Vygandas RAČKAITIS
Ženklai
|
Algimanto Žižiūno nuotrauka
|
*
Atodangų anagramos
pro tirpstantį sniegą.
Žydras spindulys
nuėjo į bežadę
gelmę - - -
Nuo alksnio šakų
krinta ledo karoliai.
Rodo saulę versmė.
Pasidalinkim perpus
sniegtirpio lašo
spindesį
*
Prašuoliuoja prošal
bevardžiai, balti žirgai.
Juodrudėse akyse
nusineša tavo ir mano
atvaizdus - - -
Užaugs medžiai
ant praminto tako.
Šaknys surinks
mūsų pėdas.
*
Šiandien
mano sodžius
vainikuotas
neužmirštuolių spalvos
padange.
Pro spindų beržyną
žvelgiu į grįžtančių
gervių procesiją.
Į saulės nutviekstą,
iš ąžuolo išskobtą
Nukryžiuotąjį.
Prašau palaiminti
šituo giedru dangumi,
šituo tyliu skambesiu,
šituo sparnų virpesiu.
*
Jau daug metų
nebeplaka
mano motinos širdis
Įaugo į ją
erškėtrožių šaknys.
Pražysta ilgesiu
ir atmintim.
Seniai nuskendo
lopšinė laiko sietuvoje.
Išgirsk:
tegu šviečia
amžinoji šviesa.
*
Išaušo diena.
Sugrįžo su
žydru vėju.
Virš spindinčių
medžių, žolės, vandenų
sklendena Kūrėjo Dvasia.
Ryto maldoje prašau:
Atskirk, Viešpatie,
ir manyje
šviesą nuo tamsos.
*
Pavargusį,
sužeistą nuodėmių
palydės mane žolė.
Nejaugi ateinam
išnykti?..
Žinau, tik Dievas,
tiktai Jis
Amžinoji Dabartis.
*
Lyg vargonų gloria
gaudžia šilas.
Palietė ir mane
spindulys,
atėjęs iš Aukštybių.
Baisu nueiti
į save
Tiek daug šešėlių.
*
Kiek paslapčių
nakties regėjime.
Į sutemas nerimas
ir sąžinės balsas.
Meldžiuosi be žodžių.
Kartu su vėtrų
parklupdytu beržu
lauksiu aušrotekio.
*
Žvaigždėja dangus.
Iš tankmės atskrido
pelėda. Ūbauja
lemties balsu.
Už lango šmėkšteli
baltas šešėlis.
Lyg tolstančio
angelo.
Vystančioje ugniažolėje
sutvisko rasa. Spindi
kaip Prisikėlimo viltis.
*
Baigia sudilti
dar viena delčia.
Užpustys vėjas
mūsų pėdas nukritusiais,
rūdijančiais lapais.
Taršys melsvus
balandžių sparnus.
Bet esu, dar esu.
Dalijamės duona.
Pasidalinta duona
šventa.
Kaip viltis
tasai ir po šalnų
violetine ugnele
dar blaksantis
austėjos žiedas.
Kaip viltis
balto sparno mostas
tarp pilkų debesų.
Kaip viltis
atgijęs bažnyčios
varpų aidas
*
Glosto pavargusias kojas
vandenžolių šilkas.
Upės smėlyje
tėkmės rašmenys.
Sietuva atspindi
baltai plasnojančią
gulbę, rausvus
raudoklių žiedus.
- - - Švinta dar
neištartas maldos
žodis
*
Apšviesk,
Aušrine,
dygią tamsą.
Tegu sugrįžta
į žodžius švelnumas.
Malda pavirsta
atgaivos lietumi.
Nuplauk - - -
*
Pažadino mane
sapne pasitikę
gentainiai, jau
seniai išėjusieji.
Girdžiu tamsoje
tolstančius jų
žingsnius.
Tolstančius
kažkur budinčios
lemties link.
Ten, kur atsiveria
Keturi Vartai.
*
Jau nebekvepia
gaivesiu žolynai.
Miglų mariose
skendi slėniai.
Matau ant kalvos
rudens nuauksintą
medį. Kaip kelrodį.
