|
Skersvėjai
Petras KATINAS
Viena partija viena tiesa!. Daugelis dar prisimena šį garsųjį šūkį, skambėjusį per visus ilgus okupacijos dešimtmečius. Juo vadovavosi ne tik to meto, bet ir atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valdančioji partinė nomenklatūra, dar vadinta partiniu-ūkiniu aktyvu. Bet net blogiausiame sapne tos nomenklatūros viršūnėms, pradedant pačiu pirmuoju sekretoriumi, negalėjo prisisapnuoti, kad šitą partiją sparčiai ims stumti iš valdžios kita, dar agresyvesnė ir ciniškesnė grupuotė, pasivadinusi Darbo partija. Tiesa, abi šias valdančiąsias grupes vienija ne tik neblėstanti meilė Kremliui, bet ir valdžios bei turto godulys. Jeigu meile vyresniajai sesei darbiečiai pasirengę dalytis su bet kuo, bet valdžia ir turtais - tai jau ne. Šitaip buvo sumanyta kuriant šią partiją. Ir tai sugalvojo ne jos kūrėju besiskelbiantis Kėdainių oligarchas, o technologai, esantys už tūkstančio kilometrų nuo Vilniaus. Tai jie nusprendė, kad Lietuvos komunistai nebe taip uoliai vykdo buvusių šeimininkų nurodymus, netgi daro nuolaidas buržuaziniams nacionalistams, todėl ir susirado patikimesnių. Ir tai padaryti nebuvo sunku, nes tie Kremliaus ir Lubiankos technologai išmano savo darbą ir puikiai žino, kad daugelis Lietuvos žmonių apkrėsti lygiai ta pačia sovietinės praeities liga, kaip ir dauguma rusų. Todėl demokratiškai išrinks naujuosius gelbėtojus. Deja, taip ir atsitiko, mūsų visų ir Lietuvos nelaimei. Tai dar kartą paaiškėjo praėjusį savaitgalį sostinės Ledo rūmuose surengtame Darbo partijos įsikūrimo dvejų metų sukaktuvių minėjime. Jame atsispindėjo ne tik sovietiniai ritualai partijos vado šlovinimai ir gyrimasis nuveiktais kažkokiais mistiniais laimėjimais ir dar didesniais, kurie bus pasiekti ateityje. Oligarchas V.Uspaskichas nedvejodamas pareiškė, kad jo grupuotė, esą dabar vienijanti per keturiolika tūkstančių žmonių, atėjo valdyti ir daryti tvarką amžinai ir leido suprasti, jog trupinėlių nuo savo valdžios stalo numes ir kitiems. Žinoma, jeigu tie gerai elgsis. Tai ypač pradžiugino opozicinės negausios Liberaldemokratų partijos vicepirmininką Valentiną Mazuronį, perdavusį oligarchui nuoširdžiausius ir šilčiausius linkėjimus nuo Rolando Pakso. Prie šlovinimų prisijungė ir valstietė K.Prunskienė. Kiek kuklesni buvo aiškiai išsigandę kiti koalicijos partneriai, tarp jų Seimo pirmininkas A.Paulauskas ir socialdemokratų tribūnas bei Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas. Mat partijos vadovas Premjeras neatvyko pasveikinti brangių draugų. Jis akivaizdžiai užpyko ant kai kurių darbiečių, kurie palaikė Tėvynės sąjungos iniciatyvą sudaryti komisiją tirti A.Brazausko ir sutuoktinės neaiškiems biznio reikalams, susijusiems ir su Mažeikių naftos reikalais. Tarp tokios komisijos sukūrimą palaikiusiųjų buvo ne kokie nors paprasti išsišokėliai, o pati uoliausia V.Uspaskicho garbintoja, Darbo partijos frakcijos seniūnė Loreta Graužinienė. Tik visiškas naivuolis gali patikėti, jog ji pati sugalvojo pasirašyti po Tėvynės sąjungos raginimu, siekiant, kad komisija išnagrinėtų labai neaiškią painiavą dėl Premjero šeimos viešųjų ir privačių interesų. Visiškai neatsitiktinai iškilmėse Ledo rūmuose Vilniuje V.Uspaskichas kaip tik L.Graužinienę išskyrė iš visų savo gvardiečių ir įvardijo ją kaip partietę Nr.1. Aišku, tai buvo ir savotiškas atsidėkojimas už parašėlį reikalaujant sudaryti komisiją Premjero veiklai tirti. Tuo pačiu smogtas antausis socialdemokratams, kurių lyderiai, prariję šią karčią piliulę, dėjosi nesupratę, ką oligarchas norėjo parodyti, keldamas į padanges bendrapartietės L.Graužinienės nuopelnus.
