|
Prel. Mykolas Krupavičius ir krikščioniškosios demokratijos vertybės
Darius VILIMAS
Prelatas M.Krupavičius buvo ir išlieka viena didžiausių ir mįslingiausių XX a. pirmosios pusės Lietuvos politinio gyvenimo figūrų. Puikus oratorius ir dar puikesnis administratorius, nepabijojęs rėžti į akis tiesą bet kokiam oponentui, jis kartu išliko paprastas ir kuklus žmogus, karštas Lietuvos patriotas ir VLIKo išeivijoje lyderis. Kartu tradiciškai prelato gyvenime dažnai tyrinėjami keli epizodai, pabrėžiant jo veiklą žemės reformos klausimu ar gyvenimo emigracijoje JAV periodą. Nors prel. M.Krupavičius Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) klestėjimo laikotarpiu iki 1926 metų ir buvo jos lyderis, šis ideologinis bei istorinis momentas kažkodėl vis dar sunkiai skinasi kelią tarp svarbiausių problemų. Todėl norėčiau daugiau dėmesio paskirti ne istoriniams, o politologinio pobūdžio pasvarstymams.
Vaisingiausias ir prasmingiausias prel. M.Krupavičius gyvenimo periodas sutapo su Lietuvos Respublikos kūrimo laikotarpiu, 19181926 metais. Kaip tik tuo metu ne tik galutinai susiformuoja prel. M.Krupavičius kaip politikas ir kaip asmenybė, bet kaip tik krikščionių demokratų daugumos valdymo metu, iki 1926 metų vidurio, buvo pakloti Lietuvos Respublikos pamatai. Kaip tai atrodė iš pagrindinių, krikščioniškosios demokratijos pozicijų?
Niekam ne paslaptis, kad Bažnyčios socialinis mokymas orientuotas į rūpestį neturtingaisiais, siekiant pagerinti jų gyvenimo sąlygas. Lietuvai atsikuriant jos 80 proc. gyventojų buvo valstiečiai, o dėl dirbamos žemės trūkumo laimės ieškoti į užjūrį dar iki 1914 metų išvyko keli šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų. Todėl žemės reforma buvo opiausia visos Lietuvos problema. Dauguma Lietuvos partijų sutarė dėl jos būtinybės, tik buvo ginčijamasi dėl jos pobūdžio.
Kadangi apie žemės reformą ir jos rezultatus jau daug kalbėta, gal reikėtų sustoti ties keletu asmeninio pobūdžio pastabų.
Pirma, būtina pabrėžti, kad LKDP vadovybė pritarė dvarų žemių dalijimui dar 1919 m. sausio 1 d., gerokai iki tą įstatymą priimant. Antra, kadangi dėl žemės reformos grėsė kilti tarptautinis skandalas (dėl lenkų dvarininkų skundų Popiežiui), negali nežavėti asmeninė prel. M.Krupavičiaus laikysena atremiant jo bažnytinės valdžios, netgi vysk. P.Karevičiaus priekaištus. Čia galima pastebėti ne norą iškelti valstybės ir tautos interesus aukščiau katalikiškos doktrinos reikalų, o tik gilesnį negu daugelio prel. M.Krupavičiaus kolegų kunigų reikalo suvokimą. Juk iš esmės žemės reformos klausimu prel. M.Krupavičius buvo teisus iš pat pradžių, tačiau nepabijojo suspenso grėsmės. Kita vertus, prelato, kaip valstybininko, įžvalgumas buvo stebėtinai gilus. Juk žemės reforma ne tik sunaikino daugelį lenkybės lizdų-dvarų, bet ir sukūrė naują Lietuvos ūkininko tipą, padėjo atsirasti našiam ir moderniam žemės ūkiui. Taip bežemiai ir mažažemiai, gavę žemės, įsiliejo į naujų Lietuvos kūrėjų gretas. Jie jau nesijautė visuomenės atstumtaisiais. Prel. M.Krupavičius ne tik pabrėžė Bažnyčios socialinio mokslo akcentuojamą privatinės nuosavybės neliečiamumą, bet ir socialinio teisingumo aspektą. Turbūt ne veltui vienas komisaras vėliau yra prisipažinęs, kad prel. M.Krupavičiaus sumanyta ir įgyvendinta žemės reforma buvo tas mirtinas smūgis bolševikinei demagogijai, po kurios šiems beliko vienintelis Lietuvos sovietizacijos įrankis tankai.
