Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Literatūrinė popietė Sąjūdžio būstinėje

Literatūrinėje popietėje – grupė Emilijos Pliaterytės pagrindinės mokyklos moksleivių

Šiuo metu žodis „Sąjūdis“ traukia, buria žmones, ypač inteligentus. Tvankioje, ankštoje salytėje vyksta politiniai debatai, kultūriniai renginiai. Kad ir kaip būtų norima skandinti tą „baltąjį laivą“ – Sąjūdį, jis plaukia per drumstus dabartinės Lietuvos vandenis plačiai išskleidęs bures.

Tuo įsitikinome ir lapkričio 25-osios popietę, kai sausakimšoje salytėje (Gedimino pr. 1) buvo pristatoma mano kūryba – ypač pastarųjų metų knygos. Kodėl būtent čia, Sąjūdžio būstinėje? Todėl, kad trys pagrindinės knygos – istorinės. Tai „Pranciškus Skorina“, „Emilija Pliaterytė“ ir „Baltoji moteris“. Jas pristačiusi literatūrologė profesorė Elena Bukelienė teigė, kad knygos neprapuls tarp postmodernui duoklę atidavusių, Lietuvą užsienyje reprezentuojančių autorių knygų: istorija kiekvienai tautai buvo ir bus pagrindinis tautinės savimonės, patriotizmo šaltinis. O Kultūros ministerijos nuostata remti tik postmodernistines knygas, rodyti jas tarptautiniuose renginiuose – savaime suprantama: ir mes ne kokie iš periferijos! Profesorė ypač teigiamai vertina dvi pirmąsias knygas, pareikalavusias iš autorės daug triūso ir žinių. Jos vaizdžios, gerai atskleista epocha, politinė situacija, buitinis žmonių gyvenimas. Gal tikrai knygos įtaigios, kad profesorės žodis buvo toks įtaigus ir visi susirinkusieji mielai klausėsi.

Apie istorinį romaną „Baltoji moteris“ ir knygą vaikams „Rudžiukė“ daugiau kalbėjo redaktorė Onutė Gudžiūnienė. Ji atskleidė vizijos „Baltoji moteris“ esmę ir prasmę – tai tarsi geroji autorės esatis, vedanti knygos heroję Gabrielę per visą Lietuvą nuo partizanų, nuplėštais rūbais gulinčių gatvėje, užkastų žvyrduobėje, iki Sąjūdžio, disidentų kovos ir Baltijos kelio. Ši meninė išmonė padėjo rašytojai pažvelgti į gerai žinomus įvykius tarsi iš šalies, kiek galima daugiau, anot profesorės, atsikratyti reportažiškumo, nes įrašyti tikri faktai: Kalniškės mūšis, disidentų, nužudytų, įkalintų kunigų pavardės.

Malonu buvo matyti ir Emilijos Pliaterytės pagrindinės mokyklos moksleivių, atėjusių kartu su mokyklos direktore O.Subačiene bei lituanistais, vaikiškos knygos „Rudžiukė“ inscenizaciją (vadovė mokytoja Asta Dirgėlynaitė). Visi, kurie dalyvavome salėje, – ir skautai, ir signatarai – žaidėme sviediniu, o maloni Nijolės Sadūnaitės šypsena, švietusi gerumu ir meile, sujungė mus visus, kaip ir Genutės Vaišnorienės šiltas priėmimas.

Kas be ko, kalbėję signatarai Saulius Pečeliūnas bei Balys Gajauskas, trisdešimt metų išbuvęs lageriuose ir grįžęs paskutinis, kai jau plevėsavo trispalvės, paminėjo savo gyvenimo, kovų už laisvę sąsajas su „Baltojoj motery“ iškeltais faktais. Daug kas iš atėjusių buvo tremtiniai, politiniai kaliniai, tad Sąjūdžio būstinė ir yra toji vieta, kur galima ne tik kultūros aktualijas paminėti, bet ir paremti savo politines nuostatas realiais išgyvenimais.

Rašytoja
Emilija LIEGUTĖ

© 2005 "XXI amžius"