Savo vado ginti puolė Socialdemokratų partijos prezidiumas ir Seimo frakcija, paskelbusi ir išplatinusi per žiniasklaidą specialų pareiškimą. Neva tie baisūs konservatoriai užsimoję prieš vos ne švenčiausią žmogų amžinąjį Premjerą, siekia ne tik nuversti jį patį, bet ir Vyriausybę. Tuo pačiu įstumti Lietuvą vos ne į katastrofą. Dar svarbiau, pasirodo, konservatorių puolimas prieš Vienintelį yra labai didelis nusikaltimas griaunamas tarptautinis Lietuvos įvaizdis. Mat Lietuvos žmonės turi būti dėkingi Algirdui Brazauskui už jo nesavanaudišką, kaip tikino jo padėjėjas Č.Juršėnas, penkiolikos metų tarnystę Lietuvai: be jo mūsų šalis seniai būtų likusi be jokio įvaizdžio.
Premjeras, padrąsintas Seimo etikos galiūnų, kurie nerado nieko bloga nei Draugystės viešbučio istorijoje, nei viešųjų ir privačių interesų painiavoje, ėmėsi beprecedenčio žingsnio: kreipėsi į prokurorus, kad tie iškeltų baudžiamąsias bylas Tėvynės sąjungos lyderiams A.Kubiliui, J.Razmai ir R.Juknevičienei už jo ir žmonos Kristinos šmeižimą. Prokurorams iš tiesų užduotas didelis galvosūkis: iškelsi bylą šmeižikams, apsijuoksi prieš visą pasaulį. Juk kad ir kaip kalbėtum, bet toks žmogus, užimdamas aukštas pareigas valdžioje, tampa viešuoju asmeniu, į kurio veiksmus žiūrima vos ne per didinamąjį stiklą. Taip yra visame pasaulyje. Ir nesigirdėjo, kad nors vienas demokratinės valstybės prezidentas ar premjeras būtų reikalavęs iškelti baudžiamąją bylą savo politiniams oponentams, netgi tada, jeigu jų kaltinimai aiškiai būna siūti baltais siūlais. Šis Premjero kreipimasis į prokuratūrą reikalaujant nubausti šmeižikus rodo ne tik jo sustabarėjusią mąstyseną, bet ir tų, kurie pritarė tam desperatiškam žingsniui. Teigiama, kad tokiam žingsniui Premjerą pastūmėjo ir net pareiškimą į prokuratūrą surašė pilkoji eminencija, nepakeičiamas specialistas J.Bernatonis. Tačiau pakanka tik pažvelgti į Lietuvos Konstitucijos 62-ąjį straipsnį, kuriame aiškiai pasakyta, jog Seimo narys už savo kalbas ir pareiškimus Seime negali būti persekiojamas. Vien šis dalykas turėtų būti pagrindinis atmetant A.Brazausko skundą. Pagaliau kas gi trukdė Premjerui, dar neprasidėjus šmeižto kampanijai, pateikti tai pačiai opozicijai visus dokumentus apie tą nelemtą Draugystės viešbutį ir įrodyti, kad jokių ryšių ir sandorių su Lukoil atstovu Lietuvoje I.Paleičiku nebuvo. Bemat būtų nutilusios visos kalbos. Tačiau A.Brazauskas to nepadarė. Kita vertus, mūsų teisėsaugininkai puikiai žino, kad Premjero ir jo aplinkos rankos ilgos. Be to, dar nė viena politinės korupcijos byla teismo nepasiekė. Nesvarbu, kad tie korupcijos faktai tiesiog akis bado. Ir ne tik korupcijos, bet ir atviro įstatymų nepaisymo. Štai tas pats darbiečių vadas pareiškė, kad jam visai nesvarbu, jog priimtas sprendimas uždrausti vilioti rinkėjus dovanomis, nemokamais koncertais ir panašiais naivių žmonių pamaloninimais. V.Uspaskichas tiesiai pasakė, kad tokie draudimai nei jam, nei jo partijai negalioja ir jis jokių draudimų nesilaikys. Darėm, taip ir darysim!, - pabrėžė oligarchas visiems trims tūkstančiams darbiečių, susirinkusių į Vilniaus Ledo rūmus, audringai plojant. O tie plojimai geriausiai išreiškia šios grupuotės, beje, labai panašios į Rusijos prezidento partiją Jedinnaja Rossija, požiūrį į įstatymų laikymąsi. Bet ko norėti iš V.Uspaskicho, siekiančio įvesti Lietuvoje rusišką tvarką! Juk ne kas kitas, o pats Vyriausybės vadovas demonstruoja panašų požiūrį į įstatymus ir Konstituciją, pareikšdamas, jog jis nė negalvoja atsakinėti į jokių komisijų pateiktus klausimus, ypač tuos, kurie liečia jį patį ir jo sutuoktinę.