Kita ne mažiau svarbi prel. M.Krupavičiaus savybė buvo jo mokėjimas eiti į kompromisus. Ir tai būdinga ne tik žemės reformai, kurią draugiškai suprojektavo du skirtingos pakraipos politikai krikščionis demokratas prel. M.Krupavičius ir valstietis liaudininkas A.Rimka. Sprendžiant gyvybiškai svarbų Lietuvai klausimą, dešinieji ir kairieji sugebėjo susitarti. Kaip kartais tos vienybės mums trūksta šiandien!
Na, o apie asmeninę prel. M.Krupavičiaus drąsą kalbėta labai daug. Simboliška, kad, nuteistas myriop, prel. M.Krupavičius išvengė egzekucijos. Simboliška ir tai, kad mirties nuosprendį jam buvo paskelbę didieji XX amžiaus agresoriai: bolševikai 1918 metais ir naciai 1943-iaisiais. Simboliška ir tai, kad M.Krupavičius buvo bendraautoris dviejų, sakytume, akiplėšiškų memorandumų tiems patiems agresoriams, už ką vos nesumokėjo savo galva. Asmeninė drąsa. Čia reikėtų prisiminti tėvynės pavojaus valandą dingusius ir vėl atsiradusius mūsų ministrus, vėliau tapusius aktyviais krikščionimis demokratais.
Šiandien krikščioniškosios demokratijos vertybių situacija atrodo visiškai kitaip. Jau praėjo beveik septyniolika metų nuo LKDP atsikūrimo (nuo 1989 m. vasario 16 d. iniciatyvinės grupės pareiškimo). Buvo logiška tikėtis, kad 1990 metais atkūrus Lietuvos Respubliką, LKDP galės tęsti šlovingos savo 19181926 metų pirmtakės tradicijas. Prieškario LKDP prestižas į naujai atsikuriančią partiją pritraukė daug žmonių. Dar visai neseniai buvo laikas, kai partijoje buvo nuo dešimt iki dvylikos tūkstančių narių. Daugelis Lietuvos piliečių, ypač vyresnės kartos, nekantriai laukė LKDP sėkmės, kuri turėjo atkartoti šios partijos sėkmę Steigiamojo Seimo rinkimuose 1920 metais. Laukta įspūdingo LKDP sėkmės išsiskleidimo. Tačiau taip neatsitiko. Kodėl? Priežasčių būta daug ir įvairių. Vieni kaltina pasikeitusią žmonių mąstyseną ir visiškai kitokias socialines sąlygas. Kiti įžvelgė sovietmečio sužaloto mąstymo recidyvus. Treti lemiančiu veiksniu laikė pasikeitusias istorines aplinkybes.
Visi šie teiginiai turi racionalumo grūdą. Tačiau manyčiau, kad santykinės LKDP nesėkmės priežasčių reikėtų ieškoti kitur. Didžiausia problema yra ta, kad atkurtai partijai pritrūko intelektualinių pajėgų suvokti ir įvertinti prel. M.Krupavičiaus valstybininkų ir politikų kartos įdirbį ir patirtį. Partijoje susirinko labai margos pajėgos. Tai neturėjo stebinti ar bauginti, jeigu tarp vienaip ar kitaip mąstančių krikščionių demokratų būtų užsimezgusi intelektualinė diskusija, kuri suteiktų naują impulsą LKDP veiklos strategijai nūdienos sąlygomis apmąstyti. Deja, aštrios diskusijos neįgavo kuriančio impulso ir užgeso. Kol viena partiečių dalis su nostalgija prisiminė senosios LKDP klestėjimo laikus prieškariu, kiti partijos atsinaujinimo receptų ieškojo moderniose, dažnai net nekrikščioniškose teorijose.
Dar viena atkurtosios LKDP problema tapo partijos lyderių stoka. Charizmatinių asmenybių, nors iš tolo primenančių prel. M.Krupavičių, K.Pakštą ar A.Stulginskį, taip ir neatsirado. Nors dangstytis šių ir kitų prieškario partinių kolegų autoritetu buvo nepaprastai madinga tarp visų LKDP pakraipų atstovų, parlamentinis LKDP 19201926 metų bagažas taip ir nebuvo įsisąmonintas. O dalykinė diskusija partijoje taip ir neišsivystė dėl vidinės kultūros stokos, pavirto paprasčiausiu etikečių klijavimu. Kitaminčiai savieji būdavo ne išklausomi, o geriausiu atveju atvirai ignoruojami, blogiausiu išstumiami į politinės veiklos užribį. Tenka pripažinti, kad taip elgėsi visos besivaržančios grupės. Taip bepradedantys ryškėti ideologiniai skirtumai ne išryškėjo, o ilgainiui ėmė blėsti, paversdami partiją tik atskirų grupuočių kovos lauku. Turbūt teisus yra filosofas V.Radžvilas, taikliai pastebėjęs, kad visos dabartinės Lietuvos politinės partijos tėra sumažintos buvusios visagalės TSKP kopijos, kurios sudarytos iš nedidukės, Dž.Orvelio terminija sakant, vidinės partijos, susidedančios iš vadų ir vadukų, kiek platesnės išorinės partijos, tarnaujančios partijos šulų interesams ginti, ir didžiulės beformės partinių proletarų minios, kuri reikalinga tik juodam darbui prieš rinkimus ar jų metu atlikti, o vėliau vėl ketveriems metams užmirštama. Galima teigti, kad tokio tipo partijos ypatybių turėjo ir LKDP. Ir tai nėra tuščia hipotezė. Niekaip neužmirštu liūdnai ironiško atvejo, kai viename miestelyje LKDP skyrius, turintis kelis šimtus žmonių, ten rinkimuose reguliariai gaudavo mažiau balsų nei turi partijos narių...
