Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Prel. M.Krupavičiaus gimimo 120-osioms
ir mirties 35-osioms metinėms

Prel. Mykolas Krupavičius KGB bylų puslapiuose

Darius Juodis

VLIK’o delegacija Romoje 1950 metais. Sėdi (iš kairės): V.Sidzikauskas, prel. M.Krupavičius, vysk.P.Bučys, S.Lozoraitis, V.Lozoraitienė, J.Brazaitis. Už jų Romoje gyvenantys lietuviai Nuotrauka iš žurnalo „Lietuvių dienos“

Prel. M.Krupavičius pateko į lietuviškos sovietinės valdžios akiratį jau 1940 metų vasarą, kuomet nuo liepos 1 dienos jam ir kitiems nutrauktos mokėti valstybinės pensijos, kaip tariamai nenusipelniusiems asmenims. Išlikę archyviniai dokumentai rodo, kad sovietinis saugumas prelatu labiau susidomėjo po jo parašyto memorandumo sovietų valdžiai pasirodymo. Galima teigti, kad šis dokumentas netgi paskatino atkreipti didesnį dėmesį į prel. M.Krupavičiaus asmenybę. Po memorandumo įteikimo, pas prelatą buvo nusiųsti atitinkami asmenys (dokumentuose įvardijami kaip drg. Oskar ir Kliučiarev), kurie turėjo išsiaiškinti dokumento autoriaus tikrąjį požiūrį ir nuotaikas. Čekistai, laikydami prel. M.Krupavičių įžvalgiu politiku, kurio visi veiksmai yra apskaičiuoti, nepatikėjo jo nuoširdumu, išreikštu memorandumo tekste, todėl nusprendė jį nuodugniai patikrinti. Tam tikslui pasiekti NKVD darbuotojai, apsimetę žurnalistais iš Maskvos, pas prel. M.Krupavičių lankėsi kelis kartus (1940 m. gruodžio 10 d. ir 1941 m. sausio 10 d.). Vėliau savo ataskaitose jie pažymėjo, kad pokalbis vyko draugišku tonu ir kalbėta apie memorandumo punktus, apibrėžiančius Bažnyčios ir sovietų valdžios sutarimo galimybes. Čekistų pateiktos pokalbių išklotinės leidžia manyti, kad pokalbis vyko gana korektiškai, pasitelkiant argumentus ir prisilaikant mandagumo formų. O prel. M.Krupavičius susitikimų metuišlaikė savo žmogišką orumą. Po čekistų apsilankymų, NKVD parengė atitinkamą charakteristiką apie prel. M.Krupavičių, kurioje daugiausia atsispindėjo jo vadinamoji antisovietinė veikla. Pastaroji pasireiškė tiek praktiniais darbais, tiek žodžiais. Ir tai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vertas dėmesio faktas, kad tik iš laikraščių sovietiniai saugumiečiai sužinojo apie tribunolo paskirtą aukščiausią bausmę Voroneže 1918 metais (toks nežinojimas greičiausiai sąlygojo tai, jog nesiimta aktyvių priemonių greitu laiku). Nepaisant visų neigiamų aspektų, parašytų charakteristikoje, tuo pačiu pabrėžtas prel. M.Krupavičiaus autoritetas prieškario Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Pasak NKVD darbuotojų, tik jam atėjus į krikščionių demokratų partiją, pastaroji sustiprėjo. Taip pat iškeltos jo asmeninės savybės: ,,jis yra pats geriausias to laiko oratorius“ (NKVD specpranešimas. Kun. Krupavičiaus charakteristika, ibid., 1,73). NKVD charakteristikoje paryškinamas jo išskirtinumas iš kitų susikompromitavusių Lietuvos politinių veikėjų. Nors dokumente krikščionių demokratų valdymo periodas tendencingai charakterizuotas protekcionizmu, valstybės turto vogimu, pinigų pasisavinimu, bet apie prel. M.Krupavičių tame kontekste teigta: ,,Vienas tik Krupavičius liko neįtrauktas į šiuos reikalus, kas padėjo jam išsaugoti savo autoritetą“. Sekimas ir pažymų sudarymas liudija, kad NKVD pradėjo imtis aktyvesnių veiksmų prieš prel. M.Krupavičių. Greičiausiai viskas turėjo baigtis areštu ir nuteisimu kalėti ilgus metus. Priežastis, kuri viską atitolino, lieka neaiški. Apie tai dokumentai nutyli. Žinoma, visus NKVD, o vėliau NKGB planus sujaukė prasidėjęs SSRS-Vokietijos karas. Bet reikia pabrėžti, kad ir karo metu prel. M.Krupavičius neliko nepastebėtas sovietinio saugumo. Vėl sudarytos tendencingos pažymos apie jį (SSRS NKGB Čkalovo srities valdybos 1 spec. skyriaus operįgaliotinio jaun. leit. Feigelsono 1943 m. gegužės 20 d. pažyma apie M.Krupavičių, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 1780, 1.21), nors sovietų saugumo organams tuo laiku jis buvo nepasiekiamas. Greičiausiai ruoštasi naujam atėjimui į Lietuvą ir įvyksiantiems areštams.

