Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Festivaliai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gyvenimas, paskirtas teatrui

Petras KATINAS

Algirdas Pintukas

„Eduardo Dargio nusikaltimas“. 2005 metai. Dargis – Algirdas Pintukas. Budrikienė – aktorė Vilija Grigaitytė

Vincas „Amerikoje pirtyje“. 1974 metai

Žinomas teatro aktorius ir rašytojas Pranas Treinys, parašęs puikią, labai nuoširdžią knygą apie teatrą, gyvenime sutiktus lietuvių aktorius „Atsisveikinimas su teatru“ (Vilnius, „Vaga“, 1998), apie ne laiku išėjusį Amžinybėn aktorių Henriką Kurauską rašė: „Užkrėsdamas scenos jauduliu savo partnerius ir žiūrovus, pelnydavo didžiulę meilę ir pagarbą. Mes esame liudininkai, kaip siekdamas kuo didžiausio jausmo įtampos buvo negailestingas sau ir kitiems. Nemeluojantis, tiesus scenoj ir gyvenime… Donkichotiškai tiesus ir juokingas… Ir tragiškas kaip neužmirštamas jo Hamletas, balansuojąs ant būties ir nebūties lyno, bet nepraradęs vilties sugauti savo didžiąją paukštę – įkvėpimą“. Nė kiek neperdedant, lygiai tokius pačius žodžius galima pasakyti apie Kauno dramos teatro aktorių Algirdą Pintuką, ne per seniausiai atsišventusį savo 60-mečio jubiliejų. Iš jų beveik 40 metų atiduoti teatrui. Tai aktorius, kaip sakoma, iš Dievo malonės. Kad ir kokioje pjesėje, dramoje ar komedijoje vaidintų, išlieka labai savitas ir nepakartojamas. Nepripažįsta jokių įtampų ir kompromisų. Jo kolega, irgi vienas iš Kauno dramos teatro veteranų Antanas Žekas apie A.Pintuką yra sakęs, kad tai ryškios artistinės prigimties, anot teatro režisierių, geros rūšies „molis“, per ilgus tarnystės Melpomenei metus įrodęs savo vertę ir drauge su to „molio“ „minkytojais“ režisieriais H.Vancevičiumi, J.Jurašu, E.Nekrošiumi, J.Bučiene, G.Padegimu, V.Lencevičiumi, J.Vaitkumi, V.Balsiu ir kitais nužiedęs per 120 įvairiausių „puodų“ – scenos personažų. Dauguma jų – ryškūs, ilgaamžiai, su labai savitu ir nepakartojamu „pintukišku“ atspalviu, kurio su kitais nesupainiosi. Vargu ar nors vienas teatro mylėtojas nesižavėjo jau klasika tapusiu A.Pintuko dar 1974 metais pirmą kartą suvaidintu siuvėju Vincu Keturakio „Amerikoje pirtyje“. Šiame ištisus dešimtmečius nenueinančiame nuo scenos spektaklyje A.Pintukas savajam Vincui kaskart suranda vis naujų spalvų ir atspalvių. Arba Šiaučiūnas B.Sruogos komedijoje „Dobilėlis penkialapis“, Honestas – K.Sajos „Sielų mainuose“, Ponas – J.Marcinkevičiaus „Erelnyčioje“, Samilis – J.Grušo „Herkus Mantas“, Pirmininkas – A.Landsbergio „Penki stulpai turgaus aikštėje“, J.Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“ suvaidintas pagrindinis veikėjas Andrius, Bajoras – garsiojoje „Barboroje Radvilaitėje“, Semas – Pinterio „Grįšime namo“, Sorinas – Čechovo „Žuvėdroje“, generolas Makenzis – A.Kristi „Dešimt indėniukų“, Dukna ir Špicbergeris A.Griciaus „Palangoje“, Jajičnyca Gogolio „Vedybose“… Visi jie savaip žavingi, įtaigūs, verčiantys susimąstyti: juoktis ar verkti, mylėti ar neapkęsti.

