Kazimieras
JAKUTIS
|
Ričardo Šaknio nuotrauka
|
Kai miriau, palikau Tau
Milijoną pinigais.
Milijoną žeme.
Dvarą su vaizdu pro langą
Į žydinčią laukinę obelį.
Ir kai spaudė akis
Drėgnas molis,
Nebuvo gaila
Nei pinigų,
Nei žemės
Tik be galo buvo gaila
Tik beprotiškai gaila
Nesulaukto obuoliukų rūgštumo.
*
* *
Mama,
Noriu, kad Tu
Mane vėl pažadintum
Savo garsiu kalbėjimu
Su močiute apie tai,
Kaip jūs gyvenot,
Kai manęs dar nebuvo.
Noriu, kad vis minėtumėt
Tas gražias Pavardes
Ir Vardus
Nuo Daunorių krašto
Tų gražių žmonių,
Kurių seniai jau nebėra.
|