Buvusiame KGB bylų archyve išliko daug daugiau dokumentų, bylojančių apie sovietinio saugumo planus ir konkrečią veiklą, nukreiptą prieš prel. M.Krupavičių po Antrojo pasaulinio karo. 1950 metais jam iškelta vadinamoji agentūrinė paieškos byla ir kartu paskelbta sąjunginė paieška. Šį veiksmą sankcionavo centrinis SSRS MGB aparatas, konkrečiau, šios institucijos 4-oji valdyba, specializavusi asmenų, paskelbtų valstybiniais nusikaltėliais, paieška. Šis faktas liudija, kad prel. M.Krupavičius buvo priskirtas prie didžiųjų SSRS valstybės priešų, kurių paiešką kontroliuoja centrinis sovietinis saugumo aparatas. Kitiems asmenims pakakdavo paskelbti tik respublikinę (pvz., LSSR) paiešką. Taip pat prel. M.Krupavičius pavardė įtraukta į didžiausių SSRS paieškomų nusikaltėlių sąrašus. Vienas pagrindinių kaltinimų buvo toks: ,,Išaiškinamas kaip antisovietinės užsienio organizacijos ,,Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto“ vienas iš vadovų“ (SSRS MGB 4 valdybos 1 skyriaus operįgaliotinio mjr. Lapčionkino 1950 m. rugpjūčio 2 d. nutarimas apie agentūros paieškos bylos užvedimą ir paskelbimą sąjunginei paieškai, ibid., 1.2). Reikia nepamiršti, kad VLIK’as laikytas viena antisovietiškiausių lietuvių emigracinių organizacijų. Todėl prieš komitetą ir jo narius nuolat vykdytos įvairios akcijos, o organizacijos vadovai išlikdavo NKGB-MGB-KGB organų dėmesio akiratyje. Minėta agentūrinė paieškos byla 1950 metais iškelta LSSR MGB padalinio, kuris jau buvo surinkęs kai kurią informaciją, teikimu. Jis irgi kaltino VLIK’o pirmininką, kuris užsiiminėjo aktyvia veikla prieš Sovietų Sąjungą. O pats komitetas tuo metu, anot vietinių saugumiečių, ,,aktyviai dirba formuodamas visuomenės nuomonę už palaikymą komiteto, kaip ,,teisėto“ organo, atstovaujančio Lietuvai ir nepripažinimą Lietuvos prisijungimo prie Sovietų Sąjungos“ (LSSR MGB 1 skyrius, 1 poskyrio viršininko pavaduotojo mjr. Golonov 1950 m.kovo 16 d. nutarimas paskelbti sąjunginę paiešką, ibid., 1.4). Taip pat esama duomenų, kad agentūrinę paieškos bylą bandyta užvesti dar 1947 metais, o pačiam prel. M.Krupavičiui suteikiant slapyvardį ,,Perebežčik“.

Pačią bylą sudaro įvairaus pobūdžio dokumentai (įvairios ataskaitos, pažymos, agentūriniai pranešimai, tarpusavio susirašinėjimai ir kt.), kurie dažniausiai atspindi vadinamąją kompromituojančią medžiagą, t.y. antisovietinę veiklą. Vieni iš jų yra informatyvūs, kiti klaidinantys. Daug faktų apie prel. M.Krupavičių nėra užfiksuota minėtoje byloje, todėl vien ja remtis būtų netikslinga.

