasinio grožio sėklas amerikietiškoje dirvoje. Dabar Lietuvoje J. Damušienė tarsi gurkšniais semia pasiilgto lietuviškumo versmes, džiaugiasi, kad vėl tėvynėje. Tad ir tas vėlyvas ruduo jai visai ne ruduo, o dar viena šviesi spalva gražaus gyvenimo paveiksle.

Jubiliatė sako, kad gyvendama Amerikoje ji ir jos vyras visą laiką ilgėjosi Lietuvos, žinoma, laisvos, nepriklausomos. Tiesa, kai kurie išeiviai yra tvirtai įleidę šaknis nelietuviškoje žemėje, apsipratę su tenykšte tvarka, ten jų vaikai ir daug ką savyje keisti jiems būtų sunkoka. Visgi ne vienas ar du, o gerokai daugiau nieko nepaisydami grįžo į laisvą tėvų ir senelių žemę, nepamiršo lietuviškos kalbos, tautinių tradicijų ir papročių. Kaip tik čia, Vilniuje, prieš kurį laiką išeivijos lietuvio E.Kulikausko iniciatyva ir paraginimu buvo sukurta lietuvių išeivijos draugija, susibūrė apie dvidešimt žmonių. Susirinkdavo kartą per mėnesį ir visi turėdavo apie ką pakalbėti, padiskutuoti, nuotaikingai pabendraudavo. Tai draugijai priklausė Kazys Almenas, Vilius Bražėnas, Ingrida Bublienė, Birutė Pūkelevičiūtė, iš Italijos – Romas Žemaitis ir kiti. Visi jie Lietuvoje rado savo vietą, yra gerbiami ir daug kur laukiami. Tiesa, šioji draugija pastaruoju metu apsilpo arba, jei taip galima pasakyti, įgavo kitokią formą. Dabar, jei kas nori, vienas kitą, senus draugus iš gyvenimo išeivijoje laikų, bendraminčius susitinka Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, po šv. Mišių nueina kur nors pasišnekučiuoti, pabendrauti.

Tokia tradicija – susitikti su išeiviais tėvynainiais tikriausiai atėjo iš Amerikos. Kaip pasakoja J.Damušienė, ten, lietuvių bendruomenės parapijose, po šv. Mišių įvairių partijų lietuviai rengia pusryčius tradiciškai su arbata ir šiltomis „baronkomis“. Kai kada tokių susiėjimų proga vyksta tų partijų pasitarimai.

Jadvyga ir Adolfas Damušiai į Ameriką atvyko 1947 metais, čia išbuvo pusę šimtmečio, tad daug ką matė, regėjo, patyrė. Iš pradžių šeima apsigyveno Klivlende, jie buvo pirmieji lietuviai šiame mieste, įsikūrę po karo. Nepaisydami įsikūrimo svetimoje žemėje sunkumų, nepatogumų, abu Damušiai aktyviai įsitraukė į vietos lietuvių veiklą. Dr. A.Damušis įsidarbino S.Viljamso bendrovėje, o J.Damušienė – lietuviškoje mokykloje ir vėliau dirbo įvairiose lituanistinėse švietimo įstaigose. Kad ir kur jie gyveno, visur kūrė lietuviškų namų aplinką.

Vos atvykusius Damušius ėmė lankyti tenykščiai lietuviai komunistai (daugiausia tai buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą atvykusieji imigrantai), ragino skaityti ne patriotinę, katalikišką spaudą, o jų komunistinę „Laisvę“. Neįkalbėjo. Užtat nereikėjo jokio paraginimo tvirtinti Amerikoje katalikišką lietuvybę, abu Damušiai kalbėjo apie Lietuvos laisvę, būtinybę išplėšti ją iš sovietų gniaužtų. A. Damušis buvo Amerikos ateitininkų federacijos vadovas, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos pirmininkas, aktyviai dalyvavo SSRS okupuotos Lietuvos išlaisvinimo veikloje, daug apie tai rašė į lietuvišką spaudą. Dar buvo Lietuvos krikšto 600 metų sukakčiai pažymėti bendruomenės vienas iš vadovų. Ir nereikia pamiršti, kad jis buvo Detroito universiteto profesorius, šio darbo taip pat nebuvo valia atidėti į šalį. Bet, kaip sako ponia Jadvyga, laiko ir jėgų turėjo pakakti.