Reikia atvirai pasakyti apie tai, ką turėjo senoji, prel. M.Krupavičiaus LKDP ir ko taip trūko šių dienų krikščionims demokratams. Svarbiausia LKDP yda tapo vidinės demokratijos stoka. Jos elitui nepavyko rasti racionalaus kompromiso tarp normalios partinės statybos, auginant naujus lyderius iš savo narių, bei naujų specialistų iš šalies paieškų. Galbūt tai ir nebuvo įmanoma pasiekti, nepakeitus žmonių, šiuo atveju vadovų mąstysenos, neprivertus jų atsisakyti išankstinės arogancijos ir kitaminčių niekinimo. Partija virto siaurų draugų būreliu jos viršuje su dideliu paprastų rankų kilnotojų būriu apačioje. Taigi demokratijos principai buvo vis labiau pamirštami.
Dideliu galvosūkiu jos vadams tapo ir ideologinės LKDP platformos silpnumas. Jei 1920 metais krikščionims demokratams užteko pagrindinių enciklikų bagažo ir darbas buvo nutaikytas į valstybės kūrimą, tai 1990 metais reikėjo ne tik atkurti gerą LKDP vardą, bet ir įprasminti jos vietą dabarties visuomenėje. Juk už langų buvo ne 1940 metai, o 1990-ieji. Visą laiką dangstytis senosios motininės partijos nuopelnais buvo patogu, bet tai galėjo veikti tik trumpą laiką. Apsidžiaugėme, kai kažkada, prieš gerą dešimtmetį, į LKDP atėjo didelis būrys jaunų studentų, daugiausia filosofų. Manyta, kad tuo metu labai praverstų tvirta LKDP nuomonė pagrindinėmis pasaulėžiūrinėmis, moralės problemomis. Tikėtasi, kad turėsime ką nors panašaus į S.Šalkauskį. Tačiau iš tų jaunuolių taip ir neišaugo nė vienas tikras filosofas, o didžioji jų dalis pavirto įvairiausių ministerijų klerkais ar, geriausiu atveju, kitų partijų politologais bei analitikais. Matyt, didžioji jų svajonė buvo ne visavertis dalyvavimas krikščioniškosios demokratijos veikloje, o noras pasinaudoti LKDP kaip tramplinu valdiškoms kėdėms užimti.
Kadangi LKDP taip ir nesugebėjo kokybiškai atvirsti į seną, prieškario partiją, jos problemos buvo nulemtos ir, laikui bėgant, tik kaupėsi. Rinkimai vyko paskui rinkimus, tačiau didesnių laimėjimų krikščionims demokratams pavyko pasiekti tik kai kuriose savivaldybėse. Nepasitenkinimu partijoje pasinaudojo tie, kurie buvo žymiai ambicingesni, bet kartu ir žymiai mažiau principingesni už paprastus sąžiningus partijos narius. Vidinės kovos dėl valdžios partiją tik silpnino. Bet ir nesėkmes buvo galima ištverti, jeigu po kiekvienų rinkimų būtų išanalizuoti jų rezultatai, numatyta ilgalaikė LKDP strategija, nevengta operatyviau ir aštriau reaguoti į kasdienes aktualijas. Vietoj to buvo pasirinkta atpirkimo ožių ieškojimo taktika. Tai vedė į jos susinaikinimą.