Po Antrojo pasaulinio karo praktiškai nepasikeitė čekistų nuomonė apie prel. M.Krupavičių, o prie jo ,,nusikalstamos veiklos“ prisidėjo ir vadovavimas VLIK’ui. To meto pažymose vėl atkartota jo veikla prieš sovietų valdžia, bet taip pat nesugebėta paneigti prelato darbų, kurie pelnė jam autoritetą Lietuvoje. Bet suformuluoti kaltinimai persvėrė teigiamąsias savybes, todėl prieš asmenį imtasi aktyvesnių veiksmų.

Archyviniai dokumentai rodo, jog represiniame saugumo aparate darbas nevyko labai sklandžiai. Tai paliudija veiksmai ir jų planavimas prel. M.Krupavičiaus atžvilgiu. Jei apie prieškarinius prelato darbus žinota neblogai, nes jie atkurti remiantis archyvine medžiaga, tai apie pokario laikotarpį davinių turėta mažai. Kai kurie LSSR MGB skyriai (ypač apskričių padaliniai) veikė klaidingomis kryptimis, ypač nustatinėjant dominančio asmens buvimo vietą. Pirmaisiais pokario metais prel. M.Krupavičiaus ieškota pagal ankstesnes gyvenamąsias vietas, bet čia negalėjo būti pasiekta didesnių rezultatų. Dažnai remtasi agentų duomenimis, kurie prieš tai rėmėsi įvairiais gandais, todėl ir parengtose ataskaitose atsirasdavo daugiau ne tikslaus žinojimo, o spėjimo pavyzdžiai. Vietiniai MGB skyriai ir jų agentūra galėdavo sužinoti tik apie prel. M.Krupavičiaus artimųjų ir pažįstamų buvimo vietas arba iš jų bandydavo sužinoti kuo daugiau faktų apie dominantį asmenį, taip pat kontroliuoti galimus kontaktus (pvz., laiškais). Štai 1951 metais šia linkme Marijampolės apskrityje pasiųsti dirbti agentai ,,Ralis“, ,,Ručka“ ir trys slaptieji informatoriai. Taip siekta gauti žinių iš repatriantų, parvykstančių iš Vakarų šalių.

Jei vietiniai NKGB (MGB) skyriai klaidžiojo, neturėdami tikslių duomenų apie lietuvių karo pabėgėlius, tai to nebūtų galima pasakyti apie sovietinio saugumo 1-ąjį (žvalgybos) skyrių, kuris turėjo daugiausia informacijos šioje srityje. Bet šis padalinys nenoriai dalijosi savo žiniomis su kitais tos pačios institucijos padaliniais. O tai savo ruožtu sukėlė daug painiavos darbe.

Jau 1945 metais LSSR NKGB pavyko sužinoti apie prel. M.Krupavičiaus tikslią buvimo vietą ir naujas užimamas pareigas VLIK’o struktūroje. Norima informacija pavykdavo gauti per užsienio agentus. O pastarųjų prel. M.Krupavičiaus aplinkoje būta palyginti nemažai. Dar 1945 metais NKGB pavyko užverbuoti vertingus agentus ,,Labora“ ir ,,Lanj“, kurie sėkmingai infiltruoti į VLIK’o struktūras. ,,Labora“ užverbuotas materialiniais interesais, o ,,Lanj“ – patriotiniu pagrindu. Pirmasis pradėjo dirbti VLIK’o Eltos biuletenio redakcijoje, o antroji – VLIK’e, taip pat ir prel. M.Krupavičiaus sekretore. KGB dokumentuose pažymėta, kad abu agentai dirbo sąžiningai ir turėjo priėjimą prie konfidencialios informacijos. Tarp jų įsiliejo ir agentas ,,Tuvim“ (užverbuotas dar 1940 m. ir aktyviau pradėjęs dirbti 1945 m.), kuris turėjęs ryšių ir pažinčių komitete. Po šiuo slapyvardžiu slėpėsi buvęs Kauno miesto karo komendantas, Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkas, Kauno apskrities policijos viršininkas Juozas Mikuckis. Visų šių agentų pagalba NKGB-MGB-KGB struktūros surinko daug vertingos informacijos, kuria remdamosios vykdė įvairias operacijas prieš prel. M.Krupavičių.