Pastaruoju metu A.Pintukas suvaidino pagrindinį Eduardo Dargio vaidmenį ilgai laikytoje dingusia dramaturgo J.Grušo dramoje „Eduardo Dargio nusikaltimas“ – Marijampolės municipalinio dramos teatro režisieriaus Romualdo Kučiausko režisuotame spektaklyje. Apie šią J.Grušo dramą verta pakalbėti atskirai. Šį savo kūrinį dramaturgas parašė vedinas praūžusio Antrojo pasaulinio karo įspūdžių. Drama „Eduardo Dargio nusikaltimas“, kaip ir kai kurie kiti J.Grušo kūriniai, buvo laikomi dingusiais. Ji buvo atrasta jau dramaturgui mirus, kai meno visuomenė ėmė rūpintis mūsų dramaturgijos klasiko memorialinio muziejaus kūrimo reikalais. Rašytojas Petras Palilionis kartu su rašytojo dukra Algimanta Grušaite-Tamošiūniene, tvarkydami popieriais užgrūstas knygų spintas palubės sandėliukuose, ir surado tą pjesę, dėl kurios rašytojui teko patirti skaudžių išgyvenimų. Kaip rašė P.Palilionis, J.Grušas, matyt, paskatintas praūžusio karo realijų, vedamas jį visą gyvenimą dominusio „moralės dėsnio žmoguje“, pabandė nusileisti į žmogaus prigimties dugną, tikėdamasis, kad jo kelionė bus aktuali amžininkams. Tačiau viename iš jų – tuometinės Lietuvos „tarybinių“ rašytojų sąjungos pirmininkui, Stalino saulės nešėjų P.Cvirkos ir A.Venclovos bičiuliui Jonui Šimkui šis bandymas pasirodė… antisovietinis. Dramaturgas, nagrinėjęs ir rūsčiai įvertinęs prokuroro Eduardo Dargio nusikaltimą pasmerkiant mirčiai nekaltą žmogų, gelbėjant nužudymą įvykdžiusį savo sūnų, pats buvo paskelbtas nusikaltėliu. Tiesa, ne kriminaliniu, o ideologiniu. Kitaip tariant, žmogumi, kuriam garsusis 58 straipsnis beveik garantuotas. O tai reiškė viena – Sibiro lagerius ar tremtį. Taigi J.Grušui po tokio komunistinio cerberio J.Šimkaus sprendimo buvo aklinai uždarytos visos leidyklų ir teatrų durys. Rankraščiai atmesti, pasirašytos sutartys užmirštos. Jam paskubomis buvo pradėta kurpti politinė byla. Kaip teigia rašytojas P.Palilionis, Grušų namuose visi susėdo „ant čemodanų“ ir laukė, kada ateis čekistai. „Tik Stalino mirtis mane išgelbėjo“, – vėliau viešai prisipažino J.Grušas. Beje, ir sovietinėse enciklopedijose buvo pabrėžiami dramaturgo „nukrypimai nuo linijos“. Štai „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ leidžia suprasti, jog vien tik Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete įgytas diplomas yra „negeras“. O ką jau kalbėti apie bendradarbiavimą „klerikalinėje“ spaudoje ir apie „klerikalinio“ savaitraščio „Mūsų laikraštis“ redagavimą.

Taigi drama „Eduardo Dargio nusikaltimas“ ir jos pastatymas yra svarbus teatrinio gyvenimo įvykis. Tuo labiau kai Lietuvos teatrus užplūdo visokiausių užsienio „modernistų“ kūriniai. Aktorius A.Pintukas su didžiule vidine jėga, temperamentu ir įtaiga sukūrė sudėtingą, vidinių prieštaravimų draskomą valstybės prokuroro Eduardo Dargio paveikslą ir tuo tarsi savo ryškiu talentu pagerbė mūsų dramaturgijos klasiko J.Grušo atminimą. Aktorius A.Pintukas su meile neša nelengvą aktoriaus kryžių ir gerai supranta, jog aktoriaus asmenybės turtingumas yra lemiamas veiksnys, apsprendžiantis jo požiūrį į meną, vaidmens interpretacijos gelmę, savitumą, raišką, netgi santykius su kolegomis ir žiūrovais.