„Dainava“ – tai Lietuva

Čia reikia priminti ir kitus J.Damušienės žingsnius. Kaip tik – žingsnius, nes ji visą laiką ėjo ir tebeeina Lietuvos keliu. Prisimintina, kad dar besimokydama Lietuvoje, Kybartų katalikiškoje „Žiburio“ gimnazijoje, ji buvo aktyvi ateitininkė, išeivijoje – ateitininkų jaunimo grupės vadovė, vėliau – ateitininkų tarybos prezidiumo narė, ateitininkų fondo reikalų vedėja.

1937 metais J. Damušienė baigė Klaipėdos pedagoginį institutą, pokario metais studijavo Berlyne, Frankfurte prie Maino, o 1967 metais baigė Wayne (JAV) universitetą Detroite. Dirbdama pedagoginį darbą, ponia Jadvyga nuolat rūpinosi lietuvių jaunuomenės tautiniu auklėjimu – rašė jiems eilėraščius, dainas, vaidinimų tekstus, organizavo chorus, tautinių šokių grupes, rengė koncertus. Kaip ir jos vyras, ji aktyviai dalyvavo Lietuvių fronto bičiulių veikloje.

Laiko ir jėgų, išradingumo bei energijos abiem Damušiams ypač prireikė, kai kilo idėja įkurti Amerikos lietuvių jaunimui stovyklą. Kad lietuviškas jaunimas emigracijoje išsiugdytų sąmoningą ir jautrų tautiškumą, Amerikos lietuvių Romos katalikų (ALRK) federacija savo kongresuose 1950 metais Pitsburge, 1952 metais Detroite ir 1954 metais Klivlende priėmė rezoliucijas įkurti lietuvių jaunimo stovyklą. Buvo apžiūrėta per trisdešimt vietovių ir tinkamiausia, patogiausia vieta rasta prie Mančesterio (Mičigano valstija). Lygiai prieš penkiasdešimt metų, 1955–ųjų lapkričio 5 d. (tad irgi – sukaktis) federacijos taryba savo posėdyje nutarė tą ūkį nupirkti, o po pustrečios savaitės buvo sudaryta pirkimo sutartis. Tas plotas užėmė 226 ha, už kuriuos šeimininkas – Mičigano universitetas – paprašė 20 tūkst. dolerių, šešis tūkstančius įmokant pačioje pradžioje. O dar nežinia, kiek turėjo kainuoti pastatai, komunikacijos, gamtosaugos, priešgaisrinės apsaugos ir daug kitų įrenginių. Ponia Jadvyga gerai žino, kiek tai atsiėjo. Ne vien pinigų, bet ir energijos, kantrybės, kūrybingumo. Per lietuvių spaudą, radiją daug kartų buvo kreiptasi į geros valios žmones padėti pastatyti, įrengti stovyklą. Tokių žmonių atsirado. Antai ponia Baltrūnienė iš Niujorko paaukojo 10 tūkstančių dolerių, padėjo Ona ir Jurgis Vaškevičiai, ateitininkai paaukojo po šimtą dolerių. Iš ALRK susivienijimo palankiomis sąlygomis buvo gauta 13 400 dolerių paskola, 45 tūkst. dolerių paaukojo įvairūs globos komitetai. Patys Damušiai užstatė bankui savo namą ir automobilį. Be to, buvo rengiami labdaros koncertai, vakaronės. 1955 metų pabaigoje buvo nutarta sudaryti nuolatinę jaunimo stovyklos organizaciją, kaip savarankišką ALRK federacijos padalinį. Detroite, Niujorke, Klivlende ir Čikagoje buvo sudaryti stovyklos globos komitetai, kurie rūpinosi lėšų kaupimu. Ir štai vien 1956 metais J. Damušienės vadovaujamos stovyklos administracijos rūpesčiu įrengti dušai, uždengti stogai, žvyru užpilta futbolo aikštė. Taip pat pradėtas tvarkyti greta esąs ežeras, nutiestas kelias, elektros linija, pradėta salės bei virtuvės statyba. Kiek vėliau pastatyti du vasarojimo namai, kuriuose galėjo gyventi po 60 stovyklautojų, nupirktos dvi po 40 vietų palapinės, įsigyta čiužinių, stalų, kitų baldų, inventoriaus. Lietuviai dailininkai padovanojo paveikslų, kiti geradariai – kelis šimtus knygų. Iškilo dviejų aukštų mūrinis šildomas pastatas žiemos laikotarpiu, taip pat – koplyčia, vienas svarbiausių objektų stovykloje. Svarbu ir tai, kad nemažai įvairių darbų atliko talkininkai be atlyginimo, o vien skatinami gero noro. Pavyzdžiui, A. Vasiulis nemokamai atliko staliaus ir kitus meistro darbus, elektrikas A. Grigaitis sutvarkė elektros ūkį. Apie dešimt talkininkų įstatė laukujes pastatų duris. Tai ženkliai padėjo gerokai sutaupyti lėšų. Stovyklai parinktas Dainavos vardas, menąs Lietuvos kaimo šilus ir klonius. Pirmoji stovyklautojų grupė įsikūrė 1957 m. liepos 14 d., o po poros savaičių stovykla buvo iškilmingai atidaryta.

