Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Popiežius ragina įveikti badą pasaulyje

Mindaugas BUIKA

Bado problema ypač aktuali Afrikoje

Pastaruoju metu didelio tarptautinio dėmesio susilaukė popiežiaus Benedikto XVI mokymas ne tik pastoracinėje, bet ir socialinėje plotmėje, pabrėžiant, jog Bažnyčia ir Šventasis Sostas savo didžiuoju moraliniu autoritetu gali daryti esmingą įtaką visuomenės ir netgi globalinių problemų sprendimui. Šiuo atžvilgiu pažymėtini du Šventojo Tėvo pareiškimai dėl kovos su badu ir žemės ūkio klausimų, ypač turint omenyje gruodžio viduryje Honkonge įvyksiančią Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) viršūnių konferenciją, kurioje bus svarstomos maisto produktų gamybos, prekybos ir investicijų aktualijos. Paragindamas tarptautinę bendruomenę daryti viską, kad šimtai milijonų žmonių būtų išvaduoti iš bado nelaimės, popiežius Benediktas XVI kviečia taip pat paremti mažuosius ūkius, kad jie galėtų visavertiškai egzistuoti vis labiau globalizuotos rinkos sąlygomis.

Raginimas persvarstyti „progreso“ sampratą

Susitikęs su Jungtinių Tautų Maisto ir šeimos ūkio organizacijos 33-iosios konferencijos Romoje dalyviais Popiežius lapkričio 24 dieną jiems sakytoje kalboje pirmiausia pabrėžė, kad būti „laisvam nuo bado“ yra kiekvieno asmens viena pagrindinių teisių. FAO, pastaruosius šešis savo egzistencijos dešimtmečius stengdamasi įgyvendinti šį idealą, su jai būdinga kompetencija ir profesionalumu tarnauja „žmogaus reikalui“ ir bendrajam gėriui, koks yra Bažnyčios socialinio veikimo tikslas.

Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į dabarties žmonijoje pasireiškiantį ir „nerimą keliantį paradoksą“: tuo pat metu stebima akivaizdi pažanga ekonomikoje, moksle ir technologijose, tačiau kartu liudijamas ir nuolat didėjantis skurdas. Šioms skandalingoms ir piktinančioms socialinių kontrastų skurdo ir bado apraiškoms įveikti, ypač kad būtų garantuotas aprūpinimas maistu didžiulių pasaulio regionų, įprastos karitatyvinės paramos ir techninės pažangos nebepakanka: čia reikalingas esminis „kultūrų dialogas“.

Kovoje su globaliniu badu, popiežiaus Benedikto XVI požiūriu, pirmiausia reikia spręsti karo problemą, nes, kaip pabrėžiama ir FAO parengtose „Direktyvose teisei į maistą“, milijonai žmonių yra pasmerkti badui dėl prievartinių konfliktų, kuriems neretai tarptautinė bendruomenė yra abejinga, laikydama juos „vidiniais“, „etniniais“ ar „gentiniais“. Būtent šiuose konfliktuose stebimas sistemingas žmonių gyvybių naikinimas ir, kad to išvengtų, daugelis priversti palikti gimtąsias vietas, apsigyvendami sunkiomis sąlygomis pabėgėlių stovyklose, kur jie kenčia žiaurų badą.

„Šiandien labiau nei bet kada yra reikalingi konkretūs ir efektyvūs įrankiai konfliktiniam potencialui tarp skirtingų kultūrinių, etninių ir religinių vizijų eliminuoti“, – aiškino Šventasis Tėvas. Šalia tokių teisinių, diplomatinių, o prireikus, karinių priemonių sukūrimo, kad būtų garantuotos taikaus sambūvio sąlygos santykiuose tarp tautų, sudarančių „vieną žmonijos šeimą“, Popiežius ragina iš naujo persvarstyti ir pačią „progreso“ sampratą, nes tikroji pažanga yra tik ta, kuri „integraliai gina žmogiškąjį orumą ir įgalina visus žmones dalytis savo dvasiniais ir medžiaginiais resursais visų naudai“.

Taigi paplitusio bado, ypač Afrikoje ir kituose vadinamojo Trečiojo pasaulio regionuose, priežastis yra ne vien tik klimato sąlygos, sausros bei kitos stichinės nelaimės, kaip neretai siekiama pavaizduoti populiarioje žiniasklaidoje, apeliuojant į žmonių jausmus ir gailestingumą, kuris, žinoma, taip pat yra reikalingas. Tačiau pernelyg dažnai bado nelaimę sąlygoja ir pačių žmonių veiksmai, tarp jų ir neteisingas turimų resursų naudojimas bei tausojimas, netvarka ekonominėse sistemose, išsiplėtojusioje valdančiojo bei biurokratinio aparato korupcijoje, siauriai suvoktos finansinio pelno ir politinės ideologijos nuostatos, kai į žmones žiūrima tik kaip į „darbo jėgą“ arba „vartotojus“. Žmonija neturėtų neišmintingai darkyti prigimties ar gamtos turimos pusiausvyros, bet reikėtų sutelkti pastangas, „kad žemė galėtų išmaitinti ir ateities kartas“, – pabrėžė Popiežius.

