|
Ką davė penkiolika
Nepriklausomybės metų?
Svajojome, kad kada nors, kai tik mūsų kraštas vėl taps laisvas, susirinksime visi kaip per Baltijos kelio akciją, susėsime prie bendro vaišių stalo, sudainuosime bendrą dainą, o paskui, pasiraitoję rankoves, imsimės atstatomųjų darbų. Tačiau atsitiko kitaip, negu buvo svajota kai tik Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, ėmė jos sūneliai bartis kuris iš jų okupacijos metu buvo teisesnis, kuris labiau nusipelnęs savo šaliai, kuriam meilės ir kompensacijos daugiau priklauso. Vis ginčijosi ir barėsi, o kiti išvis tik pagiežingai dantimis griežė, piktai savo brolius apkalbėjo už akių, pavydėjo neverkšlenantiems, gėrė degtinę kibirais bei žudėsi, nes nebematė prasmės taip liūdnai gyventi. O jų vaikai ir vaikaičiai, matydami šitaip nykiai besielgiančius savo gimdytojus, nustojo jais didžiuotis ir ėmė galvoti, ar nesusiradus jiems kur nors geriau. Pradėjo jauni, stiprūs, drąsūs, galintys daug ką nuveikti jaunuoliai ir merginos ieškoti kito geresnio gyvenimo Amerikoje, Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje. Kai kas bandė savo nekantriuosius vaikus stabdyti, sakė neišvažiuokite, mes jumis pasirūpinsime, tik padėkite atsistoti ant kojų. Dauguma tėvelių pritarė, juk gal tose šalyse juos sočiau pamaitins, geriau jais pasirūpins, didesnius atlyginimus skirs. Ir taip šiuo metu, statistikos duomenimis, apie pusę milijono darbingiausio amžiaus jaunimo yra išvykę į svetimas šalis, palikę savo netgi sergančius tėvus ir vaikus prižiūrėti kaimynams ir artimiesiems. Žinoma, tos užjūrio šalys jau labai gražiai buvo tų šalių žmonių sutvarkytos ir išpuoselėtos tose šalyse galėjai tylomis atsisėsti prie vaišėmis nukloto svetimo stalo ir skaniai prisivalgyti iki soties.
Taip pas mus vis labiau įsigali mitas, kad užsienin masiškai emigruoja tėvynės nuskriausti ir nelaimingi žmonės, kuriems tėvynė skolinga, nes nepadėjo atsistoti ant kojų. Kartais sakoma, kad jie netgi išduoti. O iš tikrųjų niekas nieko neišdavė jie tiesiog išvyko ten, kur lengviau. Visgi norėtųsi tikėti, kad dauguma išvažiavusių iš Lietuvos kada nors sugrįš namo puoselėti, prikelti savo kraštą. Aišku, esama ir pavojaus svetur įleidus šaknis sunku jas beišrauti.
Taip atsitiko ir didžiajai daliai lietuvių, po Antrojo pasaulinio karo emigravusių Amerikon, kurie penkiasdešimt metų gyveno ten manifestuodami ir deklaruodami apie savo pasiryžimą grįžti namo, kai tik Lietuva atkurs Nepriklausomybę. Tačiau po Kovo 11-osios Lietuvon sugrįžo tik vienetai, nes svetur jau šaknys įaugo. Be abejo, galima rasti tūkstančius pateisinamų priežasčių, kodėl tu negrįžti į savo gimtinę įstatymai blogi, daug nusikaltimų, komunistai biurokratai valdžioje arba nedraugiški, savanaudiški ir prasigėrę posovietiniai lietuviai ir t.t. Bet visa tai ar tik nėra komfortiška pudra sielos diskomfortui paslėpti. Nors ne vienas emigrantas jaučia ir psichologinį diskomfortą. Daugelis išvažiavusiųjų atvirai teigia nuolat jaučią namų, draugų, giminaičių ilgesį, dėl kalbos barjero susiduria su stresu darbe, sunku susirasti draugų. Kažkada JAV prezidentas Dž.Kenedis yra pasakęs genialią mintį, labai tinkančią ir šių dienų lietuviams: ,,Neklauskite, ką jūsų valstybė gali duoti jums, o žiūrėkite, ką jūs galite duoti jai. Pavyzdys mums galėtų būti ir Lietuvos prezidento, Steigiamojo Seimo pirmininko Aleksandro Stulginskio gyvenimo istorija.