Visgi norėtųsi paryškinti vieną svarbų ideologinį momentą, dėl ko LKDP ištiko toks tragiškas likimas. Moralinė katastrofa neatėjo netikėtai ar iš pasalų. Prie jos buvo einama mažais, tačiau užtikrintais žingsneliais. Išsekus prieškario gerosios atminties rezervui, LKDP teko keisti savo taktiką, ieškant tolesnės veiklos perspektyvos. Vis dažniau principiniais klausimais partija negalėdavo pasakyti nė žodžio. Ir ne todėl, kad neturėjo savo nuomonės, o vien dėl pragmatinių išskaičiavimų. Kalbant metaforiškai, partijai labai trūko šių dienų prel. M.Krupavičiaus, kuris būtų galėjęs tvirtai ginti partines pozicijas esminiais klausimais. Toks tūpčiojimas ir mikčiojimas tik kompromitavo gerą LKDP vardą. Neliko nepastebėta ir labai žmogiška beveik visų buvusių (išskiriant iš jų gal tik akad. Z.Zinkevičių) LKDP lyderių silpnybė liguista postų meilė. Chrestomatinio neprincipingumo pavyzdžiu naujausioje Lietuvos istorijoje galime laikyti tą faktą, kai iš koalicijos pasitraukę du krikščionių demokratų ministrai lyg niekur nieko dirbo tų pačių konservatorių Vyriausybėje iki jų kadencijos pabaigos. Ką galėtume prisiminti iš LKDP nuveiktų darbų 19962000 metų laikotarpiu? Gal tik Žolines, paskelbtas valstybine švente. Žinoma, tai neblogai, tačiau mažoka...
Optimizmas baigėsi 2000 metų rudenį. Rinkėjai nubaudė LKDP už veidmainiavimą konservatorių atžvilgiu. Betgi išvados ir vėl buvo padarytos neteisingos. Prasidėjo kaltųjų paieškos. Po to mesta išoriškai labai patraukli, tačiau politiškai savižudiška jungimosi su Krikščionių demokratų sąjunga (KDS) korta. Šis susijungimas, kurio būsimą naudą ilgai ir nuobodžiai aritmetiškai aiškino jos iniciatoriai, tik parodė partijos vadovybės dvasinį oportunizmą. Pralaimėjimas Prezidento rinkimuose buvo dar skaudesnis. Naujieji junginiai Lietuvos krikščionys demokratai (LKD) nesugebėjo ne tik pasiekti matematinės atskirų partijų populiarumo sumos, bet prarado ir dalį senųjų LKDP rėmėjų. Tai patvirtino ir 2004 metų rinkimų į Seimą rezultatai, iš esmės nustūmę krikščionis demokratus į politinę nebūtį. Taip atsitiko tiems, kurie sunkų darbą su savo rinkėjais iškeitė į smulkius reklaminius dalykus, kurie principinių problemų sprendimą pakeitė mechaninių populiarumo sumų ieškojimu. Kaip čia neprisiminti labai rizikingos, tačiau puikius politinius vaisius davusios žemės reformos, su nepalaužiamu užsispyrimu įvykdytos ministro prel. M.Krupavičiaus...
Šiandien Lietuvoje prel. M.Krupavičiaus moralinis autoritetas yra ypač aktualus mūsų demoralizuotai ir nukrikščionintai visuomenei, mūsų rinkėjams, pasimetusiems tarp įvairaus plauko populistų. Ypač jaučiame stiprios krikščioniškai demokratinės partijos stygių. Prel. M.Krupavičius mums iškyla ne tik kaip politinio lyderio idealas, moralinio tyrumo etalonas, sektinas mūsų gryniesiems pragmatikams, bet ir kaip kelrodė politinė žvaigždė. To neturėtų pamiršti visi Lietuvos politikai, o ypač tie, kurie taikosi monopolizuoti krikščioniškosios demokratijos išpažinėjų vardą, tačiau yra įgrimzdę į labai žemiškas asmeninės naudos sau ir savo artimiesiems paieškas, nepakantos kitaminčiams ar savosios arogancijos ir nepakeičiamumo balą.
Kartais gali pasirodyti, kad XXI a. pradžioje
krikščioniškoji demokratija Lietuvoje jau neturi ateities, kad ji
yra užgožta giminingų politinių jėgų, kurioms labiau pasisekė su
charizmatiniais lyderiais ar kurioms pavyko nusikąsti dalį krikščioniškojo
elektorato. Šitoks vertinimas nėra teisingas, jis greičiau parodo
ne Bažnyčios socialinio mokslo nepopuliarumą, o šių dienų Lietuvos
politikų nepasirengimą įsisąmoninti ar panaudoti jį praktikoje.
Tačiau kartos keičiasi. Kintame mes, kinta Europa ir pasaulis. Todėl
belieka tikėtis, kad bėgant metams XX amžiaus politinio mohikano
prel. M.Krupavičiaus nuopelnai ateinančių kartų bus tinkamai įvertinti
ir panaudoti.
Pranešimas, skaitytas spalio 7 dieną Vilniuje,
mokslinėje konferencijoje Mykolas Krupavičius dvasininkas, politikas
ir valstybininkas
© 2005 "XXI amžius"
|