Sovietinio saugumo bylose neišliko jokių įrodymų, kad sovietinis saugumas planavo pagrobti prel. M.Krupavičių iš Vakarų Vokietijos ir pervežti į sovietinę teritoriją. (Tokio pobūdžio veiksmų saugumo praktikoje pokario metais pasitaikė. Tai liudija generolo Petro Kubiliūno pagrobimas 1945 metais ir du mėginimai pagrobti gen. Povilą Plechavičių 1945 ir 1949 metais.) Bet išliko ir dar vienas svarbus liudijimas. Kartą viename pokalbyje prelatas, perspėtas, jog jis nesilaiko atsargumo priemonių ir gali būti pagrobtas sovietinės žvalgybos agentų, į tai prel. M.Krupavičius reagavo abejingai, pareiškęs, kad nuo to apsisaugoti sunku ir joks atsargumas išgelbėti negali (P.Kazakevičius, tardymo protokolas 1952 08 13, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 1780, 1.78). Nepavyko užtikti duomenų apie ketinimus pagrobti, bet išliko davinių apie planuotus žymiai grubesnius veiksmus. 1953 m. kovo 9 d. buvo sukurtas vienas šiurkščiausių planų, nukreiptų prieš lietuvių emigrantus, kuris numatė užverbuoti ar likviduoti grupę lietuvių, gyvenančių Vakarų Vokietijoje. Tarp jų pateko ir keturi VLIK’o nariai: prel. M.Krupavičius, Leonas Prapuolenis, Stasys Raštikis ir Pranas Zundė. Kaltinimai jiems buvo suformuluoti šitaip: ,,Yra įsitikinę sovietų valdžios priešai, vadovauja lietuvių emigracijos nacionalistinei veiklai, inspiruoja įvairias provokacijas Sovietų Sąjungos atžvilgiu ir jos atstovus užsienyje, siunčia į SSRS teritoriją savo emisarus su teroristinėmis užduotimis“. Nutraukti šią veiklą būtina ,,pradėti aktyvias priemones įsigyjant vertingą agentūrą ir likviduojant įsitikinusius nacionalistus“. Įvykdyti šiuos veiksmus turėjo patyręs žudikas Rudolfas Ottingas (agentas „Kirvis“), kuris ,,išnagrinės praktinę galimybę jų užverbavimo ar likvidavimo“, kiekvienu atveju gaudamas nurodymus. Jam ,,šiame darbe“ turėjo padėti agentas smogikas „Liūtas“. Taip pat buvo numatyta ir kaip pridengti šią akciją, nuslėpti tikruosius vykdytojus ir užsakovus. Sukurtas planas liko nerealizuotas, nors parengiamieji darbai jau vyko. Įvykę svarbūs pokyčiai SSRS viduje nustūmė jį į šalį. Ir pats agentų siuntimas į Vakarus liko nevertingas.

Bet propagandinių priemonių, kuriomis siekta kompromituoti asmenis ir diskredituoti ištisas organizacijas, niekas nenutraukė. Nors 1955 metais nutraukta sąjunginė prel. M.Krupavičiaus paieška ir formaliai užversta jo atžvilgiu byla, bet propagandiniai išpuoliai nesiliovė. Dar 1952 metais buvo rengtas propagandinis leidinys ,,Kas jie?“ (iniciatorius buvo pagarsėjęs sovietinis saugumietis Aleksandras Slavinas), kur prel. M. Krupavičius turėjo būti pavaizduotas kaip liaudies priešas. Šios priemonės organizuotesnes formas įgijo 1957-1960 metais, kuomet veikė KGB sukurtos legenduotos organizacijos ,,Grįžimo į tėvynę komitetas“ (Čikaga) ir ,,Pabaltijo patriotai“ (Vakarų Vokietija), kurios įvairiomis rašytinėmis priemonėmis stengėsi veikti prieš lietuvių išeivių organizacijas ir atskirus asmenis. Tarp jų ir prieš buvusį VLIK’o pirmininką prel. M.Krupavičių. KGB net gyrėsi, kad pavyko sukompromituoti prelatą taip, kad jis ne kartą stengėsi išteisinti save prieš visuomenę, bet visiškai savęs reabilituoti nepavyko. Nežinia, kaip tą kartą buvo, bet dažniausiai siekta kompromituoti asmenis pasitelkiant išgalvotas visuomeninio ir asmeninio gyvenimo dateles. Įvairūs išpuoliai spaudos puslapiuose nesiliovė per visą sovietinį laikotarpį.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje spalio 16 dieną Kaune

© 2005 "XXI amžius"