Gimęs garsiojo Taujėnų Radvilos dvaro pašonėje, beveik ant Šventojon įtekančios Mūšos upelės kranto, A.Pintukas išsaugojo tą neblėstančią meilę gimtinei ir ežeringajai Aukštaitijai. Įsigijęs šimtametę trobelytę Bebrūnų kaime, aktorius į draugų ir giminių raginimus perstatyti ar suremontuoti tą trobelę atsako to nedarysiąs. Ne todėl, kad pajudinus trobelė subyrėtų, o pirmiausia todėl, kad ji panaši į „Amerikos pirtyje“ dekoraciją. Todėl nekyla rankos įsikišti į šimtmečių nuglostytą pastogę. „Vaikystę primenanti kamara su mažais langeliais, medinė žiogrių tvora, nukaršusios obelys, ant pakriaušio žaliuojančių daržovių lysvė – ar tu pasaulyje ką nors panašaus rasi“, – sako aktorius. Beje, skirtingai nuo daugelio savo kolegų, niekada nesižavėjo bohemišku gyvenimu. Uždarokas charakteris, polinkis į vienišumą jį atskyrė nuo tamsiųjų teatro užkulisių pusių – intrigų, apkalbų, duobės kasimo savo artimui. Deja, tokių reiškinių mūsų teatriniame pasaulyje netrūksta.

Jis prisipažįsta, jog, be teatro, jam didžiausia vertybė yra šeima, kurioje jis randa užuovėją ir atgaivą. Aktorius didžiuojasi turintis tris mylimas moteris – žmoną Viktoriją, dukras Grytę ir Gabrielę. Nežinia, ar tik ne šeimos galvos įkvėptos visos trys jo moterys – kultūros ir meno mūzų palytėtos. Žmona Viktorija – puiki istorinės Kauno „Aušros“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, surandanti laiko visuomeninei veiklai, nuolat rašanti straipsnius kultūros ir švietimo temomis, esė, eilėraščius, kurie, anot poezijos žinovų, yra puikūs. Atskirai reikia paminėti dukrą Grytę Pintukaitę-Valečkienę. Darbščią ir kūrybingą tapytoją, kuriai kūriniai, anot kultūrininko Vidmanto Kiaušo, yra „giedantys paveikslai, spalvota muzika“. V.Kiaušas yra visiškai teisus, nes G.Pintukaitė-Valečkienė yra ne tik tapytoja, bet ir vokalinio konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatė, lankiusi vokalo studijas Suomijoje, Sankt Peterburge, ir todėl kolegų vadinama dainuojančia dailininke. Mažajai aštuntokei Gabrielei irgi netrūksta meninių talentų. Ji puiki įvairių skaitovų konkursų dalyvė, lanko muzikos mokyklą. Ne tik dainuoja, bet ir groja gitara.

Nepaliauji stebėtis A.Pintuko kūrybine energija. Štai šią vasarą jis parengė savo projektą (beje, vieną iš daugelio), skirtą jubiliejiniam tarptautiniam esperantininkų kongresui Vilniuje. Jame esperanto kalba buvo suvaidinta Keturakio „Amerika pirtyje“, žinoma, aktorius atliko savo „firminį“ siuvėjo Vinco vaidmenį. Pasisekimas buvo didžiulis. Dabar, įkvėptas to pasisekimo, rengia galutinį projekto „Amerika pirtyje“ variantą esperanto kalba 2006 metų pasauliniam esperantininkų kongresui, vyksiančiam Florencijoje. Iš tiesų pavydėtinas darbštumas! O juk, be vaidmenų kūrimo teatre, dar randa laiko dėstyti aktorinį meistriškumą Kauno muzikos ir teatro akademijoje. O kiek vakarų ir susitikimų būta su žiūrovais!.. 2004 metais už visuomeninę veiklą ir nuopelnus Lietuvos teatrui valstybė aktorių A.Pintuką apdovanojo Vytauto Didžiojo ordino medaliu. Tai pelnytas atpildas už begalinį triūsą ir meilę teatrui. Kalbėdamas apie teatrą, A.Pintukas sako: „Teatras man – skausmas ir džiaugsmas, nusivylimai ir viltys, įkvėpimas ir palaima. Teatras – tai magija, kuo daugiau nelygumų, grumstų ir kalnelių kelyje, tuo didesnis džiaugsmas ir pasitenkinimas juos nugalėjus“.

Autorius yra nuolatinis teatro lankytojas ir spektaklių vertintojas, todėl A.Pintuką kaip puikų aktorių pažįsta jau daugelį metų. Skaitydamas apie aktorių įvairius straipsnius, visiškai pritariu juose pareikštai minčiai, kad A.Pintukas yra vienas ryškiausių vyresniosios kartos Lietuvos aktorių.

Kaunas

© 2005 "XXI amžius"