„Dainavoje“ stovyklauja jaunučiai ateitininkai, moksleiviai, studentai ateitininkai, taip pat priimami skautai. Čia gyvuoja katalikybės, tautiškumo, lietuviškumo dvasia. Pati J. Damušienė vadovavo dviejų savaičių tematinei sueigai, simboliniu pavadinimu „Atostogos Lietuvoje“. 1959 metų liepos pabaigoje buvo surengta jubiliejinė moksleivių ateitininkų stovykla, kiek vėliau – Lietuvių fronto bičiulių stovykla, šeimų savaitė ir kt. Tų renginių būta daugybė.

Jau paplitusi nuomonė, kad, kas tik aplanko „Dainavos“ stovyklą vasaros metu, negali atsigrožėti dzūkišku vietovaizdžiu: tiek kalneliais aukštaisiais, tiek slėniais žaliaisiais, tiek daubom pavėsingom, tiek ramiu Spyglio ežerėlio vandeniu.

Ponia Jadvyga prisimena, kad 1968 m. birželio 8 d. „Dainavoje“ buvo paminėtas A. Damušio 60 metų jubiliejus. Tada kun. Viktoras Dabušis sakė, kad be A.Damušio tokios „Dainavos“ neturėtume. „Dėkingi Apvaizdai, kad turime Damušį ir „Dainavą““, – sakė svečias.

Rūpestis, kas perims iš tuometinės kartos kovos už Lietuvos laisvę naštą, pastūmėjo A. Damušį imtis organizuoti „Dainavos“ stovyklą. Ponia Jadvyga tam gali vien pritarti, nes visą laiką buvo tų darbų sraute greta vyro, su kitais entuziastais ėjo, darė, kūrė. Tada, per savo gimtadienio minėjimą, A. Damušis sakė: „ Neužtenka užimti jaunimo laisvalaikio daina ir šokiu. Reikia sužadinti jaunimo minties alkį ir jo mąstymui reikia duoti tinkamos medžiagos. Tai ir yra „Dainavos“ darbo kryptis. „Dainava“ – tai Lietuva“.

Beje, gerų žmonių pastangomis joje pastatytas paminklas Romui Kalantai.