Po šitokių dalykų vis labiau aiškėja, kad valdančioji koalicija atsidūrė tikrai nepavydėtinoje situacijoje. Beje, tos koalicijos griūties požymių pastebėjo ir Seimo Pirmininkas, pareikšdamas, jog didžiausias išbandymas grupės draugų valdžios laukia prasidėjus savivaldybių rinkimų kampanijai. Bet tai suprantama ir be Seimo Pirmininko prognozių. Juk V.Uspaskichas pakankamai aiškiai pasakė, kad jo pagrindinis tikslas perimti savivaldybių kontrolę. Ir nesidalyti valdžios nė su vienu partneriu. Taip ir buvo nuspręsta Darbo partijos suvažiavime. Kaip pabrėžė visi kalbėjusieji, darbiečiai savo tikslui pasiekti, t.y. laimėti savivaldybių rinkimus, negailės ne tik jėgų, bet, svarbiausia, pinigų. Pats didysis darbininkas jau net nelabai ir slepia, kad jam pirmiausia rūpi ne Premjero, o sostinės mero kėdė.
Sąlygos valdžiai paimti darbiečiams tikrai geros. Socialdemokratai ir jų vadas užsiėmę savo garbės ir orumo gelbėjimu. Jų aimanos, jog netekus A.Brazausko nebus ir Vyriausybės, rodo visišką pasimetimą. Taip socialdemokratai patys pila vandenį ant V.Uspaskicho malūno ir tiesia kelią jam į valdžią. Todėl negalima atmesti galimybės, jog ir socialdemokratų užnugaryje veikia nesireklamuojančios, bet galingos jėgos, suinteresuotos nustumti nuo valdžios nepakeičiamą Vyriausybės vadovą.
Apskritai visi šie erzeliai valdžioje vyksta labai keistu laiku. Ir juos lemia ne tiek artėjantys savivaldos rinkimai, bet kur kas rimtesni reikalai, pirmiausia susiję su tos pačios Mažeikių naftos akcijų pirkimu, perpardavinėjimu ir t.t. Suprantama, kad besitaikantys į Mažeikių įmonę rusai dėl to iš džiaugsmo trina rankas, matydami, jog pats Lietuvos Vyriausybės vadovas, užuot ėmęsis valstybinių rūpesčių, visą savo dėmesį skiria savo asmeninei reputacijai gelbėti. Šioje situacijoje keisčiausia tai, jog netgi toks patyręs propagandos meistras Č.Juršėnas, teisindamas savo partinio viršininko kreipimąsi į prokuratūrą dėl šmeižto, pareiškė, kad Tėvynės sąjunga turi teisę kritikuoti, tačiau jie, kritikuodami A.Brazauską, pasirinko netinkamą leksiką. Esą tos leksikos jie išmoko iš buvusio savo vadovo europarlamentaro prof. V.Landsbergio. Tiesiog stebėtis reikia, kai vėl kalčiausią siekiama padaryti tą patį žmogų, ant kurio galvos jau daugiau kaip penkiolika metų pila pamazgas visokio rango kagėbistai. Šiuo klausimu, tai yra šmeižiant V.Landsbergį, nepaisant tarpusavio rietenų, puikiai sutaria visi valdančiosios koalicijos partneriai. Į Č.Juršėno, vėl ėmusio aktyviai reikštis V.Andriukaičio aimanas, priekaištus, jog konservatoriai griauna valstybės stabilumą, atsakė ir vyriausiuoju šmeižiku paskelbtas TS lyderis Andrius Kubilius. Jis teigė: Premjero spaudimas per prokuratūrą, šantažas savo partijai ir koalicijos partneriams, taip pat ir prezidentui Valdui Adamkui sustabdyti Seime komisijos sudarymą yra stulbinantis ir verčiantis labai rimtai galvoti, ką tokiomis desperatiškomis pastangomis Premjeras bando nuslėpti. Tiesa, kai kurie politikos analitikai neatmeta ir tokios galimybės, jog A.Brazauskas, pats sukėlęs skandalą dėl viešųjų ir privačių interesų, siekia surasti pretekstą garbingai atsistatydinti. Toks variantas visiškai įmanomas. Vargu ar tik šiaip sau darbiečių vadas V.Uspaskichas užsiminė, kad jo partija, turėdama daugiausia mandatų Seime, turi teisę vadovauti Vyriausybei. O vertų darbiečių, kurie gali užimti Premjero postą, anot V.Uspaskicho, jo asmeninėje partijoje nors vežimu vežk.
© 2005 "XXI amžius"
|