Dėmesys nedideliems šeimos ūkiams

Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingos Šventojo Tėvo pastabos dėl būtinumo iš naujo nacionalinėje ir tarptautinėje plotmėse aptarti agrarinės reformos ir kaimiškųjų vietovių vystymo klausimą. Benediktas XVI priminė, kad šie dalykai niekada nebuvo svetimi Bažnyčiai, nes jai visada ypač rūpėjo nedideli kaimo ūkiai ir jų žmonės, kurie sudaro nemažą aktyviųjų gyventojų dalį besivystančiose šalyse, bei jų gerovė. Remdamasis II Vatikano Susirinkimo mokymu („Gaudium et spes“, 71), Popiežius aiškino, jog kaimo vietovių gyventojai turi gauti reikiamus resursus ir priemones jų žmogiškąjį orumą atitinkančiam gyvenimui, pradedant jaunimo švietimu ir profesiniu rengimu bei baigiant organizacinėmis struktūromis, gebančiomis paremti nedidelius šeimos ūkius ir kooperatyvus.

Akcentuodamas gruodžio 13-18 dienomis Honkonge vyksiančią PPO konferenciją, kurioje, kaip minėta, bus svarstomi prekybos žemės ūkio ir maisto produktais klausimai, Šventasis Tėvas sakė, kad čia „turi vyrauti atsakomybė ir solidarumas su vargstančiaisiais, o siauri interesai ir galios logika turi būti atidėta į šalį“. Kalbama apie didžiulių subsidijų, taikomų Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Valstijose, sumažinimą stambiajam vietiniam žemės ūkiui, kad Trečiojo pasaulio smulkūs ūkininkai turėtų vienodas sąlygas pasaulinėje rinkoje aštrios konkurencijos aplinkybėmis. Popiežius taip pat atkreipia dėmesį į nedidelio ūkio pažeidžiamumą ir išgyvenamus sunkumus, jeigu jo produkcija neturi priėjimo į didžiąsias rinkas.

Tai, kaip minėta, pirmiausia neigiamai atsiliepia kaimiškosioms šeimoms, kurios nuo seno tradiciškai vaidino svarbų vaidmenį kaip „vertybių saugotojos“ tautoje ir solidarumo skatintojos, palaikant tamprų ryšį tarp kartų. Štai kodėl, Benedikto XVI įsitikinimu, reikia rodyti ypatingą paramą mažiesiems ūkiams, taip stiprinant kaimiškųjų vietovių šeimas, kad jos galėtų išsilaikyti iš savo darbo ir sėkmingai auginti ateities kartas, perteikdamos joms tautiškąsias ir religines vertybes. Stiprios kaimo šeimos yra stiprios bendruomenės ir stiprios tautos pagrindas, ir tik šitaip visuomenė gali pasirūpinti savo silpnaisiais nariais ir kurti garantuotą ateitį.

Nerimą kelianti bado statistika

Šiemet spalio 16-ąją tradiciškai minėta Pasaulinė maisto diena taip pat ženklino Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos įkūrimo 60-metį. Ta proga į Romą, kur yra FAO būstinė, susirinkę 150 šalių atstovai dar kartą iš esmės aptarė aprūpinimo maistu padėtį pasaulyje. Savo pagrindiniame pranešime FAO generalinis direktorius Žakas Diufas pažymėjo, jog pasiekta tam tikra pažanga mažinant badą tarptautinėje plotmėje: nuo 1960 metų badaujančiųjų planetoje sumažėjo nuo 35 proc. iki 13 proc. Tačiau absoliutus skaičius kenčiančių vieną ar kitą bado formą žmonių nemažėja, ir netgi pastaruoju metu juntama didėjimo tendencija. Pagal paskutinio FAO metinio pranešimo duomenis, badaujančiųjų skaičius dabar viršija 850 milijonų ir per paskutinį dešimtmetį jis padidėjo beveik 20 milijonų.

2000 metais į Niujorką susirinkę pasaulio valstybių lyderiai priėmė vadinamąją „Tūkstantmečio plėtros tikslų“ programą, pagal kurią, be kita ko, numatyta iki 2015 metų badaujančių žmonių skaičių sumažinti per pusę. Nors teoriškai tai dar įmanoma pasiekti, tačiau realiai dėl to kyla vis daugiau abejonių. Šias abejones didina dar ir tas faktas, kad parama maistu pasaulyje mažėja, ir gana sparčiai: 2003 metais jos buvo suteikta 10,3 mln. tonų, o 2004-aisiais – jau tik 7,5 mln. tonų, tai yra 30 proc. mažiau. Nors bendrai donorų vyriausybių paramai vargingoms šalims lėšų kiekis padidėjo, tačiau jų dalis, skiriama žemės ūkiui, sumažėjo nuo 12 proc. iki 4 proc.