Visą gyvenimą – drauge

Būtinai reikia pasakyti, kad net 65 metus Jadvyga ir Adolfas praleido drauge, nugyveno, kaip sako pati jubiliatė, gražų ir laimingą gyvenimą. Kai kada jie tarpusavyje išsikalbėdavo, kad gal ir į Amžinybę išeis kartu. „Deja, jis jau išėjo, o manęs Dievo sąrašuose nebuvo...“ – sako J. Damušienė. (A. Damušis ilsisi Kaune, Petrašiūnų panteone.)

Didžiausios pagarbos verti sutuoktiniai visada vienas kitą suprato, palaikė, rėmė. Kai A. Damušis dalyvavo rezistencinėje, visuomeninėje veikloje, jo mieloji žmona visuomet buvo šalia. Abu jie patyrė nemažai sunkumų, sukrėtimų, tačiau visada jiems į pagalbą ateidavo Dievo Apvaizda ir pareiga savo tėvynei.

Nors pati J. Damušienė apie tai nekalba, bet dažnas, nors kiek ją pažįstąs, žino, kokia jos jautri ir užjaučianti širdis, kuri niekad nebuvo abejinga įvairiai labdarai, skurstančiųjų paramai. Antai, pasibaigus JAV karui Vietname, Katalikų Bažnyčia, kitos žinybos ragino amerikiečius apgyvendinti ir globoti savo šeimose nuo komunistinio režimo pabėgusius vietnamiečius. Ir Damušiai savo namuose priglaudė nemažai vietnamiečių pabėgėlių. Už šią ir kitą labdaringą veiklą J. Damušienė buvo apdovanota JAV lietuvių bendruomenės žymeniu, popiežiaus medaliu „Pro Ecclesia et Pontifice“, drauge su vyru A. Damušiu – Katalikų Bažnyčios žymeniu.

J. Damušienė sako, kad jų šeimoje Amerikoje lietuvybei, katalikybei visą laiką buvo skiriamas didelis dėmesys. Nors visi šeimos nariai gerai mokėjo anglų kalbą, tačiau šeimoje svarbiausia kalba buvo lietuvių. Gyvavo griežta taisyklė – už namų durų palikti visas kitas kalbas, namuose – tik lietuviškas žodis. Tad neatsitiktinai Amerikoje gyveną vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai laisvai kalba lietuviškai, žino Lietuvos istoriją, papročius.

Ponia Jadvyga džiaugiasi savo atžalomis. Sūnus Vytenis – sociologinės psichologijos mokslų daktaras, Purdiu universiteto profesorius, Ateitininkų fondo šelpimo fondo pirmininkas. Kitas sūnus Saulius – žymus kompiuterių specialistas. Dukra Gintė – mūsų šalies diplomatė, dirbusi ne vienoje užsienio valstybėje, nūnai – Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ambasadorė ypatingiems pavedimams.

Apie Lietuvos gyvenimą atgavus nepriklausomybę šiandien ponia Jadvyga kalba su džiaugsmu, podraug – su nerimu, taip pat – su viltimi. 1997 metais atvykusius į Lietuvą Adolfą bei Jadvygą nustebino mūsų politikų, valdžios vyrų savivalė, neprofesionalumas, abejingumas žmonėms, pasiaukojimo dvasios, pagarbos ir meilės artimam stoka. Buvusiems išeiviams buvo sunku suvokti, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje išsižadama dvasinių vertybių, iškraipomi istorijos faktai, negerbiami šaliai nusipelnę rezistentai.

„Bet turėkime vilties, kad viskas pasikeis į gera“, – sako garbioji ponia. Ji pati neužsibūna namuose ir, nepaisydama per gyvenimą praėjusių 90 metų, dalyvauja įvairiuose renginiuose, susitinka su jaunimu, kitais žmonėmis. Ji jiems reikalinga.

Vilnius

© 2005 "XXI amžius"