Kalbantis su dauguma norinčių išvykti jaunuolių ar jų tėvų paaiškėja, kad bene pagrindinis motyvas, dėl ko jie nori išvykti, yra baimė. Baimė neprasigyventi (nors iš bado mirusiųjų lyg ir neteko Lietuvoje girdėti) pagrindinė nelaimė pas mus. Be to, ir alkoholis, kuris pragirdė moralę ir patriotizmą, baimė, kad Lietuvos teisėsauga yra korumpuota ir viską valdo keli finansiniai klanai ir t.t. Baimė pats baisiausias motyvas, nes ji nieko nesukuria, neišlaisvina ji tik įkalina.
Kas gi kitas tai galėtų pakeisti, jei ne mes patys? Kaip? Ne geriant, ne inkščiant, ne kaltinant, o dirbant, šviečiantis, tiesiog buriantis į šviesių intencijų bendruomenes, vėliau rinkimuose renkant patikrintus gyvenimo sunkumų, dirbančius, o ne gražiai kalbančius žmones.
Pavyzdžiui, prieš keletą metų trisdešimt du Lietuvos piliečiai pasirašė atvirą laišką Lietuvos prezidentui V.Adamkui, kuriame perspėjo apie pavojingai dominuojančias, demoralizuojančias negatyvizmo tendencijas Lietuvos žiniasklaidoje, apie kai kurių didžiųjų dienraščių rodomą cinišką nepagarbą ir panieką savo kraštui. Iš pradžių laikraščių reakcija buvo labai neigiama, jie netgi išleido dar bulvariškesnes savo atmatas. Bet paskui atsirado ir keli stiprūs pozityvios minties laikraščiai ,,Atgimimas, ,,Lietuvos žinios bei internetiniai laikraščiai.
Pozityvesnio mąstymo linkme pasuko ir komercinės televizijos. Taigi belsk ir bus atidaryta, o jeigu išvažiuosi, į viską numosi ranka, tai gali taip ir pasilikti uždaryta
Skyrybos su Tėvyne nėra vien tik išvažiavusiųjų reikalas. Pasilikusiųjų taip pat
Tai mūsų tautos genofondas ir derėtų pastebėti, kad ne pats blogiausias, juk dažniausiai išvažiuoja ne prasigėrę, neįvertinti žmonės, o dirbti, uždirbti ir šeimas auginti norintys žmonės, sveiki ir darbštūs
Tad reikėtų tikėtis, kad kada nors ir mūsų įstatymus kuriančios valdžios galvose nušvis šiokia tokia proto kibirkštėlė ir bus sutvarkytos dvigubų mokesčių nesąmonės bei sudarytos kitos kuo palankiausios sąlygos savo verslui kurti, dirbti ir užsidirbti. Gal nesulauksime dienos, kaip buvo rašyta ,,Lietuvos žiniose: ,,Dabartinė Lietuvos valdžia nemyli, nebrangina savo vaikų ir elgiasi su jais lyg su ta boba, kuriai, iškritus iš ratų, ratams tik lengviau. Tad jei kokios sulauksime dienos, kai Lietuva vadinamos valstybės vadovai vadelios į Briuselį ratus... be lietuvių. Juk taip nebus ir negali būti.
Gyvename vis dar permainingą laikotarpį ir turime aiškiai suvokti naujas galimybes, ieškoti kelių, kaip geriausiai jomis pasinaudoti. Išryškėjusi vertybių krizė tampa nemaža grėsme besiformuojančiai visuomenei. Tačiau remdamiesi laiko patikrintomis svarbiausiomis krikščioniškomis vertybėmis, lietuvišku darbštumu ir kantrybe, galime atrasti kelią, kuris pateisintų mūsų visuomenės lūkesčius. Tikiu, kad gyvenimas gerės ir Lietuvoje, kad moralė ir sveikas protas nugalės, nors gal ir ne taip greitai, bet nugalės
Marytė ŠAKIENĖ,
LKD Kaišiadorių skyriaus pirmininkė
© 2005 "XXI amžius"
|