Kaip kelrodį
Kazimieras JAKUTIS
|
Ričardo Šaknio nuotrauka
|
Kai miriau, palikau Tau
Milijoną pinigais.
Milijoną žeme.
Dvarą su vaizdu pro langą
Į žydinčią laukinę obelį.
Ir kai spaudė akis
Drėgnas molis,
Nebuvo gaila
Nei pinigų,
Nei žemės
Tik be galo buvo gaila
Tik beprotiškai gaila
Nesulaukto obuoliukų rūgštumo.
*
* *
Mama,
Noriu, kad Tu
Mane vėl pažadintum
Savo garsiu kalbėjimu
Su močiute apie tai,
Kaip jūs gyvenot,
Kai manęs dar nebuvo.
Noriu, kad vis minėtumėt
Tas gražias Pavardes
Ir Vardus
Nuo Daunorių krašto
Tų gražių žmonių,
Kurių seniai jau nebėra.
*
* *
Ilgai galvojau
Kodėl kaimynas Bobelis
Taip gražiai gyvena?
O aš niekaip parduot
Pernykščio medaus negaliu.
...Ir vienąkart netyčia
Visą medų nupirko
Žydas Jofė.
Ir taip nyku pasidarė
Širdy. Taip tuščia.
Lyg kas būtų
Pusę gyvenimo atėmęs.
Tą gražiąją pusę:
Su mamos geromis akimis
Šviesiame veide
Po balta skarele.
Su važiavimu į atlaidus,
Aukštai sėdint brikoj atsilošus
Su dūzgiančiu bičių lauku.
Jaučiausi išdavęs tai,
Kas brangiausia.
Pavakare patyliukais
Išsitraukiau dviratį iš svirno
Ir, nuvažiavęs į Jofės
karčiamą Aluntoj,
Pragėriau visus gautus pinigus.
Pragėriau iki paskutinio skatiko.
Kad nė kvapo neliktų.
Trečią dieną
Grįždamas namo,
Mačiau po kiemą
Oriai vaikščiojantį
Bobelį.
Slyva
Paliečiau balandžio antroj pusėj
Mano kiemo slyvos šakelę,
Apsipylusią vos vos
žalsvėjančiais pumpurais
Tarsi jaunos mergaitės krūtinę
Po šilkine suknele
Tik dabar supratau,
Kodėl šią slyvą
Žmona vis nori
Nukirsti
Aš išeisiu
Ir vienąkart grojant armonika
Geriausiam Nalšios
armonikieriui Šiškai
Aš išeisiu
Pačiam vakaro linksmume
Sukantis įkaitusioms poroms
Gražiai banguojant
klostuotiems sijonams
Aš išeisiu
Kažkam bučiuojantis
po žydinčia Pagulbio obelim,
Dūstant nuo svaigaus užsimiršimo
Aš išeisiu
Darniai vyrams dainuojant
po apeigine vidukiemio liepa
Sklindant iš jų burnų
Naminio alaus, vyno kvapams
Išeisiu.
Mane visad traukė ten,
kur dar nebuvau.
*
* *
Tėviške!
Ach kai girgžda sniegas
Mėnesienoj po kojom.
Tėviške!
Ach kaip žydi lubinai
Kalnely.
Tėviške!
Ko gerkligaly
Gumulas stovi?
Ir ašaros kaip riešutai
Pabyra žemėn?
Ach mano mylima
Tėviške!
*
* *
Už lango pavasaris.
Už durų mano draugai
Vienuolis,
Baranauskas,
Miškinis,
Vaižgantas
Atidarau duris ir suleidžiu
juos vidun.
Kalbamės.
Vienuolis pasakoja
apie vaizdingas Ažuožerio apylinkes.
Baranauskas apie ryžtą
parašyt lietuvišką poemą
Miškinis apie lagerį
Vaižgantas mena toli toli...
baudžiavą
O ką papasakosiu aš?
Kad nesukūriau šeimos,
nors turiu penkis vaikus.
Kad neturiu namų,
nors stovi jie keliose vietose.
Kad dūstu nuo nemeilės, nors
rūtų vainikais
nukabinėtos namo sienos.
© 2005 "XXI amžius"
|