Dievas, ciesorius ir Bažnyčia
Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
|
Homilija Kauno Arkikatedroje
Bazilikoje, pasakyta spalio 16 dieną
|
Nūdienos žmogus labai dažnai nori išvengti bet kokių pareigų. Jis nenori įsipareigoti nei Dievui, nei jokioms valdžioms. Krikščionio laikysena privalo būti kitokia. Kai fariziejai klastingai klausė Jėzų: Mokytojau, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? (Mt 22), šis atsakė: Atiduokite, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo Dievui. Taigi turime pareigų ir valdžiai, ir Dievui.
Ketvirtasis Dievo įsakymas: Gerbk savo tėvą ir motiną apima ne tik tėvus, su kuriais mus jungia kraujo ryšys, bet, kaip skelbia Katalikų Bažnyčios katekizmas, taip pat visus žmones, kurie mūsų labui yra gavę iš Dievo valdžią visuomenėje. Valdžia iš Dievo suprantama tik teisėta valdžia, tačiau negali būti laikoma valdžia iš Dievo, jeigu ji užgrobiama arba įgyjama apgaule, pavyzdžiui, paperkant žmones dovanomis, degtine ar melagingais pažadais.
Dievas suteikia valdžią asmenims ne tam, kad jie pavergtų kitus žmones, bet kad jiems tarnautų. Jėzus aiškiai yra pasakęs: Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas (Mt 20, 26).
Dievas kiekvieną valdžią įpareigoja laikytis teisingumo, siekti taikos ir bendros visų žmonių gerovės. Sunkiai nusikalsta Dievui tie, kurie panaudoja valdžią savo asmeninių ar kurios nors žmonių grupės interesams tenkinti.
Kiekviena valdžia privalo gerbti pagrindines žmogaus teises, o ypač privalo rūpintis šeimų ir vargstančiųjų teisėmis (plg. KBK, 2237). Jeigu valdžia sudaro sąlygas tarpti tik turtingiems, o vargšus palieka likimo valiai, ji elgiasi nedorai, ir piliečiai įgyja teisę tokią valdžią kritikuoti bei teisėtomis priemonėmis ją pašalinti. Paprastai tai padaroma per rinkimus, nors išimtiniais atvejais leidžiama ją pakeisti ir jėga.
Jokia valdžia negali leisti tokių įstatymų, kurie prieštarautų žmogaus orumui ir prigimtiniam įstatymui. Tokių prigimtinei teisei prieštaraujančių įstatymų pavyzdžiu gali būti leidimas žudyti negimusią gyvybę arba homoseksualių asmenų santuokų įteisinimas, suniekinantis pačią šeimos instituciją.
Piliečiai drauge su savo valdžia solidariai turi siekti visuomenės gerovės. Iš čia kyla įpareigojimas žmonėms atlikti teisėtos valdžios skirtas pareigas: mokėti mokesčius, ginti kraštą ir naudotis rinkimų teise. Moraliai ydinga yra manyti, kad galima nemokėti mokesčių, bet tikėtis gerų pensijų; galima vengti tarnybos savo kariuomenėje, bet turėti tikrumą, jog kažkas apgins; galima neatsakingai dalyvauti rinkimuose, o paskui tikėtis gerų valdžios sprendimų. Tai ne laisvų ir atsakingų piliečių, bet vergų mąstysena, tikintis kad ponas viską už juos nuspręs ir padarys.
Bažnyčia skatina valdžios atstovus vadovautis Dievo apreikštąja tiesa apie žmogų ir jo nelygstamą vertę, žmogų visuomet vertinant labiau už daiktus. Jeigu valdžios žmonės nesivadovauja Dievo apreiškimu, jie pradeda nepripažinti objektyvaus gėrio ir blogio ir atiduoda žmogų totalitarinei valdžiai (plg. KBK 2109). Šitaip kažkada atsitiko nacistinėje Vokietijoje, šiandien šitaip yra Šiaurės Korėjoje, Kinijoje ir kai kuriose Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybėse.
Bažnyčia moko, kad piliečiai turi teisę nesilaikyti tokių valstybės potvarkių, kurie prieštarauja dorinei tvarkai ir pagrindinėms žmogaus teisėms. Taip pat jie turi teisę gintis nuo valdžios savivalės (plg. KBK 1901). Lengviausia tai padaroma per rinkimus, nušalinant nuo valdžios partijas ir asmenis, piktnaudžiavusius turėta valdžia. Žmonių nedalyvavimas rinkimuose arba leidimas, kad amoraliai besielgiantys politikai manipuliuotų rinkėjais, yra labai apgailėtinas nesubrendusios visuomenės ženklas. Tokių ženklų Lietuvoje, deja, yra daug, ir dėl to labai aktualu kalbėti apie atsakingą tikinčiųjų dalyvavimą šalies gyvenime.
Bažnyčia ragina visus savo narius aktyviai dalyvauti politiniame
gyvenime ir neleisti, kad svarbius sprendimus valstybėje darytų
tie, kurie nesivadovauja nei krikščioniška sąžine, nei paprastu
žmogišku padorumu. Tikintieji turi sekti politinį gyvenimą ir budėti,
kad neįsitvirtintų valdžioje savanaudžiai politikai ar kokie nors
tautos gelbėtojai, kurie tik žada įvesti tvarką bei teisingumą
ir sukurti visuotinę gerovę. Reikia daryti viską, kad politinę valdžią
laimėtų visuomenei pasiryžę tarnauti žmonės. Tačiau šitai bus įmanoma
pasiekti tik tuomet, kai gausės būrys žmonių, suvokiančių savo atsakomybę
Dievui ir tautai, ir kai mes patys visuomet būsime pareigos žmonės.
Homilija Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, pasakyta
spalio 16 dieną
© 2005 "XXI amžius"
|