Pagal minėtą FAO ataskaitą, dėl nesibaigiančio bado pasaulyje ypač skaudžiai nukenčia vaikai: kiekvienais metais dėl maisto stokos miršta penki milijonai vaikų. Dėl motinų priverstinio badavimo daugiau kaip 20 milijonų kūdikių besivystančiose šalyse gimsta nenormaliai mažo svorio ir dėl to atsiduria sunkių ligų arba fizinės negalios visam gyvenimui pavojuje. Apytikriais vertinimais, neigiamos bado pasekmės dėl jo kenčiančioms šalims kasmet kainuoja 30 milijardų dolerių, o įvertinus netiesioginę įtaką gamybai ir pajamoms, ši kaina yra dar didesnė.

Kalbėdamas jubiliejiniame FAO 60-mečio susitikime šios organizacijos vadovas Ž.Diufas pažymėjo, jog pasaulis turi pakankamai resursų ir reikiamas technologijas, kad būtų pagaminta užtektinai kokybiško maisto visiems planetos gyventojams su visais jų skaičiaus augimo poreikiais. „Aš turiu viltį, kad išmintis vadovaus politikams, kurie sprendžia mūsų globalinio kaimo likimą, – sakė FAO generalinis sekretorius. – Vadovaujantis ta išmintimi bus galima daryti tokius sprendimus, kurie remsis solidaraus ir taikaus pasaulio socialine darna, o ne trumpalaikiais interesais, kurie tik gali vesti į didesnį neteisingumą ir neramumus visuomenėje“.

„Žmogus gyvas ne vien duona“

Konferencijoje kalbėjo ir Šventojo Sosto delegacijai vadovavęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas, kuris pastebėjo, kad bado eliminavimo problema yra platesnė nei vien tik rinkos mechanizmų sutvarkymas ir techninių priemonių užtikrinimas efektyviai žemės ūkio produktų gamybai. Jis paragino iš naujo atrasti žmogiškojo asmens tikrąją darbinės veiklos ir būties prasmę, pradedant šeimos gyvenimu, kuris nuo seno buvo ypač tvirtas žemdirbystės versle su būdingu solidarumu ir dalijimusi rūpesčiais. Bažnyčia visuomet pasirengusi paremti FAO pastangas, jeigu jos bus grindžiamos etikos principais, kurie yra esminiai teisingai sutvarkytam socialiniam gyvenimui.

Popiežius Benediktas XVI pasiųstame laiške FAO generaliniam sekretoriui Ž.Diufui jo vadovaujamos organizacijos 60-mečio proga taip pat pabrėžė, kad dėl skandalingo maisto stygiaus ir vis dar paplitusio bado neretai yra atsakingas pats žmogus su „savuoju egoizmu, kuris persiduoda į visuomeninės tvarkos trūkumus, ekonominių struktūrų griežtumą, kurios yra nukreiptos tik į pelno siekį“. Kaip tik tai formuoja ideologines sistemas, kurios menkina asmenį, paneigdamas jo orumą ir darydamos jį bedvasiu įrankiu.

Tuo tarpu teisinga, gerai organizuota ir integrali globalinė plėtra skatina pažinti tikrąsias skurdo priežastis ir rasti konkrečius atsakymus, teikdama prioritetus asmens ir bendruomenės pažangai. Priminęs, kad praėjusios Pasaulio maisto dienos tema buvo „Žemės ūkis ir kultūrų dialogas“, Šventasis Tėvas laiške Ž.Diufui nurodė, jog dialogas, kartu su vieningomis asmenų ir tautų pastangomis dėl bendrojo gėrio, gali tapti „efektyviu įrankiu sukuriant maisto saugumo sąlygas“. Tik yra svarbu, kad siekiant šio tikslo būtų kreipiamas dėmesys į konkrečias gyvenimo sąlygas kiekvienoje šio rūpesčio apimtoje šalyje, aiškinantis, kokios yra pagrindinės bado priežastys: ekonominės, ekologinės ar socialinės, kartais netgi kultūrinės ir dvasinės.

Popiežiaus Benedikto XVI įsitikinimu, taip pat yra svarbu, jog, siekiant „aprūpinti maistu visus pasaulio gyventojus, būtų nepažeistas gamtos balansas, kuris yra Viešpaties kūrimo plano vaisius. Atvirkščiai, turi būti rūpinamasi aplinka, kad ji būtų perduota ateities kartoms, „kurias žemė būtų pajėgi išmaitinti“. Pagaliau priminęs evangelinį tvirtinimą, jog „žmogus gyvas ne vien duona“ (Mt 4,4), Šventasis Tėvas pabrėžė, kad į rūpinimąsi vargstančiais ir badaujančiais žmonėmis reikėtų žiūrėti iš „platesnės perspektyvos“, stengiantis, kad jie įvaldytų ir vertybinį paveldą bei galėtų džiaugtis ne tik materialiniais, bet ir dvasiniais turtais.

© 2005 "XXI amžius"